Ak, valkata, tu valkata

Tai paklajojai? Parėjai? Parsivilkai? Grįžai? Po kiek laiko? Beveik po metų. Ir ką matei? Kokių žinių man parnešei, kada gi iššnibždėsi viską į ausį? Ar ir vėl sukelsi man ilgesius, naikinsi svajones (nepamiršdamas čia pat pakurstyti naujų)? Pasiilgau tavęs. Trūko tavęs. Džiaugiuosi, kad grįžai. Dabar pasėdėk. Papasakosiu tau apie tuos metus.
Taigi, po to kai pabėgai, taip nieko ir nepranešęs, aš bandžiau pakeisti tave kuo nors kitu. Kartais pavydavo, o kartais tai atrodė tarsi koks pakaitalas. Dirbtinis skonio stipriklis. Emocijos su E raide. O visgi gyvenau. Mečiau darbą. Aha, teisingai išgirdai. Daug kalbėjusi aš ėmiau tai ir padariau. Ir dar lyg šiol nesigailėjau nė akimirkos. Nebent tik dėl to, kad ne visada teisingai išnaudodavau laisvą laiką. Gerokai per daug (pagal tam tikrą mano skalę) energijos buvo išnaudota ašaroms ir pykčiams. Per mažai tiems dalykams, kurie atveria minėtuosius. O tavęs nebuvo. Tavęs ir visų mažųjų tavo pagalbininkų. Ir visgi gyvenau. Toliau. Po truputį. Kartais emocijomis su E raide, o kartais ir tikromis.
Kaip matai, Mielas, gyvenu vis dar ten pat.  Tiesa, čia viskas apsipynė, apsilipdė, apaugo mumis. Sunku net suvokti, kaip greitai sienos aplimpa tavo dvasia. Nenukrapštysi, kaip voratinklio. O ir tų mes neliečiame. Šituose namuose mane kažkas laiko. Nes čia jaukiausia, erdviausia, mieliausia. Nes čia. Ir kaip visada aš… …margai ir spalvingai

Tu, Nematomas, praleidai daug… O juk atrodo visai neseniai…
Aš pradėjau kolekcionuoti 13 namų nuotraukas.  Ar atvežei bent vieną iš Nematomųjų pasaulio? Aš paaugau, pasikeičiau (tik nežinau kam ir kodėl). Dešimtis kartų nusivildavau ir šimtus kartų  įsimylėjau iš naujo. Aš turiu dar daugiau svajonių. Ir kai kurios išsipildytos jau. Pagaliau pabuvau ne Lietuvoje. Linkėjimai iš Talino

Tu nepatikėsi manimi. Bet ten net negalėdama paeiti, šliaužiau su šypsena. Atsisakiau bet kokių siūlymų grįžti į viešbutį. Gaudžiau akimirkas, laikiau jas delnuose. Ir regis dar dabar jos neišslydo. Tada buvo emocijos tikros. Be stipriklių.
Žinok aš pagaliau galutinai pakeičiau plaukų spalvą. Bus jau koks pusmetis. Grįžau prie tos, kuri geriausiai mane atspindėjo. Žinau žinau, aš tavo nuomonę. Seniai reikėjo, bet vis galvojau, kad gal jau užaugau, gal užteks kvailioti, gal… Bet vis dar vaikštau susivėlus ir nežinau, kaip atrodo šukos.

Ak, Mielasis, aš nujaučiau, kad grįžti. Vasaros pradžioje, prie Balto tilto, vakarop… Atskriejo i š tavęs žinia: “artėju”. Laukiau. Gyvensim toliau. Visi.

Reidux

1. Prie prezidentūros yra ne tik daug policijos. Ana turbūt saugo tą, katram jau nebereikia apsaugos. Prie prezidentūros yra ir kabokas Milžinai (ex mergelės, ex kažkokia vyninė). Parduoda Vilniaus nefiltruotą, kvietinį ir Varniukus. Po keturis pem.
2. Šnekutyje jau irgi yra varniukų. Ir kvietinio. Po penkis.
Pasivaikščiojom. Pašliaužiojom. Namai.

Ėdrūnė

Kaip įdomu būtų turėti katę, kuri abejinga tam, kad valgai. Net įsivaizduoju paveikslėlį: katė pavakarieniavusi laižosi ant pagalvėlės, tu pasigamini maisto ir pradedi valgyt, ji toliau sau ramiai guli.
Arba kitas vaizdelis. Tu eini prie šaldytuvo, o katė sau lieka tupėt ant palangės ir stebėt paaukščiukus.
Arba dar kitas išmaudai katę ir eini gamintis valgyti. Katė sau džiovina kailiuką ir tu jai neįdomus.
Bet taip turbūt tiesiog nebūna. Bent jau ne su Kitute.

Kam reikalingas darbas?

Kažkada seniau, kai dar tik pirmą kartą mažino algą, o mes sėdėjome krizės aukos išleistuvėse, aš vienam kolegai užsiminiau, kad man nusibodo jau darbas. Nes jau du metus darau tą patį per tą patį. Nebeįdomu. Norisi kažko naujo. Ir tie minimalūs pokyčiai, ar papildomi darbai tikrai neužkemša, nebeprideda naujų žinių.
Tas kolega manęs nesuprato. Jis sakė, kad dirba dėl to kad moka pinigus. Ir iš vis nėra jokio skirtumo ką dirbti. Svarbu, kad moka, nes reikia išlaikyti šeimą. Kai nemokės – eis kitur. Irgi nelabai svarbu. Gali ir 10 metų tą patį daryt jei tik įplaukos bus stabilios.
Galvoju ir aš, kad nėra taip jau blogai. Griovių niekas nevaro kasti. Indų plauti visą dieną irgi nereikia. O bet tačiau vis mąstau, gal čia toks darbinis “neišsilakstymas”? Nedirbau aš studijų laikais padavėja, nevažiavau į anglijas braškių skinti ir nepardavinėjau pilstomų ledų. Aš tik 2+ mėnesius buvau interneto projekto vadove ir 2+ metus žurnalo priedo vyr. redaktorė.
Kadangi kaip ir neturiu panaudojamo išsilavinimo, bet turiu talentą viską perprasti ir išmokti labai labai greitai (liudininkai gali patvirtinti), tai galiu veikti beveik bet ką. Juo labiau, kad esu visiškai laisvas paukštis.
Bet vis kažkas stabdo.
Gal tai, kad gyvenu pasaulyje, kuriame ne pirmą dešimtį metų klausau, kaip svarbu yra susitvarkyti gyvenimą. Ir į tą tvarką turi būtinai įeiti pastovus ir gerai mokamas darbas. Ir kad ir kaip vengiu klausytis to ką sako kiti, vistiek tenka tarp tų kitų gyventi.
O visgi aš niekada nevengiau priimti visuomenei nepriimtinų sprendimų. Tik duokit kas nors man valios ir kantrybės dar keliems mėnesiams. Išlaukti tinkamo laiko.

Statistikėlės. Nes man patinka.

Man tikrai patinka statistikėlės. Nu. Tai ta proga liuobtelėjus martiniuko apsižvalgiau pakampėse. Tiesiog įdomu pasidarė kiek čia knygų prisikaupė.
Ogi visas 120. Iš jų 80 yra mano.
Pirmą knygą išgalėjau nusipirkti prieš 3 metus. Ir tai buvo Irvingo “Sidro namų taisyklės”.
Kol kas pirmauja Murakamis – 7 + 1 paskolintas vnt.
Po jo turbūt Vonegutas su 7 knygiūkštėmis.
O tada jau ir visi kiti: Irvingas – 3; Gavelis – 3, Remarque – 3, Allende – 2, Bukowski – 2; Milleris – 2, po to jau po vieną…
Pas mane galima rasti ir bobiškų paverkimų su Bridžita Jones, ir vyriškų marazmų su Fantės herojumi. Dostojevskį atsveria Austen. Šiuolaikiniai trileriai ir klasika.
Tokia jau aš.
Yra dvi knygos, kuris priklauso man ir kurių niekada neįveiksiu: Ivanauskaitės “Sapnų nublokšti”. Nu ne mano rašytoja, oi ne mano.
Nagi ir Šveikas. Net audiobukas nepramušė. Šituos galiu išmainyt į ką nors :).
Dabar skaitau panelės Smilos sniego jausmą.
Po to skaitysiu… Gal “Katės lopšį”.
Statistikos. Jos man patinka. Ir patinka ne tik skaityti. Ir kaupti knygas. Kad mano būsimo lofto biblioteka turėtų svarų pradinį įnašą.

Keistumiukai

Visi turi kokių nors keistumiukų. Pvz., su viskuo valgo duoną. Nerūko kai eina. Sugalvoja norą, kai pamato vienodus skaičius laikrodyje, pvz., 11:11.
Aš irgi turiu keistumiukų. Jau esu rašiusi apie tai, kad nekenčiu kai programos būna per visą ekraną (fullscreen), nepriklausomai nuo moniko didumo/mažumo. Dar nekenčiu ikonų darbalaukyje. Dar kažkada rašiau apie tai, kad mėgstu sutraiškyti saldainius “kregždutė” ir tik tada valgyti.
Štai dar vienas keistumiukas: obuoliai man skaniausi išdoroti. Tai reiškia perpjauti per pusę ir išsėklinti. Jei valgau obuolį namuose tai tik taip. Jei po ranka nėra peilio ir negaliu “pasidaryti” obuolio jis man daug mažiau skanus.
Dar aš žiauriai nemėgstu rašyti mėlynai. Mėlynas rašalas – fu. Pripažįstu tik juodą, na ir raudoną, bet jo retai gausi, nes tie pelikanai kažkokie perskysti. Tušinukams galioja tas pats. Jie apskritai fu. Bet juodus dar galima toleruot.
Aš niekada negeriu arbatos/kavos tam kad užsigerčiau sumuštinį. Pirma suvalgau, po to išgeriu.
Negaliu eiti kažkam iš dešinės. Tas/ta su kuriuo einu būtinai turi būti mano dešinėje. Kitaip jaučiu didelį diskomfortą ir visą laiką galvoju kaip čia persirikiuoti.
Ir taip toliau.

Apie dienas

Labas,
Tai aš tau kaip visada papasakosiu apie savo dienas.
Penktadienis.
Dienos eiga bloga. Puikiai žinai kodėl. Darbas, darbo, darbui. Su tuo susijusi nemiga, savivertės sumažėjimas ir absoliuti apatija.
Vakaras geras. Antrasis važiavimas DUspirDUku. Gaila niekada jo nepamatysi. Bet gal kada nors išgirsi, bo populiarus šitas daiktas. Ir pypkės parkelyje šalia pilies.
Šeštadienis.
Daug miego ir bandymas prisijaukinti svetimą žvėrį – dviratį. Sako daiktams nereikia vardų. Nereikia ir jų žmoginti. Tiesa, kartais daiktai protingesni ar bent jau tikrai nepasielgia taip netikėtai kvailai. ~20km puikiai užtenka antram pasivažinėjimui. Kad nedingtų nei džiaugsmas, nei noras.
Sekmadienis.
Blog dizaininimas. Sriuba. Ir vakarop laužas vidury kambario. Netiki? Paklausk liudininkų. Lauže kepama mėsytė, prancūziškas batonas, vynas ir kaljanas. Ir sakyčiau tas laužas yra puikus būdas susišildyti kambarį. Nes vis dar tenka pasivilkti einant miegoti.
Pirmadienis.
Ir vėl į karą. Ir pienės nužydės, alyvos nebekvepės, laužai užges, o aš dirbsiu dirbsiu dirbsiu…
Tai tiek šį kartą. Priešpaskutiniai laiškai gi. Iki.
Salomėja

DUspirDUkas

Šį reikalą pagamino nuostabusis bg. Paplojam.
Šią transporto priemonę ištestavom: veikia, o dėmesys garantuotas…
Nuo geziukių su “smotry ble” iki pankų su “Absoliutas su jumis”.
Šypsosi ir vyresni žmonės. Kantriai aišlina vaikučiams, kad čia toks pasprirtukas dideliems žmonėms.
Paplojam dar kartą, tam kuris virino, šlifavo, dažė ir… Vairavo!