Mažos rajono pasakėlės

Eisiu į kirpyklą.
1. Ta iš lygiagrečios gatvės, kurioje jau esu buvus. Ne, sako. Ne šiandien. Galiu užrašyt kitai dienai. Ne, sakau. Noriu šiandien. Labai noriu.
2. Ta iš to pastato, kur priešais ikiuką. Ne, sako.  Viskas užimta.
3. Iš mūsų gatvės. Ta kur prie kažkokios fotoskudurynoparduotuvės. Ne, sako. Aš užimta, o kolegė bus tik vakare.
4. Iš lygiagrečios gatvės, kur prie sporto klubo. Sako, gali ateit trečią (buvo pusė dviejų). Jess, galvoju.
Laiko yra. Spaudos kioske nusiperku 20 pašto ženklų po dukempenkis. Užeinu į humaną. Nueinu į pegasą. Čia mane ir pričiupo. Niekas neįspėjo, kad išpardavimas. Su 4 knygom pareinu namo, paplepu su bg ir nueinu kirptis. Apkirpo ir uždavė namų darbų: nusidažyti.
Dabar štai sėdžiu dažais ištepta galva ir rašau 🙂

Nuosavomis kojomis

Atminti iš Hamburgo iki Paryžiaus man yra daug. Kai žvilgteliu į žemėlapį – irgi solidu. Keturios savaitės gryno oro, sporto ir visokių naktų po dangumi.
Koks tas Paryžius? Šiukšlinas. Žmonių daug daug. Mašinų dar daugiau. Dviratininkų labai mažai. Daug kur labai smirdi. Net Mc tulikiuose per šiukšles sunku rasti klozetą.
O prasikasus: gražu, savita, romantiška. Žmonės stilingi, įvairūs. Pastatai pasigėrėtini. Maistas puikus (kiek teko ragauti). Gera kelionę užbaigti čia.

Stabtelėjimas

Suskaičiavau, kad mes jau 18 parų miegam lauke “tentą pasikloji, kitu užsikloji” principu. Buvo ir erkių, ir lietaus, ir akmenų po šonu. Jau ėmiau juokauti, kad kai grįšim turbūt bus šalta, o šildymas neįjungtas dar. Bet tai nebus ko zyst. Nu ką, nu… Striukę apsivelki ir eini miegot, bet nors nelyja ir šilto vandens yra. Mat sunku jau ir suskaičiuoti kiek dienų be dušo. Gerai, kad nors skalbyklos pakeliui pasitaiko. Sunaudojam kas rytą krūvą drėgnų servetėlių. Krūvą – tiesiogine ta žodžio prasme. Nu nėra kempingų pakeliui jau seniai. Plaukus kiekvieną rytą suku, maigau, pinu, kad tik kuo padoriau atrodytų. Bet šiaip savijauta gera. Dabar keliaujam tokiu keliu, kur visi ruošiasi užvažiuoti ant galvos ir apskritai dviratininkas tai ne eismo dalyvis. Apsidairė lįsdamas iš šalutinio – mašinų nėra – ir lekia. Nesvarbu, kad jau esi jam ant galvos (už pusmetrio). Būna ir pas mus tokių, bet čia ne tie, kur būna, čia visi tokie. Baigia išblėsti vokiškasis įspūdis, kur dar tu už 100 metrų, o jis atgal parieda, nes mol kyštelėjo buferį į taką.
Maistas brangsta. Jei pradėjom už 0,5 kg konservais po 0,80-1,20 euro, tai dabar jau beveik tokie pat kainuoja 2,50-4 eurus. Nieko. Kaip nors. Minam minam minam. Ai tiesa, pamenu kai pradėjom Vokietijoje, aš neįvažiuodavau į įkalnes, o kai įvažiuodavau, tai po to iš manęs naudos mažai būdavo. Dabar jau išeina užsikapanoti. Nu nebent jau labai statu ir eismas didelis – tada išsigąstu. Žodžiu kojos jau geriau veikia.
Tai tiek tų naujienų. Kitos – eurovelo.lt . Laikykitės.

Gerai. Pasipasakokim

Esmi Briuselyje. Interneto kavinėje. Čia problemos kitos nei Vokietijoje. Lt raidėmis susitvarkyti padeda ano įrašo komentatoriaus pasiūlytas įrankis. Su prancūzišku kompiuteriu draugauju pasitelkdama nuojauta.
Bet čia azerty klaviatūra. Cha Cha – prisiminkime rinkimą vienu pirštu.
Briuselis purvinas. Daug šiukšlių. Baltųjų mažuma. Miestas didelis. Gana dailus. Belgijoje šilta. Virš 20 laipsnių. Nebereikia Nyderlanduose pirktų pirštinyčių.
Briuselio parkuose miegeliui vietos neradome. Emėm kraštą prie magistralės. Miegojom gerai. Mcdnld tualetai mokami. Internetas yra, bet labai lėtas. Ir nėra rozečių. Tai kas iš jo?
Kelionė vis dar patinka. Tai tiek.

Šiek tiek kelionės

Taip mieli vaikai. Rašau viską į raudoną sąsiuvinį  (su Emily the Strange), raudona spalva. Rašau. Ir kai parsirasim, viską jums perrašysiu. O kol kas. Vokietija labai patiko. Bet neturi interneto. Cha cha, dirbinėjau interneto cafe kopijuodama lt raides iš delfio.
Olandija nelabai patiko. Bet turi internetą. Bent jau makdonalde. O šiaip labai labai smagu. Nors nuotraukose atrodau, kaip meškinas (nuo storų džemperių ir lietpalčių), jaučiuosi sustiprėjusi. Tiesa – plaukai kenčia. Nuolat drėgni ir surišti.
Pasaulis gražus. Kelionė iš tų tikrų, kur sutinki įvairių žmonių ir patiri nuotykių. Įdomiau nei savaitė Turkijos viešbutyje ne?
Jau 11 naktų lauke. Nė vienos po stogu. Ai, meluoju, dvyliktoji arba pirmoji – kelte, ant žemės, po keleivių kojomis. Taip taip. Net be palapinės.  Iš tų 11 tik dvi legalios – kempinge. Vardan dušo. Kitos gi – pakelėse ir miestų (Kylio, Hamburgo, Bremeno) parkuose. Tuose tikruose. Su nupjauta žolyte. Keliaujam toliau. O smagiausia, kad visas pasaulio laikas mūsų. Kitutė saugiai įtaisyta ir grįžti tiesiog nebūtina. Pinigai? Štai prisėdau makdake ir šiek tiek uždirbau. Jausmas nerealus. Trauksim toliau. O tikslesni įspūdžiai ir nuotraukos tai čia. Kai tik yra laiko.

Aaaaaaaa….

Lūžtančios bulgarkės, užgęstantys serveriai, ne ten privirinta, ne ten pamatuota. Tai buvo išorinis diametras, o ne vidinis. -visa alga. Ak, Salomėja, kodėl tu niekada dar nebuvai užsienyje (buvau Latvijoje ir Estijoje!)? Kodėl kodėl kodėl? Nežinau. Išleidžiu visus litus pasiruošimui. Turiu bilietą kišenėj. Bet ar būsim kelte. Gal ne. Gal taip. O gal ne ne ne? Taip taip taip. Būsim? Nebūsim? Nežinau! Spėsim? Tai aišku! O gal ne? Gal ne? Eik jau, tikrai taip! Naktiniai vaiduokliai išmuša iš pusiausvyros. Kam jūs tai darot? Kam? Geriau nuo to? Aš esu linkusi draugauti. Priimti visus vaiduoklius, kaip gyvenimo nuotykį. O kodėl ne? Avantiūra.  Mes galim! Taip! Ne? Kada paskutinį kartą normaliai miegojai? O ilsėjaisi kada? Nukritimas antrą valandą nakties išsekus ir kėlimasis devintą ryto. Reikia ir dirbti, ir ruoštis, ir padirbti ateičiai. Kam tu ardaisi? Dėl tos stipendijos? Bet ji vienintelis šansas, kad grįžę nežlugsim. Mes važiuosim. O jei ne? Negali būti ne, nes tam jausmui aš nepasiruošus. Taip ir tik taip, ir taip, ir taip, ir jokių galbūt.  Ir niekaip kitaip. Ir jau kokį penktą kartą rašau: pirmyn ir tik pirmyn. Atsisuksi atgal – druskos stulpu pavirsi.

Kelios minutės vasaros. Dar liko

Labas,
ar pastebėjai, kaip greitai smėlio laikrodžio smiltelės krenta. Greitai, kai žymi vasaros pabaigą. Greitai, kai jaučiu, kad nieko nebesuspėju. Tik rašau rašau rašau. Ta pačia proga ir tau parašysiu. Kodėl gi ne?
Pastarosios dienos praslinko taip, tarsi aš būčiau ne aš. Įtampa, bėgimas, baimė ir absoliutus netikrumas. Vis dar kabantis klausimas AR. Ir noras noras noras. Nes aš noriu, nes esu verta. Nuotykis mane šaukia. Žinai, tai jausmas, kaip prieš naują meilės romaną, kai žinai, kad jis prasidės po suplanuoto pasimatymo. Juk buvo taip. Ir ne kartą. Tik dabar bus kitaip. Kolektyvi dviejų žmonių meilė su lietumi, vėju, ir keliu. Kelias, kaip ir meilė, įkvėpė tiek daug kūrėjų, knygų ir dainų žodžių rašytojų. Nes tai jis. Bendras mylimasis.
Žinai, jaučiuosi migloje. Aplink mane tiek informacijos, o aš nė nežinau iš kur. Nežiūriu televizoriaus, bet žinau, kaip sekasi krepšininkams. Nors neskaitau straipsnių. Tik antraštes. Nes nespėju, nes jaudinuosi, nes ruošiuosi keliui. Ir kiekviena kliūtis užgauna skaudžiai. Ir kiekvienas skausmas neleidžia užmigti ir tinginiauti, o stumia tolyn, dar tolyn, ir dar.
O vasaros teliko 10 minučių. Ir ji buvo kitokia. Prasidėjo skaudžiai. Baigiasi viltingai. Ir parodė, kad ir pas mus gali būti karšta, kad galima nustoti bent akimirką svajoti apie šiltus karštus.
Lik sveikas. Ir atsiųsk man saulėgrąžą. Kad pavaidintų dar šiek tiek saulę.
Salomėja