Niekiviskmėjinėjimai

Prisimenu, kad kažkada sakiau, kad mano svajonių darbas bus tas, kur galėsiu ateiti su savo raudonais kerzais. Buvo toks darbas. Patiko man. Nors su kerzais beveik niekada nėjau. Pripažinkime, kad tai velniškai nepatogūs batai.

Dabar vis žiūrinėju įvairiausius darbo skelbimus. Nuo techninio salės darbuotojo iki įstaigos direktoriaus. Nagrinėju reikalavimus, pasiūlymus. Kuo gi viliojat savo būsimus darbuotojus? Ir man vis užkliūna “be motyvacinio laiško neskaitysime”. Eikit, mielieji, motyvacinį laišką aš galiu paprašyti man parašyti, jei jau pati nesugebu. Tai koks jums skirtumas? Labai įdomu, ko tikisi darbdavys ieškantis parduotuvės vadybininko. Tai yra, ko tikisi laiške? O po to šaiposi visokiuose feisbukuose jei žmogus parašo, kad turi daug konfliktinių sprendimų patirties, nes dirbo senukuose. Nori patikrinti laišku raštingumą? Bet tokiu atveju gal geriau tada duoti klausimyną ir liepti išsamiai atsakinėti į klausimus.

Dar įdomiau, kad motyvacinio laiško nori darbdaviai, kurių pavadinimas paslėptas. O naivūs šefai tikisi, kad žmogus nori dirbti tik jums ir tik jums? Taip nebūna. Jei jau man reikia darbo, tai aš savo cv siunčiu į tiek vietų kiek tik randu tinkamų skelbimų. Tad mano motyvacinis laiškas būtų turbūt toks:

Sveiki,

štai ten ir ten radau tokį ir tokį Jūsų skelbimą. Siunčiu savo CV ir pabandysiu trumpai nusakyti kodėl Jus pasirinkau. Kaip ir kiekvienas žmogus noriu įdomaus darbo bei gero atlyginimo. Nurodytas darbuotojo užduočių pobūdis man sufleruoja, kad darbas nebus itin sunkus, bet taip pat jame nenuobodžiausiu. Pagūglinau. Informacija apie įmonę leidžia daryti prielaidą, kad Jums būtų gėda mokėti tik minimalų atlyginimą ar vokelius. Papildomą balą iš manęs gaunate ir už biuro vietą. Labiausiai mėgstu dirbti namuose, tačiau suprantu, kad retkarčiais reikės apsilankyti biure. Pėstute jus pasieksiu per 10 minučių, todėl sutaupysiu daug savo, o ir Jūsų laiko.
Išvados. Pirminio vertinimo metu susidariau nuomonę, kad atitinkate visus mane motyvuojančius kriterijus: gana įdomus darbas, atlygio potencialas, galimybė dirbti namuose, arba netoliese esančiame biure. Teliko išsiaiškinti detales ir susipažinti su kolektyvu. Su manimi susisiekti galite tokiu ir tokiu el. pašto adresu.

Pagarbiai,
Salomėja

Taip, čia laiškas nenušlifuotas, nesuredaguotas, parašytas spontaniškai ir antrą kartą neperskaitytas. Bet esmė tokia, kad norėčiau dirbti įmonėje, kuri gavusi tokį ar panašų mano laišką eitų rašyti man kvietimo į pokalbį. Nes o kokia motyvacija dar gali būti? Stalo futbolas? Savirealizacija? Karjera? Tik jau nereikia.

Kosmetika yra ta kategorija prekių, kurias aš perku gana spontaniškai ir nesuplanavusi. Pamatau, užsinoriu, nusiperku. Neturiu mėgiamo kremo ar šampūno, kuriuos pirkčiau jau 10 metų. Mėgstu bandyti, ieškoti, vėl bandyti.

Šiandien irgi užėjau į parduotuvę. Šiaip man reikia veido kremo. Nežinau kokio. Pagrindiniai kriterijai tai kaina ir sudėtis. Viena neturi būti žvėriška, o kita neturi būti klaiki. Tad užėjau. Kaip visada akis nuskenuoja prekes, kurias telpa į nežvėriškos kainos kategoriją. Tada imu, skaitau aprašymą, sudėti. Nieko gero nerandu. Po to už prekystalio pamatau dar daug visokių kremų. Bet čia atsiranda tas kliūtis. Prekystalis, už kurio pirkėjui negalima.

Tai ką parduotuvė sau mano? Kad aš dabar rodysiu pirštu kiekvieną gražesnę kremo pakuotę, prašysiu paduoti, paskaitysiu, atiduosiu padėti ir vėl prašysiu kito ir taip kokius penkis – dešimt kartų? Ir dar greičiausiai bus tas klasikinis “kairiau, ne.. tą su žaliu užrašu, ne ne – aukščiau, dabar kairiau, taip taip, šitas!”.  Kažkaip… ačiū, bet ne.

Akivaizdu, kad ši parduotuvė nesiorientuoja į tokius klientus. Na į tokius: oi koks gražus buteliukas ir aprašymas visai nieko – imu!

1. Nemėgstu mirkti vonioje ar praustis duše tada kai esu viena namie. Tik nusirengiu ir prasideda. Skambučiai į duris, telefoną ir pan. Paštininkė, kuri ateina tik po pietų šiandien nusprendė veržtis ryte, kai buvau duše. Bet yra ir geroji pusė. Gavau du voninius atvirukus. Dar nežinot, kad renku atvirlaiškius su voniomis? Dabar jau žinot, todėl laukiu. Šiandien jų turiu tiek.

2. Jau kažkada feisbuke sakiau, kad pastaruoju metu priviso nevykėlių tomų sojerių. Todėl jie nevykėliai, kad nori išpiršti tą savo tvorą, bet nesiseka jiems. Niekas nenori žaisti žaidimo. Tai jau geriau pasirinktų kitą taktiką. Sakytų gi, kad davai padedat nudažyt tvorą, o po to kepsim šašlus/darysim ką nors kitą smagaus. O tai dabar tas “dažykit tvorą ir pasigerinkit karmos taškus” skamba taip pat patraukliai, kaip “jūsų sūnus pateko į avariją todėl greitai duokit 5000 litų”.

3. Pastaruoju metu vis kažkaip užsiraunu ant sergančių gyvūnų ir išgirstu tą humanizmo apraišką: “reikia užmigdyti, kad nesikankintų”. Pūslės uždegimas, senatvė, leukemija – tai ir šuniukų, ir kačiukų ligos/būsenos, kurios verčia žmones jaustis labai gerais ir gailestingais. Užmigdyti. Ir kai šeimininkas nenumarina savo ligoto gyvūniuko, tai jis laikomas žiauriu. O štai kai koks žmogus jaučiasi blogai ir pats save užsimigdo, tai jau jis patampa egoistu, blogu, padariusiu nuodėmę ir t.t.

Man atrodo, kad aš anglų kalbą geriau suprantu skaitydama ekrane nei popieriuje. Vakar pradėjau skaityti knygą, supratau, kad daug ko nesuprantu ir pabandžiau tą pačią elektroninę, nes gi skaityklėje yra žodynas. Labai patogu. Ir ką. Pasirodo, kad kažkaip pradėjau suprasti daugiau, nelabai ir to žodyno reikia.

Vakar stebėjome tae kwon do varžybas. Ikisenjoriniai jaunuoliai vienu metu norėjo įvaryti nuobodulį. Taip taip, sportas olimpinis, tai ir požiūris atrodė olimpinis – svarbu dalyvauti, nesvarbu laimėti. Taip ir žiūrėjosi. Atėjome, susikovėme, paspaudėme vienas kitam rankas ir išėjome. Nulis emocijų.

Bet tada į aikštelę žengė mergaitė. Mergina? Neįsivaizduoju kiek ten jai metų. 15? 17? Sunku įvertinti iš gana toli. Gražutė tokia. Griežta šukuosena, kaip Kleopatros. Ir laikysena… Laikysena princesės. Du kartus nugalėjo priešininkes. Išdidžiai. Tarsi taip ir turi būti. O po to buvo ta kova. Kova, kurią ji pralošė. Ir pralošė, kaip aikštinga princesė. Pasipylė piktos ašaros. Jos klubo draugai – mažesnieji vaikai apstoję, išsižioję, apšalę. Princesė gavo paguodos (turbūt) medalį ir piktai tėškė jį į grindis bei išlėkė. Treneris (ar lydintis asmuo?) surinko, išėjo iš paskos. Liūdnai, lėtai.

Būčiau bobutė, tai sakyčiau, kad reikia karšti kailį už tokias emocijas. Ir šiaip sakyčiau, kad rytietiško sporto šaka jau stereotipiškai verčia manyti, jog visi ten moka susikaupti ir būti ramūs.

Nesu bobutė. Todėl man patiko. Patiko, kad kažkas turi jausmus. Kad kažkas atrodo ir elgiasi kaip princesė. Ir iš karto gyventi pasidarė įdomiau.

Aš vis browsinu spalvotų daiktų. Jau laukiu mėlynų batų, sintetinės žalumos auskarų, mėlynų auskarų ir apyrankės, ryžų plaukų dažų ir pilkų atspalvių erotinės knygos. Dar man reikia (vis dar vis dar vis dar vis dar) žalio paltuko ir žalios suknytės.

Tikrai tikrai 🙂

Mes esame ją praminę Čiupsu. Nes ji toks mažas burbulas su bidžais. Tikras čiupsas. Ir kartais stebime per langą, kaip ji randomiškai blaškosi po kiemą. Kelis kartus eina į tą pačią laiptinę.

Paskambinusi į domofoną visada išvardina ką atnešė (trys atvirukai ir laiškas), praneša, kad pašte jau laukia registruotas siuntinys ir kad ryt atneš pranešimą apie jį.

Čiupsas nešioja daug daug terbų, jas susikabina ant laiptinių durų ir ten knisasi knisasi.

Čiupsas labai garsiai dūsauja. O jei jau užlipa iki mūsų su kokiu laišku tai visada visada paklausia ar Kitė nėščia.

Mūsų paštas yra Maximoje. Sumaniau šiandien eiti į tą parduotuvę. Prekybcentrio aikštelėje sutinku Čiupsą, pasisveikiname. Dar pagalvoju, o man nieko šiandien, nes gi pasakytų. Jau ir užsuku užu kampo kai išgirstu rėkimą:

– Palaukit!!!

Ir ridenasi Čiupa Čiupsas, vejasi mane. Ištiesia ranką, kurioje trys suglamžyti pranešimai apie siuntą. Va sako, čia paieškokit, vienas jums. Paieškau, išsitraukiu saviškį, padėkoju, kad va, kaip tik ir atsiimsiu siuntinuką. O ji pasidžiaugia, kad į mūsų kiemą nereikės eit.

Seniai jau šitame bloge nerašiau laiškų, gal todėl, kad vis daugiau ir daugiau tą darau realybėje? Tušinuku ant popieriaus, ant atvirukų… Urmu. Į pašto dėžę vis plumpteli laiškai ir atvirlaiškiai. Plumt plumt. Nesakiau? Iš supermamų forumo lietuviškoji postcroserių bendruomenė išsikraustė. Išaugome iš vienos temos, tai susikūrėme saviškį. Postcrossing.lt, jei ką. Gyveni atvirukais? Tada ateik.
Išsitariau, kad tris kartus per savaitę gaminu vakarienę, o manęs paklausė: “tai ką jūs valgot?”. O juk turėjo klausti kas kitus kartus gamina. Bet taip taip. Gaminu tuos tris kartus :). Stengiuosi.  Vakar kepiau karštus sumuštinius.
Aną sykį maniau, kad man neskaitadieniai. Bet gi ne. Skaitadieniai, tik laiko mažiau skiriu. Jei anksčiau skaitydavau 2-2.5 val per dieną, dabar tą darau tik valandą kokią. Atsiliepia ir šiukšlynėliui, toks tuščias ir nepildomas man jis dabar atrodo. Gyvenimas toks. Reikalai reikaliukai. O visa kita tik gerėja ir gerėja.

 

Dovanų. Mylimasis sakė, kad aš labai gera ir nori man ką nors padovanot. Aš kaip dora barakuda pasinaudojau proga. Uch karališkai mėlyna didelėėė rankinė ir išsvajota knyga. Tadam!

Nebesakysiu, kad nėra gražių tašių pirkt, nes sunku buvo apsispręst tarp dviejų. O štai batų vis dar nėra.

Šiandien perskaičiau feisbuke NK.lt žinutę apie išmanų telefoną, kuris kainuoja 1700Lt. Prisipažinsiu, mane vis dar šokiruoja tokios kainos. Ne dėl to, kad negalėčiau sau leisti. Panorėčiau, paplanuočiau, pastumdyčiau rankenėles šen bei ten ir turėčiau. Bet!

Visų pirma reikia turėti tiek poreikių.

O kokie gi manieji? Kas mane pažįsta tai žino, kad a) aš nežaidžiu žaidimų, b) tikrai nežiūriu visokių ten youtubių (ar čia reiktų sakyti, kad vis dar nežiūriu?).

Žiūrim ką turim.

Man reikia Wi-Fi.
Maniškis telefonas turi.

Man reikia GPS.
Turi.

Man reikia patogios naršyklės.
Turiu dvi. Ta, kuri standartinė telefone ir mini Opera. Standartinę naudoju feisbukui skaityti (gražiau rodo) ir kai išeinu iš Wi-Fi zonos (kažkodėl mažiau duomenų naudoja). Operą naudoju visam kitam naršymui, kai prisijungiu prie Wi-Fi.

Man norėjosi Instagram’o.
Turiu. Senas telefonas, nors buvo su Android 2.3 to dalyko nepalaikė.

Man reikia fotiko, greitiems plaukštelėjimams.
Yra du. Vienas dažnai sutinkamų 5 megapikselių. Man sočiai.

Man reikia Google doc’su.
Turim.

Man reikia patogiai bloginti.
Jau linkinau, visai gera ir patogi programėlė yra “WordPress”.

Facebook?
Nors man labiau patinka naršyklinis reikalas, programėlę turiu. Vien dėl to, kad tada leidžia “sharinti” iš galerijos.

Paštas, Google Analytics, Epub readeris, Žibintuvėlis, Banko apps’as – yra.

Patogus ir didelis 4,3 colių IPS (nežinau kas tai yra) ekranas.

Trūksta ko? Mano telefono procesorius vieno branduolio. Ir nors aš nė karto nesukūriau situacijos, kad pradėtų laginti, suprantu, kad taip kada nors nutiks ir reiktų  bent dviejų. RAM irgi ne stebuklai, tik 512MB. O ir vidinės atminties galėtų būti, nes gi yra programų, kurios būtinai vidinėje sėdėti nori. Nes maniškis turi kažkokią nesąmonę: apie 500MB vidinės atminties, dar 4GB vidinės atminties vadinamos USB atmintimi, iš kurių aš matau tik du GB, dar turi kortelių lizdą, korteles mato, tik va kam jas naudoti nežinau, nes neradau, kaip nustatyti, kad į ją rašytų fotkes ar diegtų programas. Viskas tik tarp vidinės ir tos USB atminčių.

Trūkumai rimti. Bet galimybės irgi ne tokios jau ir menkos. Mano telefonas kainavo 499lt (beje, jis dar ir dual sim, tai ketinu dar nusipirkti kokį “Pildyk” vien internetui). Tai nuo greitesnio ir talpesnio aparato atlieka 1200Lt. Galima į Ispaniją nuskristi savaitei.

Bet suprantu tuos, kuriems reikia tų navarotų. Žmonės dirba telefonu, kaip kompiuteriu. Bet irgi, gal tada planšetė vien dėl savo dydžio būtų patogiau? Nesuprantu tik, kodėl kartais pasakius, kad man pakanka ir man nereikia, būna antakių kilstelėjimų ir užuominų, kad pati save guodžiu, nes negaliu nusipirkti šustriau.