O mūsų Joninės buvo tokios

– Tai savaitgalį Joninės.
– Tai žinau.
– Ką veiksim?
– Ką siūlai?
– Tai gal žygį? Žiū, o Joninių naktį galim naktinį pasidaryt.
– I’m in!

Ta proga truputį pasivaikščiojom. Truputį, tiesiogine ta žodžio prasme. Viso – 31,5 km. Lygiai tiek kiek ir planavome.

Tai kaip ten viskas buvo?

Nusipirkę bilietus į Ignaliną ir išėję į peroną kiek suabejojome ar tilpsim į traukinį. Dviratininkai, turistai, bobutės su terbelėmis ir dėdės su telefonais grūdosi į vargšą traukinuką. Tilpom. Čiuku bum, čiuku da, išsiritame Ignalinos stotyje ir mano žygio vadas rėkia, kad jam reikia sausainiuko! Suprask, gi valgyt norį. Apibėgom garbės ratą aplink Ignalinos stoties rajoną. Nesimato jokios valgymo įstaigos. Mat jas galas. Sausainiuko nebus.

Einam. Einam einam ir prieinam žavią sosnovskio barščių giraitę. Čia aš ėjau pabūti masteliu 🙂

Gražu, ane? Kaip iš priešistorinių dinozaurinių laikų piešinukų. O toliau tiesiog ėjom. Gražiais miško takučiais, maloniai šnekučiavomės, planavome, kaip va tokioje vietoje pasistatysim palapinę. Pasakų miškas, samanų kilimėliai. O bet tačiau. Juk kitaip ir būti negalėjo, dėjo audra. Liūtis. Ne šiaip lietus. O toks vandens srautas, kur miško takeliai pavirto kanalais – nespėjo vanduo susigerti. Toks vandens srautas, kad nuo G. skrybėlės, kaip iš lietvamzdžio kliokė. Po pusvalandžio pasidarė kažkaip lyg ir ne fun, tad nusprendėm kurtis čia ir dabar. O tas čia ir dabar buvo miško tankmėje, kur daug medžių, kad jei virstų tai vienas kitą prilaikytų. Čia ir dabar buvo toks truputį purvynas.

– Dabar greitai greitai tiesima palapinės dugną, o tada dar greičiau greičiau viršų užklojam. Kaišiosim strypus jau kaip nors apčiuopom.

Palapinę pasistatėm greičiau nei aš pamenu, o sulindus į ją nuo mūsų taip varvėjo, kad teko gerokai paplūšėti semiant vandenį. O ko norėt visus rūbus išgręžus vandens vakarienei užtektų :).

O čia ir vakarienė 🙂

Šiaip tai rekomenduoju labai gerus lašišos savo sultyse konservus.  Maximoje yra. Tiesa šiaip tas “savo sultyse” labai man įdomus. Iš serijos “duokit man tuno sulčių stiklinę” :). Išsivirę vakarienę apsigraibėm, kad nepasiėmėm jokių įrankių. Mano herojus nuogas išlindo dar ištampyti palapinės virvučių ir parsinešti medžio šaukšto drožybai. Sakė nenorėtų būti laukiniu, nelabai patiko :). Šaukštai, tiesa, gavosi nelabai patogūs, todėl mintyse pasidžiaugėm, kad dažnai lankomės kinų maisto valgyklose. Už įgūdžius. O pagaliukų gaminti gi nė nereikia 🙂 Pilnas miškas.

Tai va. O tada iškilo vandens bėda. Kaip paradoksalu! Lauke pila, o gert nėra ko 🙂 Tai yra, jau nebepila. Todėl mano vyras išėjo upelio ieškoti. Sakė po valandos grįš, o aš sau gulėjau palapinėje ir galvoje perkratinėjau tuos visus klasikinius siaubekų scenarijus, kai vienas išeina ir dingsta, tada eina kitas… 🙂

Vyras grįžo be vandens, nes žinojo – jaudinsiuos, jei išeis “da pobednavo”. Tad prisėmė baloje. Išsivirėm. Man tai rytinės kavos skonio nesugadino :). O visą tą laiką kažkur nelabai tolimoje tolumoje kala techno muzika. Ir mes spėliojam. Koncertas? Renginys?

O ryte išlendu iš palapinės. Taip vėsu. Mąstau, kad nebus karšta diena. Pakuojamės šlapius daiktus, keliaujam. Ir čia pat TAS Jausmas, kai reikia apsiauti šlapius ir šaltus batus. Ir vos tik išeinam lauk iš miško gi pasirodo, kad ten karštis nemenkas. Štai kaip džiovinami drabužiai 🙂

Ir tada vėl ėjom ėjom ir priėjom du apsauginius. Sužinojome, kad tie naktiniai triukšmadariai buvo festivalis “Supynės”, o mes nepraeisime ten kur norime, nebent paklosim po 70 Lt už bilietus. Daugoka, kaip už tranzitą, tad apsisukom, šokom į mišką “ant tiesiųjų”, radom upelį ir šalia geležinkelio tilto įsikūrėme maudymosi, džiovinimosi “po vakar” ir deginimosi stovyklą.

O čia sau maudomės, ilsimės ir tuo metu, kai nuogam savo vyrui kremu nuo saulės tepu užpakalį ant tiltelio pasirodo vietinis diedukas ir labai susijaudina. Gi sako maniškiui, o tu paglostyk ir ją 🙂 Taip sužinojom, kad jis su saviške jau 35 metus kartu, bet ana jį į teismą padavė. O bet gi graži boba ir papus, ir šikną turi. O šiame upeliuke jis ungurius gaudo. Galiausiai diedulis pamatė kitus savo kaimynus, tik ištarė “o kas ten eina” ir dingo. Visiškai. Išgaravo. Matyt prisidirbęs, ar ką :).

Parymoję pasideginę patraukėm į kelią ir pakeliui matėm raganos trobelę. Negalėjom nenufotografuoti. Va.

Dar matėm namines stirnas, o išėję į didesnį kelią dirbom gidais :). Sustoja dvi tetos, klausia kaip į “supynes” nuvažiuot. Parodom. Sustoja apsauginių ekipažas. Klausia, kaip į “supynes” nuvažiuot. Turbūt buvom vieninteliai visam rajone ne į supynes :). O gal G. su savo reindžerio skrybėle labai pasitikėjimą sukelia, tai visi ir prašo pagalbos 🙂

Čia gi prisėdau po žemuogių pievelės siaubimo. Nom nom nom. Pajautėt kaip miškuose nerealiai kvepia žemuogės?

Priėjom ežerą. Lyg ir norėjau maudytis, bet ežeras džiumbrais aplipęs, o aš intymumą mėgstu. Tfiu. Paėjom toliau, pasistatėm palapinę ir poilsiavom prieš naktinį. Jis man papasakojo savo svajonę. Ir aš papasakojau dvi :).

11 val vakaro susipakavom ir iškeliavom į Švenčionėlius. Praėjom labai įdomų kaimą. Akimirką pasirodė, kad mes kokioje Vokietijoje. Viskas tvarkinga tvarkinga. Ramu, nors visas kaimas vienoje sodyboje švenčia jonines,  degina laužus ir laksto su vainikais :).

O miške gi svarbusis Joninių atributas – jonvabalis. Taip, nuotraukoje jis atrodo, kaip taškas. Bet tamsiame miške irgi taip pat atrodo.

Naktinis žygis įdomus reikalas. Man tai buvo pirmas kartas. Su mano fantazija tai labai… Baugu. Einam takeliu, o ten šonuose šnara, bruzda ir nieko nematai, nors turi prožektorių 🙂 Tik nusisuka ir vėl šnara bruzda. Eiti sekėsi per gerai, todėl nusprendėme, kad negerai bus jei į stotį ateisime keliomis valandomis per anksti, todėl prigulėme šalia bėgių pamiegoti. Tik va nepavyko tiek laiko kiek planavom. Žadina mane G. ir sako, kad žaibuoja. Einam. Einam tai einam. Išeinam į plentą. Su savo prožektoriais šviečiam. Kai pamatom automobilį šokam į kelkraštį, šviečiam, stengiamės matytis. Ir ko gero gluminam vairuotojus, nes jiems trečią ryto sunku suprasti kas ten. Motociklas? Elnias devynragis su jonvabaliais raguose?

Ir! O kaip gi be to? Stoties dar nepasiekiame, o liūtis liūtelė permerkia ir vėl. Ateinam. Nustoja. Stotis užrakinta. Persirengiam. Aš jau atkalus greitąjį persirengimą. Op op op ir dzin tas džiumbras, kur aplink trinasi :). Randam, kad kita salė netyčia neužrakinta ir nesusilaikom neįamžinę Švenčionėlių stoties freskos 🙂

O 4.27 ryto atvažiuoja traukinys ir išdardame namo :).

Joninės buvo jaukios, šlapios, karštos, geros. Liko daug pūslių ant kojų. Prisiminimui 🙂

Vanduo kavos aparate

Batų nuotrauka, todėl, kad eisim pasivaikščiot. O man turi būti ne tik patogu, bet ir ryšku, todėl šturmavau SH parduotuves. Ir dabar ryšku. Neprarandu vilties, kad ir žyginę suknelę dar rasiu.

O vanduo kavos aparate yra labai maloni smulkmena, kuri parodo kaip manimi rūpinasi. Jis ryte išeina, kai dar miegu. Bet atsikėlusi visada randu pripildytą kavos aparatą, taip smagu :).

2449

Savaitgalis turtingas. Miškai, upės, mėsos, žmonės, alūs, būsi trečias, kinų maistas.

O šiuo metu skaitau penkiasdešimt pilkų atspalvių. Negaliu neturėti savo nuomonės apie knygų topų viršūnėje gulinčią knygą. Negaliu pakęsti kai kas nors aiškina kas yra blogai to nė nebandęs. Kol kas kikenu.

Ir… Būtina susiplanuoti atostogas.

2447

Stovim prie laiptinės durų apsikrovę nešuliais ir ieškom raktų. Iš kažkur pareina kaimynas ir sako:

– Labas, Mindaugai, tuoj atrakinsiu.

1. Mes du.
2. Nė vienas iš mūsų nėra Mindaugas.

Tai galvoju, gal jis čia mus kartu tiesiog sau taip vadina, nes jau ne pirmas kartas? Nieko. Mes tai jį Blūtūfu vadinam.

Rajonai

Man visada patinka įdomūs didmiesčių rajonai. Geriausi mano prisiminimai visgi yra iš Paryžiaus Šiaurinės stoties aplinkos. Gyvenčiau ten ne tik porą dienų, bet gal ir visą laiką.

Vilniuje porą metų gyvenome “penki žingsniai” iki stoties. Ko gero šilčiausi prisiminimai liko.

O štai šią savaitę vedžiojau šunį Užupyje. Rajonas su savo žavia reputacija. Toks mielas. Pereinu per apleistą tiltelį šalia Bernardinų kapinių. Ten prie apgriuvusios ex gamyklos atrodo tylu tylu, ramu ramu. Tik Vilnelė čiurlena. Lėtai pravažiuoja tuščias Taxi. Lėtai parvažiuoja atgal. Irgi tik vairuotojas. Už penkių žingsnių dėdė tik su triusikais taiso mašiną. Prašlitinėja narkomanų pora. Pereina per tą patį tiltelį, nulenda į krūmus, po kelių minučių šlitiniuoja atgal. Tik labiau pavargę.

Ir tada pagalvoju, kad Užupyje irgi gyvenčiau su šypsena.

Pokalbis gatvėje. Ak tie hipsteriai

Einu sau ir už nugaros man vyksta pokalbis tarp vaikino ir merginos.

v: tai kas ten dar su tavim lanko?
m: tas ta tas ir tas (išvardina).
v: o ta ta ir tas tai hipsteriai, ane?
m: nu jo. jo…. manau, kad jo. jo. Hipsteriai.
v: o tai jei dar su kuo nors bendrauja, ar tik tarpusavyje.
m: pradeda. Aš juos spaudžiu pabendraut. Žinai, kaip žvėrys. Prie žmonių reikia iš lėto pratint.
v: tai taip. Hipsteriai gi. Normaliai bendrauti gi yra mainstream.

Tada ta pora mane aplenkia. Conversai, dideli akiniai nuo saulės, apsmukę džinsai…

 

 

Lyg robotukai

Pastaruoju metu susiduriu su keistu robotišku požiūriu.

Žmonės bijo savo pomėgių. Jie bijo kažką daryti savo malonumui. Jei daro, o tai kainuoja, slepia nuo savo antrųjų pusių. Nes gėda leisti pinigus savoms pramogoms.

Iš tiesų. Štai šalia manęs guli 14 užrašytų atvirukų. 6 skirti lietuviams. Iš jų keturi netgi pasiliks Vilniuje. Prabanga gi. Tame pačiame mieste tikrus laiškus siuntinėti. Bet koks malonumas!

Tai vat. Iš bendraminčių vis išgirstu, kad reikia mažinti. Lyg maloni veikla yra rūkimas, gėrimas, ar narkotikų vartojimas. Kad reikia sustoti, nes išleidžiama daug pinigų. Bet gi kai pagalvoji, tokiais dalykais gi niekas neužsiima į skolą. Neatplėšia nuo šeimos. Nesėdi alkanas vaikas, kol mama maloninasi.
Reikia taupyt. Kažkam. Gal šviežioms bulvėms. Ar pelėsiniam sūriui.

Nedaug išmanau apie pasaulį, bet žmonės dirbantys tik vardan to, kad išmokėtų paskolą ir nupirktų vaikui batus man atrodo robotukai. Ne dėl to, kad uždirba tik tiek, o todėl, kad kažkuriuo momentu jau galėdami skirti kažkiek lėšų sau malonioms pramogoms jei susigūžia. Susikuklina. Nuleidžia galvą ir sako: aš sustosiu. Daugiau taip nebedarysiu. Arsiu ir taupysiu.

Atvirukai čia tik šiaip, paskutinių dienų aktualija. Bet aš jau ilgą laiką pastebiu, kad tai dedasi su visais pomėgiais. Kas mėgsta festivalius, kas į teatrus eit. Kas fotografuoti ir pirktis visokius daiktelius, kad ir juosteles. Kas rankdarbiauti.  Kas knygas perka, skaito. Visi užuot su džiaugsmu pasakoję, nuleidžia galvą ir suburba “buvau 6 spektakliuose, labai daug pinigų išleidau, pasitaisysiu”.

Jau seniai man sakė, kad žmonės be pomėgių yra nuobodūs. Juk darbas+vaikai+namai nėra čia jokia įdomi tema pokalbiams.

Kai žmogus nusprendi būti geresnis

Tai kažkaip ir nebekyla ranka bloginti apie tas supermamas, nuo kurių pasprunka supervaikai ir puola mieste po kojomis. O tada tos supermamos ne savo vaikus puola auklėti, o tuos, kuriems jie po kojomis lenda.

Ir nebekyla ranka bloginti apie homofobus, po kiekvieno straipsnio delfyje. Nors niekaip nesuprantu, negi jie tokie neužtikrinti savimi?

Nebekyla ranka bloginti apie vištas, kurios garsiame forume kuria temas: “gyvename jau 8 metus kartu, jis nepasiperša, ar mums jau skirstytis?”. Atsakomybės permetimas ir pakazūcha.

O kai ranka nebekyla, tada lieka tuščia, arba tekstas apie orą bei sukneles.

Niekada netikėjau tais, kurie sakė, kad kuo daugiau pažįstamų tavo blogą skaito, tuo mažiau ten tavęs. Galvojau tada, kad gi skaito kolegos, skaito draugai ir skaito tėvai, ir mylimieji, ir priešai. O dabar dar skaito ir klientai, ir šiaip žmonės prieš kuriuos reikia laikytis santūriau.

Tas suaugėliškas gyvenimas.

Maži džiaugsmai

Kol rytinė saulė plieskė, deginausi balkone 🙂 Dabar nusisuko, tai gulinėju sau tame pačiame balkone, skaitinėju internetus, stebiu pro šalį tingiai pėdinančius žmones. Džiaugsmai… Ir kiek tereikėjo? Tik dvidešimties papildomų laipsnių ir saulės.

Dabar kas rytą su savo latte pradedu trumpu pasideginimu, pasikraunu energijos visai dieną. Po to tik reikia išsirinkti nagų lako spalvą ir kurią suknelę vilktis šiandien 🙂

Po truputį išmokstu laiką leisti viena. Apie pirmą valandą darbo dienomis mane dažnai galima sutikti senamiestyje.

Prisiminiau, kad į kamerą galima sumesti mažus jogurto indelius ir jau po kurio laiko turėsiu puikių dietinių ledų. Nors kokia čia dieta, kai kertu juos vieną po kito.

Ir dar man džiovintų pomidorų manija.