3009

Mūsų laiptinėje vyksta remontas. Daug dulkių, bet kas dieną vis pasidžiaugiu kaip viskas gražėja, o bjaurios ligoninininės žalios spalvos sienos dingsta po grunto ir pastelinių rožinių dažų sluoksniais. Ir čia vieną dieną į laiptinę išlenda kaimynas senolis. Tuo pačiu metu ir aš sumaniau išeiti. Tad susigrūdam laiptų aikštelėje, o senolis su chalatu išlindo pasmalsauti ar šis remontas, cituoju tiksliai, nesumažins kanalizacijos pralaidumo. Tas pats senolis, kai darėme remontą bute, skambino į duris norėdamas paklausti ar dėl mūsų remonto nenukris jo tualeto plytelės, mat kadaise jis jas PVA klijais prilipdė.

O šiaip pastarieji metai man kažkoks liūdesys. Nerandu vietos, viskas vyksta ne taip. Jaučiuosi tai nematoma, tai per daug kliūnanti ir truputi perteklinė. Kaip šuns penkta koja. Ir dar tai, kad pasigyrus apie numatomą gyvenimo šventę, kai kurie žmonės užuot sakę, oi sveikinu kaip faina, kaip dėl jūsų džiugu, mylim bučiuojam, išleidžia į paviršių keistas nuoskaudas, kad esam blogi, kad galvojam apie šventę sau, o ne kitiems. Pradedu galvoti, kad čia aš esu kalta, gal netinkama, gal nelaukiama. Truputį pikta dėl to palaikymo trūkumo ir kyla abipusis nepasitenkinimas. Ir tada galvoju, gal per greitai čia sumąstėm, gal dar anksti keisti statusą, artimoji aplinka dar nesubrendus, gal būt, kai mums bus po +-40 metų jau būtų paprasčiau?

Gyvenime svarbu neapsišiukšlinti. Feisbuke skubiai reikėjo ieškoti mygtuko “unfriend”, kai mokyklinio suolo draugė, o pastaruoju metu tik FB pažįstama, o galiausiai ir visai niekas, pradėjo kliedėti apie Norvegijoj grobiamus vaikus, didelius pinigus, vaikų pardavinėjamus grobikų draugams ir giminaičiams, pasidomėk, sako ji, tonu tarsi iš paskaitos apie chemtreilus,  ir tai, kad nieko tokio aprėkt ar suduot besiožiuojančiam vaikui, nes neturi vaikų, nesupranti kas nutinka kai jiems ožiai sukyla. Neturiu, nesuprantu, nežinau, bet kiek mačiau fotkėse, jos vaikas dar nevaikšto, tad tikrai įdomu ką duoda plekštelėjimai ir staugimai. Ir tas žudantis argumentas “kai turėsi vaikų, tada galėsim pakalbėt”. Kai išmoksi vokiečių kalbą, tada galėsime ir padiskutuoti ar vokiečių vyrai gražūs. Mhm. Kaip tik skaitau vieną labai įdomią knygą. Glukhovsky “FUTU.RE / Ateitis”. Kuo tai susiję? Daug kuo.

O gal ši pilnatis per daug stipri. Net žiniasklaidoje, tokie žmonės, kaip maistininkė Beata, kurie nuobodūs iki negaliu (internete, nes asmeniškai aš nepažįstu), pradeda badytis lygioj vietoj, pvz., kad kažkas kažkokiam renginyje lankosi su žmona, ble. Kažkokia nesąmonė gi nu. Tuo tarpu prisimenu seną kultinę knygą apie Anželiką. Vienoje dalyje buvo epizodas vykęs berods karaliaus Saulėsdvare, kur paleistuvavimas buvo norma, Anželiką besimylinčią su savo sutuoktiniu užklupo. Fu, sakė dvariškiai! Su savo teisėtu vyru! Kaip nepadoru!