Kuri vertybė vertesnė: santuoka ar šeima?

Apie mane: aš nesu prieš santuoką. Nesu už santuoką. Man patiko būti ištekėjusiai. Patinka ir būti netekėjusiai. Viskas priklauso nuo žmonių. Taškas. Tiek apie mane.
O dabar apie ką kitą. Apie visokius politinius, delfinius, komentarinius, foruminius, bloginius pasisakymus, kad žmonėms, kurie nesituokia šeima nėra vertybė. Nesusituokusių žmonių vaikai neturi šeimos, ar mato nedarnios šeimos modelį. Kad vaikas eidamas į mokyklą patiria traumą dėl to, kad jo tėveliai nesusituokia. Ir kad vaikams labai keista, kad tėvelių pavardės skiriasi. Na žodžiu, vargšiukas tas benkratėlis, kaip jam gyvent?
Tokio požiūrio labai daug. Pliekiamos “ala modernios” poros, kurios gyvena susimetusios ir pasiruošusios žemam startui – susirinkti daiktus.
Prisiskaičiau tokių dalykų ir jūs man paaiškinkit kvailai:
ar jūsų šeimoje dažnai aptarinėjamas tėvų santuokos klausimas? Jau įsivaizduoju, kaip jūs penkiametis, sėdate kartu prie Kalėdų ryto stalo ir klausiate tėvelių: o jūs turite mieli santuokos liudijimą? Ar tėveliai sako: va Tomuk, tau Kalėdų senelis atnešė mašinytę, o žinai, mes esam nesusituokę/susituokę.
Jūs jau man atleiskit, bet aš nesu tikra ar po šiai dienai esu mačiusi savo tėvų santuokos liudijimą. Tai kaip čia dabar, o jei jie nesusituokę, ir mano šeima nedarni?
Jūs man pasakykit, ar atvedus vaiką į darželį/mokyklą reikia rodyti santuokos liudijimą? Ne? Tai iš kur tada auklėtojai mokytojai kiti vaikai žino apie santuokinį statusą? Skirtingos pavardės? Nu atsiprašau, bet nenusišnekėkit. Lietuvoje pas vyrą ir moterį ir net vaikus iš viso yra skirtingos pavardės. Gal tik pradžia tokia pati :).
Ar tikrai santuoka tokia vertybė, kad “mielas vaikeli, mes tokie laimingi, mat esam susituokę”, arba “mažuti, skauda pilvuką? Esi nelaimingas, tai čia todėl, kad šeimos modelis iškreiptas, nes zakse nebuvom, pakentėk, vaistukų išgerk”. O gal visgi svarbiau, supratimas, mokėjimas kalbėti, diegti elementarias tiesas ir džiaugtis pasauliu? Gal svarbiau visgi šeima? Taip pat ir susituokusi, nes man šitas įrašas ne prieš santuoką nukreiptas, o prieš absurdiškus teiginius apie vaikų savijautą.

Aš visiems linkiu truputį skurdo

Vienoje knygoje skaitydama skurdžių žmonių aprašymą pagalvojau, kad būtent jie yra tai, kas gyvenime įdomu. Skurdus (pinigine prasme) žmogus niekada nestokoja fantazijos: prasimaitinti savaitę už du litus, rasti kur išgerti neturint lito, rasti degančių daiktų. Tuo tarpu turtingasis galvoja, kaip užkalti pinigo ir vienintelis jo rūpestis pasirinkti tarp kelionės už 3000 ir 4000, ar tarp džinsų už 500 ar 600.
Turtingasis netekęs pajamų dejuoja, panikuoja ir isterikuoja, kai tuo tarpi skurdžius gūžteli pečiais – pragyvensiu ir be tų 2 litų, ne pirmas kartas.
Ir ar pinigai atneša laimės? Net prisiminus banalų “Titaniko” filmą – pramogos viršutiniame denyje ir apatiniame. Ar tame viršutiniame apskritai buvo pramogos?
Auksinis jaunimėlis kokteilių bare ir penki visažiniai diedukai parkelyje. Ir vieni, ir kiti nejaukūs. Tačiau vieni visiškai neįdomūs. Kiti prašosi nespalvotos fotojuostelės, rašytojo plunksnos ar šiaip atidesnio žvilgsnio.
Babytė šluojanti tarpuvartes, ant lango išdžiaustytos paklodės, celofanais apkalti langai, įvairiaspalviai balkonai ir murzini katinai bei vaikai. Skurdaus kvartalo kasdienybė. Tačiau teko gyventi. Teko matyti – įdomu, žavu, smalsu. Jauku. Tikrai tikrai.
Ir prabangūs namai, iščiustytos pievelės, visur kaip vienas – dideli langai, užuolaidos ar vienodi roletai. Visur tokios pačios tvoros ir net baimė pasideginti kieme ar terasoje – ką praeiviai pagalvos. Teko dviračiu važiuoti po kilometrus besitęsiančias tokias turtingesnių gyvenvietes. Prisiekiu – tikrai nuobodu.
Girgždančio dviračiu jaunuolis aplenkia spūstyje stovintį naujausią lexusą. Deja vu.
O kiaušinienę iš visko (duonos žiaubės, užsilikęs svogūnas, nebevalgomi lašiniai) visada ir bet kada mainyčiau į krevetes, ar salotas su neištariamais sūriais.
Kodėl gi tu bijai būti neturtingas?

Ryža plaukų spalva

Na žmogai, nustokit ieškot googlėje ryžos plaukų spalvos. Man čia skaudi tema. Dažau aš ir taip ir anaip. Ir su dažais po 5 litus (o gal nuės?), ir su dažais po 35 litus (nu gal gi stebuklas, kad tokia kaina?), ir vistiek kaip ne ryža, taip ne ryža. Geriausiu atveju raudona, blogiausiu raudona su ryžumo užuomazgom. O aš noriu būt kaip apelsinas, kaip morkytė.
O šiaip tai galvoju, kodėl kai babytės ir bobos ima kur koliotis, tai kaip paskutinį argumentą traukia “iškviesiu televiziją”. Noras pralįst dvejoms minutėms be atrankos, ar kaip čia?
Ai, o dar orams atšilus man vėl kyla klausimas, o kodėl merginos vaikšto gatvės tik su pėdkelnėmis, bet be sijonų? Atseit jei nepersišviečiama tai čia kelnės? Nu mergos, gi karalius tikrai buvo nuogas. Beje, kuo kaulėtesnė mergina, tuo baisiau atrodo be to sijono.

Koks mielas yra mūsų paštas

Gauni atviruką ir džiūgauji. Deja perkeltine prasme. Nes patys gražiausieji būna sugadinti. Kaip? Su antspaudais gerojoje pusėje. Štai pvz.,

Aha, sakysit, gal automatas netyčia puses sumaišė? Bet yra ir kitoje pusėje

O šiandien dar gražiau. Po antspaudėlį ant kiekvieno žmogelio veiduko (bandžiau trinti, tai čia likučiai)

O kad maža nepasirodytų ir kita pusė padabinta. Ant atviruko beveik sveikos vietos nelieka. Lyg kokias penkias muitines praėjo, o ne iš gretimos gatvės keliavo 🙁

Tokios dienos kaip ši

Įdomios dienos. Internetas tarsi užblokuotas, nes neverta skaityti ir sukti galvos tiesa, tai ar melas. Pralaukti parą be delfių, rss’ų, feisbukų. Sunku, ar ne? Taip? Ne?
Tokią dieną drąsiai klausi, kur mano alga ir leidi pasirinkti: apgauti ar ne.
Tokią dieną net į lauką nesinori – lyja. Ir dar per anksti šokuoti per balas.
Tokią dieną ir vėl iš naujo susimąstau ką noriu daryti ir kad gal jau metas pasikeitimams.
Tokią dieną visą laiką galvoju, kad noriu eiti paskaityti, nes knyga, kaip tik ta apie kurią mąstai: na tuoj tuoj pabaigsiu ir bėgu…
Tokia dieną skambantis Би-2 tarsi ir atsako į visus klausimus.
Taip?

Pavasariniai žodžiai laiškuose

Labas,
šį žodį pastaruoju metu dažniau rašau angliškai. Taip jau susiklostė, pasinėrusi į atvirukų siuntimą ir gavimą. Nepavydėk. Palikau ir tau šiek tiek žodžių. Ir dienų. Tad kaip gi aš? Kas rytą tikrinu meteo.lt. Ar jau pavasaris? Nes vaizdas už lango dažnai apgauna. Nespėju išeiti ir gaunu lietaus. O vistiek atidariau sijonų savaitę. Net namams vieną ala treninginį nusipirkau. Kad iki galo 🙂
O šiaip linksmybės. Ypač tarp namo lapių. Kilo čia visokių nesutarimų dėl kaupiamųjų lėšų durims. Vieni nori, kiti nenori, treti nenori ir nori ir nenori. O viskas po laiko, mat sąskaitos jau atkeliauja. Ir laksto čia lapės pasiutusios. Viena jau ir erzinti pradėjo, mat kišasi kur tik reikia nereikia. Šiandien sutikau eidama pašto tikrinti. Liepė laiptinę plauti nuo savo durų iki jos. Mat ji tuo metu plovė. Ir fak galvoju, kai norėsiu tada ir plausiu, juolab kad kiek kartų šlaviau tai nuo savo durų iki pat apačios. Ir dar buvau labai nemandagi, nes nepasakiau jai kokias sąskaitas gavom. Tik “kaip visi”. O ji jau mane vytis ėmė ir rėkti, kad ne kaip visi nes butas mūs mažesnis. Ai ai, nemylės manęs babytė, stengsis su brangiuoju bendraut, nes anas nekalba su ja tonu “eik tu nachuj”. Ai, atsiprašau, nebūki toks jautrus.
Remontas vis nesibaigia, nes niekas iš mūsų dviejų jo nedaro. Taip ir gyvenam tarp cemento krūvų, nudaužytų plytelių krūvų ir kitų dalykų. Užtatai visai neblogai, sočiai, laimingai ir spalvingai. Taip ir bėga dienos.
O kas pas tave naujo?
Salomėja