Salomėja keistokas žmogus. Tai dingsta, tai atsiranda…
Pasižiūrėjau į paskutinio įrašo datą ir pasibaisėjau. Daugiau nei mėnesis tylos. Gal kažkam ir normalu savo internetinio dienoraščio nepapildyti po pusę metų, bet ne man :).
Seniai jau kirba galvoje įrašas apie knygų kainas, bet jis toks iš rimtesnių, tai tiesiog tingiu prisėsti. O šiaip prisiminti mėnesio įvykius padeda instagramas! Ir Feisbukas, aišku :).
Kai tik baigsis ši savaitė, baigsis ir metai kai nevartoju alkoholio. Su brangiausiuoju metams sustabdėm gėrimą vasario 15 dieną. Po Valentino dienos, per kurią išgėrėm vieną butelį balto vyno. Tai kokie tie metai buvo.
Savijauta
Keista, aš tikėjausi, kad bus sunkiau. Jau buvau kartą metusi gerti alų. Berods trims mėnesiams. Ir tą kartą buvo labai sunku. Viliojo šaldytuvai, norėjosi bokaliuko prie picos, ar šiaip penktadienio vakarą. Šį kartą tikrai buvo lengva. Matyt jau taip sunku buvo tverti pagirias, kad organizmas padėjo tašką ir smegenyse. Metai buvo aktyvūs. Kelionės, plaukimai baidarėmis, gimtadieniai… Bet nesinorėjo. Tuo labiau, kad dabar yra nealkoholinių alternatyvų: alus, vynas, giros, kokteiliai. Vienintelis dalykas ko kartais norisi, tai paragauti naują alaus rūšį, daug jų visokių priviso. Bet ai, juk kokio naujo šokolado, kavos ar limonado nepuolam žūt būt ragauti.
Žmonės
Įdomu, kad kitiems žmonėms negėrimą labai sunku suprasti. Kaip? Negeriat? Tai kada tie metai baigsis? Vėl gersit? Tas labai įdomu, pvz., turim draugą, kuris labai liūdi, kad dauguma pažįstamų metė gert. Gert, bet gi ne bendraut! Įdomu, kad sumažėjo visokių pasiūlymų eit “alaus”, nes mes dabar kaip tik beveik visada juos priimam. Gi faina, nes žinai, kad pabendrausi, o kitą dieną būsi gyvas ir darbingas žmogus. Yra tokių žmonių, kuriems iš viso sunku sunku suvokti blaivybę, su tokiais paprasčiau nesiginčyti, o nusipirkti nealkoholinio vyno butelį, kuris atrodo taip pat ir ramiai išvengti spaudimo. Niekas gi į tas etiketes nesigilina.
Pinigai
Metus gerti, pinigų tikrai nesutaupysi. Na nebent gerdavai prabangius viskius ar tikrus šampanus. Alternatyvūs gėrimai baruose (gira, nealkoholinis alus) kainuoja tiek pat, ir per vakarą išmauki tuos pačius kelis bokalus, tad nesutaupai. Geras nealkoholinis vynas irgi kainuoja 7-8 Eurus (toks yra Torres). Na ne tiek, kiek prabangus vynas, bet panašiai kaip ir tas, kurį įprasta prigriebti vakarienei. Nealkoholiniai alūs parduotuvėse irgi nepigūs. Pvz., labai skanus radleris vynotekoje kainuoja apie eurą už 0.3l.
O kas toliau
Taigi metai beveik praėjo ir jau kaip ir galima bus atsikimšti alaus butelį. Bet nesinori. Todėl imam dar vienus metus be alkoholio!
Mūsų laiptinėje vyksta remontas. Daug dulkių, bet kas dieną vis pasidžiaugiu kaip viskas gražėja, o bjaurios ligoninininės žalios spalvos sienos dingsta po grunto ir pastelinių rožinių dažų sluoksniais. Ir čia vieną dieną į laiptinę išlenda kaimynas senolis. Tuo pačiu metu ir aš sumaniau išeiti. Tad susigrūdam laiptų aikštelėje, o senolis su chalatu išlindo pasmalsauti ar šis remontas, cituoju tiksliai, nesumažins kanalizacijos pralaidumo. Tas pats senolis, kai darėme remontą bute, skambino į duris norėdamas paklausti ar dėl mūsų remonto nenukris jo tualeto plytelės, mat kadaise jis jas PVA klijais prilipdė.
O šiaip pastarieji metai man kažkoks liūdesys. Nerandu vietos, viskas vyksta ne taip. Jaučiuosi tai nematoma, tai per daug kliūnanti ir truputi perteklinė. Kaip šuns penkta koja. Ir dar tai, kad pasigyrus apie numatomą gyvenimo šventę, kai kurie žmonės užuot sakę, oi sveikinu kaip faina, kaip dėl jūsų džiugu, mylim bučiuojam, išleidžia į paviršių keistas nuoskaudas, kad esam blogi, kad galvojam apie šventę sau, o ne kitiems. Pradedu galvoti, kad čia aš esu kalta, gal netinkama, gal nelaukiama. Truputį pikta dėl to palaikymo trūkumo ir kyla abipusis nepasitenkinimas. Ir tada galvoju, gal per greitai čia sumąstėm, gal dar anksti keisti statusą, artimoji aplinka dar nesubrendus, gal būt, kai mums bus po +-40 metų jau būtų paprasčiau?
Gyvenime svarbu neapsišiukšlinti. Feisbuke skubiai reikėjo ieškoti mygtuko “unfriend”, kai mokyklinio suolo draugė, o pastaruoju metu tik FB pažįstama, o galiausiai ir visai niekas, pradėjo kliedėti apie Norvegijoj grobiamus vaikus, didelius pinigus, vaikų pardavinėjamus grobikų draugams ir giminaičiams, pasidomėk, sako ji, tonu tarsi iš paskaitos apie chemtreilus, ir tai, kad nieko tokio aprėkt ar suduot besiožiuojančiam vaikui, nes neturi vaikų, nesupranti kas nutinka kai jiems ožiai sukyla. Neturiu, nesuprantu, nežinau, bet kiek mačiau fotkėse, jos vaikas dar nevaikšto, tad tikrai įdomu ką duoda plekštelėjimai ir staugimai. Ir tas žudantis argumentas “kai turėsi vaikų, tada galėsim pakalbėt”. Kai išmoksi vokiečių kalbą, tada galėsime ir padiskutuoti ar vokiečių vyrai gražūs. Mhm. Kaip tik skaitau vieną labai įdomią knygą. Glukhovsky “FUTU.RE / Ateitis”. Kuo tai susiję? Daug kuo.
O gal ši pilnatis per daug stipri. Net žiniasklaidoje, tokie žmonės, kaip maistininkė Beata, kurie nuobodūs iki negaliu (internete, nes asmeniškai aš nepažįstu), pradeda badytis lygioj vietoj, pvz., kad kažkas kažkokiam renginyje lankosi su žmona, ble. Kažkokia nesąmonė gi nu. Tuo tarpu prisimenu seną kultinę knygą apie Anželiką. Vienoje dalyje buvo epizodas vykęs berods karaliaus Saulėsdvare, kur paleistuvavimas buvo norma, Anželiką besimylinčią su savo sutuoktiniu užklupo. Fu, sakė dvariškiai! Su savo teisėtu vyru! Kaip nepadoru!
Pavadinimas čia tik šiaip, nes apie Litus neturiu ką pasakyti. Tiesiog pirmą naujų metų dieną tas 15 dienų dvivaliutis laikotarpis atrodė ilgas, o jau va, praėjo pusė mėnesio. Taip ir tas laukiamas pavasaris netruks atlapatuoti.
O aš tiesiog norėjau parašyti įrašą. Turbūt apie tai kaip gyvenasi šiais naujaisiais metais.
Kalėdų proga gavau Ponių nedarbo knygą.
Čia sugalvojau kiekvieną dieną įrašyti po tos dienos džiugesį. Kas darė mane laimingą, ar pralinksmino, ar šiaip sukėlė šypseną, gerą emociją, atgarsį viduje. Ir štai, jau 15 dienų rašau. Tik sausio 13 dieną buvo laaaabai sunku rasti ką gero ten įrašyti. Bloga diena buvo, bet visgi kažką gero radau – skani sriuba pavyko!
Sausio 13-tosios blogis buvo susijęs su plaukais. Įdomu, kad sausio 1-osios gėris gi sako: “Gana keista, bet pirmą metų dieną mane džiugina plaukai”. Bėda ta, kad po 13 dienų aš nusprendžiau nueiti ir pasitvarkyti plaukus kirpykloje. Pirmą kartą grįžusi aš žliumbiau. Nors kai kurie žmonės sakė, kad visai nieko, kad visai gerai, bet tegu sako, kas iš to, jei aš pažiūrėjusi į veidrodį vėl noriu verkti. Priminsiu, kad aš esu susitaikiusi su savo plaukų atskiru gyvenimu. Nebeimu į galvą visų bad hair days, weeks, months. Esu kankinus, perdžiovinus, baisiom spalvomis dažiusi ir kitaip susigadinusi plaukus ir tada neverkiau. Todėl tos mano ašaros reiškė, kad tai mano akimis blogiau už visus tuos neplaukadienius ir svarbiausia, kad nieko negaliu padaryti. Džiaugiuosi, kad galiausiai ir mylimasis nustojo sakyti, kad gerai viskas ir pripažino, kad nelabai. Man geriau susitaikyt su tiesa ir toliau šypsotis nei guostis tuo kas netikra. Klausit, kodėl aš leidau kirpėjai taip nugrybauti? Nežinau! Nes jau ne pirmą kartą pas ją kirpausi ir paskutinis kartas buvo vienas geresnių kirpimų, ir dėl to, kad mes buvom aptarę visas mano plaukų bėdas… Ką gi. Kaip sakoma, kad iki vestuvių užgis, aš iki vestuvių tikiuosi atsiauginti 5-6 cm. 😀
Ponių nedarbo knyga sako, kad sausio 3 mudu su G šventėme 6 metų draugystės jubiliejų, praktiškai taip pat kaip ir prieš 6 metus, užkąsdami kibinais Trakuose. O vėliau kaip kokie bepročiai kepėme dešreles ant laukui skirto griliaus. Namuose. Cha!
O sausio 9 mane pradžiugino batai iš batų kalno.
Nu ir stovim mes paskui su G. maximos eilėje, o aš sau apžiūrinėju tuos batus. Ir jis sako: gražūs gi labai! O aš tada sakau, kad bliamba aš vis vyriškus batus nusiperku. Bet pasak G. jam patinka ir nėra ko čia zyst :). Tai aš galvoju, kad ir man patinka. Dar galvoju, gi būna parduotuvėje kilnojam daiktus, žiūrim kiek kainuoja ir pan, ir kaži ar aš kada bent į rankas buvau paėmus kažką tokio:
Taip ir gyvenu su savo baisia šukuosena, gražiais batais, išprotėjusiu katinu, keistomis mintimis ir ryškiomis spalvomis. Kitaip būtų neįdomu.
Pernai parašiau įrašą-metų apibendrinimą, kurį ką tik mielai paskaitinėjau. Taigi, kad kitais metais ir vėl turėčiau ką paskaitinėti, nauja metų apžvalga.
Nieko keisto, nieko naujo, naujieji metai atėjo ir vėl miške. Sakyčiau beveik nuobodu :). Arba tradiciška.
Paštas yra mano kasdienybė. Ir kartais burbėdama, o kartais visai ir ne, aš ten lankausi beveik kiekvieną darbo dieną. Tad mėnesio pirmomis dienomis pasitaiko būti vienintele kliente, o štai prasidėjus pensijų bei mokesčių metui, lūkuriuoju eilėse. Visgi Kalėdų laikotarpis yra ypatingas. Jo metu ne tik vėluoja ar dingsta siuntos, keičiasi darbo laikas, bet ir žmonių antšlagas, siunčia visi dovanėles.
Taigi šiandien susiruošiau su dešimčia siuntų. Visas registruotai siunčiau. Kai nešu tiek siuntų, mane šiek tiek graužia sąžinė. Na kad atboginau čia dešimt, stabdau eilę, ilgai su manimi kuičiasi. Viduje suprantu, kad ne mano reikalas, aš kaip ir visi, naudojuosi paslaugomis, kaip ir visi stoviu eilėje ir va. Bet vistiek, kažkaip kai už nugaros eilė, nesidžiaugiu. O juk nėra man ko kuklintis. Šiandien eilė tokia:
Kol stovėjau jos gale, tai klausiausi tik dūsavimų ir bumbėjimų. Pokalbių telefonu. Tačiau pasiekusi pašto patalpą suklusau. Prieš mane buvo 4 klientai.
1. Jauna moteris, iš kažkokios progimnazijos siuntė gal 15 siuntų. Neregistruotų. Tik laimingo atsitiktinumo dėka viena jų buvo į užsienį ir taip paštininkė pastebėjo, kad gavėjas ir siuntėjas sumaišyti. Taigi reikėjo sutvarkyti tas siuntas, tai yra klijuoti lapelius ant blogų adresų ir rašyti naujus. Laukiam, ką čia bepaveiksi.
2. Teta pradėjusi žodžiais “dabar jus pakankinsiu”. Krovė ant stalo knygutes ir šokoladus – šios į burbulinį voką. Krovė ant stalo šlepetes – šios į maišelinį voką, krovė ant stalo sūrius – šie į dėžutę. Taigi žinoma adresų nepasiruošusi. O dar sugalvojo greitai ir atvirukų nusipirkt, užrašyt ir juos sudėti į tuos savo siuntinius. Laukiam.
3. Mergina, kuri pirko pašto ženklų į Lietuvą ir į Užsienį. Piktinosi, kad ją bando apgauti dėl to, kad į europos sąjungos užsienį ženklai bragesni nei į kitą užsienį, prašė parodyt lankstinukus ir kitaip barėsi.
4. Dėdė pirko voką, tam kad išsiųstų laišką, kurį jam grąžino, nes buvo neteisingai užrašęs adresą (vėl gi, sukeitęs vietomis siuntėją su gavėju).
Tad galvoju, aš su savo 10 užklijuotų, tvarkingų, spausdintų (nereikia bandyti iššifruoti rašto) siuntelių gal ir ne taip blogai atrodau visame kontekste.
O jei čia užsukote nes googlė sakė, kad kažką ten aš kalbėjau apie neteisingai rašomus adresus, tai še jums!
Siuntėjo (jūsų) adresas yra rašomas kairiame viršutiniame kampe, o gavėjo (to kuriam siunčiate) – apatiniame dešiniame kampe! Parašysit atvirkščiai ir gausit savo laišką patys!
Ir dar žinokit, kad eidami ko nors išsiųsti, ant nedidelio lapelio susirašę adresus – išlošit. Juos galėsite iš karto priklijuoti prie nusipirkto voko, nereiks rašyti vietoje. Ne visada ir tušinukų laisvų būna.
Žvilgteliu į savo instagram’ą ir suvokiu, kad vis džiaugiuosi giriuosi. Šiandien norėjau kažką nufotografuoti tokio, kas man sukėlė neigiamą mintį, bet ai, galvoju, kam reikia neigiamos minties? Pagirūniškumas irgi turbūt nepagirtinas, bet na, o kodėl gi reikia tyliai kamputyje vaidinti kuklią, jei noriu parodyti, pasidžiaugti, mergaitiškai pasimaivyti? Juk ne storu banknotų pluoštu prieš elgetą :). Tai vis pasidžiaugiu.
Pastaruoju metu vyksta bjaurūs dalykėliai, kurie mane nervuoja. Po vieną jie tokie menki, tokie nesvarbūs. Dalykėlyčiai nedarantys jokios įtakos nuotaikai ir gyvenimui, o bet ne, jie visi sulipa ant galvos vienu metu ir kas kartą verčia vis jautriau reaguoti.
Štai šeštadienį reikėjo perrašyti mano vardu telefono numerį, kurį naudoju jau beveik 15 metų. Na ir pakeisti SIM kortelę. Taigi pasirodė, kad salone, o ir visoje Lietuvoje, neveikia sistema. Labai blogai, nes veiksmas vyko kitame mieste negu aš gyvenu. Bet ten gyvena žmogus, iš kurio perimu numerį, o salone apsilankyti reikia abejoms pusėms. Vakarop sistema atsigavo ir nuvažiavome antrą kartą. Reikalus sutvarkėme, sutartį perrašėm, kortelę naują gavau. BET! Bet tos kortelės man vis dar neaktyvuoja. Sakė, kad gali būti, parą praleisiu be ryšio.
Praleidau parą. Tada perskaičiau visą operatoriaus puslapį ir DUK’e radau, kad keičiant kortelę 48 valandos gali būti normalu be ryšio sėdėti. Po 48 valandų parašiau elektroninį laišką į saloną. Nes tik salono elektroninį adresą ir turiu: svetainėje siūlo skambinti, arba elektroniniu būdu susisiekti per savitarnos sistemą. Bet savitarnos sistemoje negaliu užsiregistruoti, nes slaptažodį turėtų atsiųsti sms’u. Paskambinti irgi negaliu. Primenu, kad SIM neregistruotas tinkle. Tad parašau į saloną, gaunu atsakymą: “Labas rytas, Jūsų numeris jau turi būti aktyvus, jei vis dar negalite naudotis, pabandykite telefoną išjungti ir vėl įjungti. Atsiprašome už sukeltus nepatogumus.” Valio valio, kaip sako G., tai tas “perkraukite telefoną/kompiuterį/modemą” šiais laikais yra mandagus būdas pasiųsti nx. Žodžiu pasak salono ryšys turėtų veikt, bet pasak mano ir dar kito, dėl visa ko patikrinto telefono, šūdą jis veikia, tradiciškai galiu tik pagalbos telefonu skambint. Bet sakau, gal ten tos pagalbos netrukdysiu, turi jie ką veikt. Į mano antrą laišką, kad perkroviau ir t.t. jau nebereagavo niekaip. Matyt vieno pasiuntimo užtenka.
Galiausiai mano brangusis pasisiūlė pagelbėti, paskambino bendru operatoriaus telefonu ir išdėstė problemą, kur jam pasakė, kad įjungs per 10 darbo dienų. DEŠIMT! DARBO! DIENŲ! ir tiek laiko aš būsiu be ryšio. Ir Kalėdos netruks ateiti. Beje, čia neaktyvuoja naujo SIM, senasis lyg turėtų veikti iki naujojo pajungimo, bet gi salone man jį mažino į microSIM ir blogai nukirpo, tai jis visai neveikia. CHA!
Tad teko laikinai atsipašyt Ežio SIM, iš nesenų laikų kai turėjau dvisimį telefono aparatą ir laikinai ežiuot dabar. DEŠIMT! DARBO! DIENŲ!
O tuo metu, tarp mano laiško ir brangiausiojo skambučio aš dar sumaniau pakeisti spausdintuvo tonerį. Išlupau, suvyniojau sau gražiai ir nulipau nuo kalniuko iki Sinertos. Ten sklandžiai pakeitusi daiktą aš jį parsinešiau namo ir paaiškėjo, kad nemoku įdėt į spausdintuvą. Šiaip aš jau nesu buka višta, tik va kartais taip nutinka, kad nežinojau, kad reikia dar kažkokį šūdeliuką apsauginį nuimti, todėl ir netilpo ten, kur turi tilpti. Čia gi mano brangusis, grįžo per pietus ir viską sutvarkė. Ir vėl ačiū jam, o aš višta. nu!
O štai vakar, kai pavalgėm picos tai picerijoje neišėjo atsiskaityti kortele. Nei man, nei jam. Tad turėjau likti įkaitu, kol suvažinėjo iki bankomato. Bjaurioji dalis, kad to Ežio aš dar nebuvau įsidėjusi, tai net interneto paskaityt negalėjau, teko įsijungti Candy Crush.
Ir dar va, jau po visko savidžiaugsmiui sugalvojau prisipirkti krūvą pašto ženklų. Beveik 80Lt. Ir vėl gi kortelių skaitytuvas spaudos kioske spjaudėsi 4 kartus kol pagaliau man pavyko sumokėti. Juokinga, ane?
Ir dar, jau visai visai savidžiaugsmiui ėjau pirkti naujos knygos. Knygynas turi pietų pertrauką. 14-15val. Tai spėkit kada pataikiau ateit? Lygiai per vidurį. Nors galvoju čia pasisekė, blogiau gi būtų 14.01, ane?
Ir dar per Chrome negaliu klausyt spotify, nes lūžta Flash.
Žodžiu, laukiu kol aktyvuos kortelę ir galvoju, kad visos tos bėdos dabar atrodo daug didesnės nei yra, nes kaip jau minėjau pačioje pradžioje, tai po vieną jie tokie menki, tokie nesvarbūs. Dalykėlyčiai nedarantys jokios įtakos nuotaikai ir gyvenimui, o bet ne, jie visi sulipa ant galvos vienu metu ir kas kartą verčia vis jautriau reaguoti. Ir va pirkti savidžiuginimo pirkinius:
Bet tai DEŠIMT! DARBO! DIENŲ!
Vartau naujus žurnalus ir galvoju, kiek gi žmonių iš tiesų Naujuosius metus švenčia apsirėdę sukneles atvira nugara, nuogomis kojomis, su basutėmis? Man tai kažkoks itin tolimas pasaulis, nes net prabangesnėje kavinėje, ar Operos namuose aš žiemą neįsivaizduoju savęs pusnuogės. Šalta. Gal tik morališkai.
Sakiau parodysiu savo tattoo. Facebuke jau visi matė, bet čia istorijai. Mano mylimiausias papuošalas šiuo metu.
Jau laukiu kalėdų. Tada lauksiu G. gimtadienio, tada knygų mugės, o jau tada bus pavasaris labai greitai :).
Kalėdų dovanos yra sunkioji užduotis. Daugelis jau apgalvoti, šis tas jau ir keliauja ir tikėsimės spės atkeliauti. Ką dovanosite sau? Aš pasidovanojau “Margos Masės” kuprinę. Laukiu nesulaukiu kol pasius ir atsiųs. Berods dar 1.5 savaitės laukti.
Teisingai PinkCity gimtadieninio įrašo komentare rašė, kad didžiausia nauda iš mėjinėjimų rašymų yra man pačiai. Gi vakar ryte ramindama nervus nusprendžiau paskaityti savo 6 metų senumo įspūdžius ir atsiverčiau šį įrašą. Jis rašytas iš karto po to kai grįžau iš salono pasidariusi savo pirmąją tattoo. Pirmąją, nes po vakar turiu ir antrąją :). Jei visi įspūdžiai būtų nusėdę į kokį nors feisbuką, tai aš negalėčiau, ar tingėčiau sudėtingai ieškoti, paskaityti kaip ten viskas buvo. Pamenu, koks tada adrenalinas užplūdo. Mano pirmą tatūškę matė jau kas tik norėjo, štai ji: 
Nu graži gi buvau kadaise, nes plonesnė :). Dabar irgi graži, tik kitur žiūrėti reikia.
Naujas grožis gyja. Ir liaudis reikalauja paveiksliuko, sako Pics or it didn’t happen. Bus. Gal čia, gal instagrame (@mejinejimai), gal feisbuke :). Aš gi mėgstu džiaugtis garsiai. Jau iš mano senų pasvaigimų turbūt numanot, kad tai yra sapnų gaudyklė. Na labai man patinka, vis atsitraukiu rankovę pažiūrėt ir pasigrožėt.
O kokia savijauta? Viskas kaip pirmą kartą. Visiems skalambijau, kad noriu noriu noriu piešinio, ir gerieji žmonės mano gimtadienio proga susiprato ir prisidėjo didele dalimi prie to noro įgyvendinimo. Po to aš va kelias savaites tempiau tempiau ir bijojau bijojau. Ne tattoo darytis, o eiti susitarti dėl piešinio bei laiko. Bet gi paėmiau save už pakarpos ir nutempiau, praeitą ketvirtadienį. Sutarėm, užrašė laiką, o po to tik pastebėjau, kad tai 11 mėnesis, 12 diena, 13 valanda. Na nesakykit, bet visokie simboliai man baisiai patinka.
Skausmas? Skaudėjo. Bet daug mažiau nei bijojau, daug mažiau nei mano atmintis ir fantazija piešė apie aną kartą. Na tiesa, buvo jautrių plotų, kuriuos badant aš susikoncentruodavau į ramų kvėpavimą, kaip patarė meistras. O meistras patiko, ir komunikabilus, bet ne per plepus (žinot gi mane), atidžiai paklausiantis kaip jaučiuosi ir pajuokaujantis. Rekomenduoju. Giedrius, salonas “Angis”, Vilnius.
Dabar liko tik išgyti :). Nesuvalgytai, nes Kira pamišo nuo bepantheno, kaip berniukai katinai išprotėja valerijoną užuodę.
Ir štai, nors esu pažymėta vaikščiojanti nelaimė, užtat visi šalia manęs ramiai miegos, nes sapnai bus saugomi. Woohoo!
