Niekiviskmėjinėjimai

Vasario 15 dieną metams metėme gerti alkoholį. Kai kam tai pirmas kartasi, kai kam ne.

Kodėl aš nepavedu kitų, bet niekaip negaliu laikytis pažadų duotų sau?

Ai, dar ir knygų mugė buvo. Su daug knygų ir šiek tiek atvirukų.

Aha, aš kiekvienais metais džiaugiuosi gražiomis dienomis, siunčiu bučkius ir meilę.

Kiekvienais metas truputį nuobodu rašyti apie tai, kad ir vėl visi forumai, feisbukai ir ko yra apsiputoję nuo “čia ne šventė!”, “nereikia laukt metų, kad pasakytum “myliu”, “kiekvieną dieną turi mylėt!”.

Aha aha.

Nuo to ir pradėkim.

Mėgstamiausia lietuvaičių metų šventė – Kučios/Kalėdos. Tegu jos būna kiekvieną dieną. Kam reikia laukti metus, kad visa šeima, giminė susėstų prie stalo, pabendrautų, prisimintų metus. Kam čia metus sukti galvą kokiomis jaukiomis dovanėlėmis pradžiuginti artimuosius. Reikia daryti kiekvieną dieną. Kas dieną po 12 patiekalų, pokalbių, šventinių tv programų ir dovanėlių!

Vėlinės. Kodėl gi visuotinė tradicija važiuoti į kapus tik kartą metuose? Visi visi su žvakutėmis, sudarydami spūstis, nesvarbu į kurį Lietuvos galą, turi važiuoti kiekvieną dieną, ir taip prisiminti mirusiuosius, būtinai kapinėse! Juolab, kad tai labai rimta, labai svarbi šventė, tauresnė ir brangesnė už visokius ten helovynus.

Velykos. Kas čia per išmįslas tik kartą metuose dažyti kiaušinius? Tai turėtume daryti kas dieną, ne bent jau kartą per savaitę. Juk šiaip ar taip turėtume susirinkti kasdieninių Kūčių (turbūt po kasdieninio kapų lankymo), tad vienas iš patiekalų būtinai turi būti dažyti kiaušiniai!

Ak, dar nepamirškit, vyrai, kad kiekvieną dieną turi būti kovo 8-toji. Tad gėlytes prašome merkti ant to Velykinio-Kalėdinio kasdieninio stalo. Vakar šiandien ir rytoj. Taip taip, ten šalia širdies formos torto, nes Valentino diena taip pat kas dieną turi būti. Nepamirškim visi pakartoti, kad mylim vieni kitus.

Įterpkit dar kur nors kasdieninius naujamečius ir kasdienines jonines. Ir dar žolines būtų gerai pridėti. Užgavėnes taip pat. Kas dieną.

O gal tiesiog nustokim išsi… ir džiaukimės gyvenimu. Meilės diena! Tad jei kas dieną sakot “myliu”, negi sunku šiandien irgi tai pasakyti?

 

Taip, man truputį liūdna. Dėl to , kaip atrodau kitų akyse. Nedirbanti kekšė. Nedirbanti atrodau todėl, kad mano darbo vieta yra namuose ir todėl, kad labai retai kada kalbu apie darbą. Na ta prasme ne su saviškiu brangiausiuoju. Nepasakoju apie visokias buhalterines vingrybes, ar administracinius reikalus, kai pasirūpinu, kad atitinkamoje sąskaitoje būtų pinigų kurui, popieriaus printeriui ar galų gale įmaučių bei didelių vokų sutartims. Nepasakoju, kad tas mažas sutartėles derint užtrunka kiek ir dideles. Nepasakoju apie bet kokius pavedimus čia ir dabar greit greit parašyti, paruošti pasiūlymą, ar šiaip padėti sugeneruoti idėją. Nepasakoju, kad sugebu problemą pamatyti uždavusi kelis klausimus ir parašyti visiems priimtiną sprendimo pasiūlymą. Na taip, ne visada jie įgyvendinami, dėl klientų finansinės būklės, bet nereiškia, kad darbo nebuvo įdėta.  Kažkuriuo metu jis tampa nematomu. Nepasakoju, kad reikia atsakyti į degančius laiškus, nes nors ir mažai jų būna, bet kai jau būna, tai iš “čia ir dabar” serijos. Ką jau kalbėti apie mano atvirukų projekto veiklą, kuri per dieną pavagia nuo valandos iki paros, nelygu kokia diena, kiek užsakymų reikia sudėti ir nunešti į paštą, kiek ir kokio sudėtingumo maketų paruošti, nepamiršti papildomų priemonių, pvz., vokų ar gražaus įpakavimo likučių priežiūros, o papildymo dieną viską susandėliuoti ir pasirūpinti FB žinutėmis. O dar kai ateina atsiskaitymų su autoriais dienos… Taip, pasigiriu, išsitariu, bet iš esmės nepasakoju. Na taip, kartais nori kokie verslių ir jaunų seminarų rengėjai prisivilioti, kokią paskaitą suskelt, bet… Mano pokalbiuose nėra žodžių “ėjau į darbą ir…”, “mano kolega sakė…”, “šefas sugadino dieną” ir t.t.. Todėl aš daug kam neatrodau dirbantis žmogus. Kamon, namų šeimininkės irgi dirba, bet daugumai gi taip neatrodo.

Kartais galvoju, kad man reikia susirasti darbą. Na ta prasme pas svetimus, samdomą. Ne dėl to, kad man reikia. To reikia kitiems. O man sakė, kad gyvename tarp kitų, todėl svarbu kaip jie į mus žiūri.
O gal man šiek tiek liūdna. Tik tiek.

Sako, kai dega kaimynų namas, tai reikia atsinešti zefyrų kepimui. Iš tiesų tai ne kokia patirtis yra pamatyti tuos dūmų kamuolius, skambinti gaisrinei, bėgti žiūrėti ar nereikia pagalbos, kurios reikia. Gerai kai viskas baigiasi taip gerai, kaip tik gali baigtis gaisras.

O sekmadienį guliu vonioje ir matau kaip iš lėto leidžiasi voras. Nusileidžia, pamato vandenį ir tada vėl kyla savo siūlu. Kažkoks sutrikęs. Stebėjau stebėjau, galiausiai pasišaukiau g. Sakau, padėk jam apsispręst ko jis nori. Panorėjo išeiti į ventiliacijos angą :).

 

Laukinį ir naminį. Laukinis šaltis nėra neįprastas. Na -20, tik pamanykit. Vienintelė bėda ta, kad aš neturiu daug drabužių tokiam orui, o kas dieną su tuo pačiu megztiniu pradedu savęs nekęsti. Ir dar esu įkišta į džinsus. Na su termo kelnėmis po jais, bet tai vistiek kelnės. Ne suknelė, ne sijonas. Dar labiau pradedu savęs nekęst. Ir neturiu tikrai žiemai skirto palto. Striukės atrodo kaip šiukšlių maišai, paltukai visi per ploni, kailiniai man nepatinka, dublionkės gi sunkios belekaip. Fu.

Šalta ir namie. Tik 19 laipsnių. Tai aš sėdžiu su termo rūbais plius storu vilnoniu megztiniu, plius kelnėmis ir dar dvigubai kojas apaunu kojinėmis. Ak, ir dar dekutis gi!

Pasiguodžiu, gaunu atgal patarimą – pašokinėk ir gerk daug arbatos. Ok. Vasarą, kai inkšit, kaip jums karšta, sakysit, kai šalta, tai galima apsirengt, o kai karšta, tai negalima nusirengt… Va tada aš jums sakysiu, tai apsipilkit duše šaltu vandeniu, o riešus reguliariai patrinkit ledukais.

Nėr gyvenimo. ;/

Pertvarkos.

Stovėjo prieškambaryje spinta. Joje laikėme dėžutes su batų priežiūros reikmenimis, dėžes su šalikais, rankines. Ir dar laikėme daug visko nežinau ko. Paltus kabinome ant šios spintos šoninės sienelės. Šalia gi turėjom lentynėles batams, nepatogias kaip kad nepatogus yra miegojimas aukštynkojom. Vietos prieškambaryje amžinai nebuvo. Du žmonės norėdami vienu metu apsirengti, apsiauti, arba nusirengti bei nusiauti, nuolatos stumdėsi, netilpo ir erzinosi. Pagaliau pribrendom pokyčiams. Supjaustėm tą spintą (iš pradžių norėjom ją išvežti, o priemonių nusipirkti, bet kai nebuvo kuo išgabenti, tai čiupom pjūklą…), pasigaminom “suolą” batams ir ko, dar priveršim kitą tiek kabliukų ir jau jaučiam patogumą. Vietos padaugėjo, dalis daiktų išsimėžė, tapo šviesiau.

Žaidimai

Yra net kelios mūsų su G. pažinties pradžio versijos, kurias aš pasakoju. Viena apie lentynas, kita apie ožius, trečia dar ten apie kažką, o dar kažkuri yra ir apie peintbolą, kurio mes visai ir nežaidėm. Tai va, prabėgo penki metai ir pagaliau žaidimas įvyko. Šiandien turiu kelias dideles mėlynes, bet aš amžinai turiu jų iš kažkur, pripratus. O vat ranka nuo sunkaus šautuvo skauda, puodelį vos pakeliu. Buvo linksma, šaltoka, juokinga ir truputį baugu 🙂

 

Ar žinot Džoną Irvingą? Toks populiarus amerikiečių rašytojas. Rašo jis daug, storas knygas. Apie gražų mūsų gyvenimą. Visose tose knygose labai daug sekso. Dažnai nepriimtino paprastiems žmonėms. Štai knygoje “Vidutinio svorio santuoka” dvi poros mainosi partneriais. “Pasaulyje pagal Garpą” taip pat, bet ten dar yra pedofilijos, transeksualų ir prievartos. “Naujojo Hamšyro viešbutyje” apskritai visko labai daug – didelis amžiaus skirtumas tarp partnerių, kraujomaiša, prievarta ir šis tas su gyvūnais susijusio. “Sidro namų taisyklėse” visa tai ir dar daug nelegalių abortų. “Ketvirtojoje rankoje” fetišuojama bigė, “Kol tave rasiu” – pedofilija.
Pakanka susidaryti nuomonę apie autorių? Štai ir puiku. Jis mėgiamas, mylimas, davatkos pakarksi, leidykla toliau leidžia jo knygas, o šios šluojamos nuo prekystaliu, nors kainuoja pusšimtį. Ir dar Irvingą dažniausiai mėgsta ne penkiasdešimties atspalvių auditorija. Jis daug pikantiškesnis.
Kodėl aš čia apie jį pradėjau? Neturiu ką veikt, tai sakau parašinėsiu beleką. O jei rimtai, tai supratau, visai netyčia, kad tikrai nesu homofobė. Nes skaičiau ramiausiai naujausią knygą “Viename asmenyje”. Nieko ten šokiruojančio, smerktino ar baisaus nemačiau. Vis pagalvodavau, kad kaip viskas irvingiška! Kartais nusibosdavo, nes knyga tai stora stora… O tada sumaniau paskaityti internetuose atsiliepimus. Ir leidyklos puslapyje po knygos aprašymu randu tokių komentarų:
“Geda-per mazas zodis. Nesuprantu, kaip galima gerai rasyti apie nusidejelius ir ligonius-biseksualus, homoseksualus? Jie juk nusidejeliai ir ligonys.”
“Homoseksualai-iskrypeliai, psichiniai ligonys, nusidejeliai. Ir kol ju niekas neprades gydyti psichiatrinese arba zudyti, jie kels gresme normaliems zmonems.”
Tokių komentarų gi būna visur ir visada. Nieko čia nebūtų keista, jei tokių susilauktų visos Irvingo knygos. (Gal jau ir susilaukė, netikrinau, bet seniau, kai kas skaičiau, tikrai nebuvo). Manau trigeris buvo tas aprašyme paminėtas “homoseksualumas”. Ir dzin visos kraujomaišos anose knygose, šita bloga, blogesnė, blogiausia! Kaip jau sakiau, įdomu tai, kad man net nekilo kažkokių minčių, kad skaitau apie kažką nenormalaus. Nepasakytų davatkos, tai ir nežinočiau. Na vaikinas, kuris yra biseksualus, niekas jo nesupranta, tėvai nesupranta, pasaulis nesupranta. Labai įdomi knyga. Nes visi mes dažnai jaučiamės nesuprasti aplinkinių, spaudžiami elgtis vienaip ar kitaip, o spaudimas paremtas šventu žodžiu “tradicija”.

Kas jums sakė, kad tradicija yra vertybė ir geras dalykas? Tradiciškiausias gydymo būdas kadaise buvo kraujo nuleidimas, afrikiečiai dėl tradicijų pjausto savo dukras, o kai kuriose civilizuotose šalyse tradiciškai apipjaustomi vyrų peniai. Dar kai kur yra tradicija už vagystę nukirsti ranką. O čia jau girdžiu, kaip galvojate, kad “tai ir gerai! Taip ir reikia, tegu visiems vagims kerta ranką, manęs tai neliečia”. Tikrai? O kodėl matau, kad jūsų windowsai nelegalūs ir kamputyje torrentų programa kažką pumpuoja?

Jei jūsų kas paklaus:
– tai kodėl taip daryti yra gerai?
O jūs atsakysite:
– tokia tradicija!
Tai eikit ir nusileiskit šiek tiek kraujo. O tada atsakykit į klausimą!