Pirma diena darbe

Na tai visi pamenat savo pirmas dienas darbe?
Turėjau du darbus. Taigi, gaunasi dvi pirmos dienos ir viena paskutinė.
Pirmo darbo pirma diena:
Atėjau kitą dieną po pokalbio pabandymui. Firmelė nedidukė. Viso keturi žmonės biurų pastato biuriuke. Turėjau skambinėti į įmones ir klausinėti kas pas juos yra gamybos direktorius arba vyr. inžinierius, taip pat sužinoti kokiu fakso numeriu galėčiau jiems nusiųsti komercinį pasiūlymą. Visa tai sužinojusi turėjau tą pasiūlymą parašyt. Labai stengiausi, būsimasis šefas pagyrė, bet po to nupylė iš savo www puslapio visą info ir liepė siuntinėt tokį. Jaučiau baisią įtampą, nes aš nekenčiu skambinti. Bet darbo labai reikėjo, todėl prisiverčiau. Maniau kada nors persilaušiu. Beveik su nieku nebendravau. Vėliau su kolege susirašinėdavome laiškais, nes ten nebuvo įprasta darbo metu šnektelėt apie nieką ar šiaip nukrypt nuo darbinių veiksmų. Iš įtampos pirmos dienos beveik neprisimenu.
Paskutinė diena buvo nebloga. Kaupiausi kaupiausi kaupiausi, kaip čia iš darbo išeit. Nusprendžiau tai padaryt (atiduot pareiškimą) pirmadienį. Bet penktadieni man reikėjo laisvadienio. Todėl trečiadienį jo paprašiau. Šefas liepė pasilikt po darbo pokalbiui. Pasilikau ir nusprendėm, kad išeinu, nes jis matė, kad aš ne vietoje esu. Valio valio, nereikėjo ir pirmadienio laukt. Daugiau aš ten nepasirodžiau. Su kolege atsisveikinau per „Skype“. Išdirbau du mėnesius.
Ryt parašysiu apie antro darbo pirmą dieną. Be nuotykių neapsėjau, buvo daug įdomiau.

Mintinėjimas

kate.jpg
Kai turi savo nuomonę, kuri nesutampa su kitų – ją pasakai. Anksčiau aš labai aršiai gindavau savo mintis. Nes atrodydavo, kad jei neginsi, vadinasi esi neapsisprendęs. Kildavo ginčai. Kiekvienas turi savo tiesa (nors visi žinome, kad vienų tiesos yra tiesesnės už kitų). Paaugusi supratau, kad nesu blogesnė dėl to, kad galvoju kitaip ir nepavyksta žmonių įtikinti mąstyti „mėjiškai“.
Dabar aš moku klausyti. Klausau, ir jei man kas nepatinka, ar nesutinku – pasakau. Jei mano nuomonė neįdomi, jos nebruku. Galvokit ką norit. Arba pasistenkit mane įtikint:).
Visgi, pasirodo turiu prieštaraujančios reputaciją.
Žmogus man pasakoja, aiškina ir vos ne po kiekvieno sakinio nutyla įdėmiai žiūrėdamas. Klausiu kodėl? Man atsako, kad laukiu kol paprieštarausi. Hm, tai kad sutinku su viskuo. Keista, sako…
Jeigu būtų vasara, dabar eičiau į aną pusę kranto ir pagulėčiau visą pietų pertrauką ant žolės apie nieką negalvodama. Ta mintis taip užvaldė, kad net susigeneravo idėjos kaip būčiau apsirengusi, kokią rankinę pasiimčiau, kad tilptų pliažinė skara, kurią pasitiesčiau. Na kodėl dabar ne vasara?

Gandai

Kažkada žiūrėjau filmą apie gandus. Kaip jaunuoliai sumąstė žaidimą. Paleido gandą, kuris po to jau savaime lipdėsi kitais. Lipdėsi lipdėsi, griovė žmonių gyvenimus, tapo nekontroliuojamas. Tarsi socialinis žaidimas. Filmo pabaiga užsukta neblogai, jis baigiasi gerai, gando
skleidėjas, pamoką išmoksta.
O kaip gi mes? Realaus gyvenimo, o ne filmo herojai? Ar šiame suskaitmenėjusiame pasaulyje dar yra
gandų? Kalbu ne apie nepilną informacija, žinių stoką. Apie tikruosius, kurie sukuriami pasirėmus
abejotinu faktu. Ne apkalbas kai apipletikinamas tos ar to gyvenimas, poelgis ar drabužis.
Šiandien tiesiogine prasme susidūriau su gandų skleidimu. Beje lygiai taip pat kaip filme, tai tebuvo
žaidimas. Linksma. Bet kiek laiko? Kol juokiasi tas, apie kurį jie sklinda. O kur yra riba?
Kokių gandų žinau apie save? Pvz., žinau, kad turiu vaiką. Berniuką. Įdomu kaip jis gyvena?
Dar seniau mane matė klube su nekokia kompanija (gyvenime nesu ten buvus).
Šiaip daug ko apie save girdėjau. Nors dažnai mes norim gauti informaciją pradėdami sakinį maždaug taip:
– Slinda gandas, kad…   … ar tiesa?

Raudona diena

Šiandien diena raudona nes:
Koks puikus oras 🙂 ;
Kokios skanios vištienos “Vyšnaitės” kinuose buvo 🙂 ;
Kokia puiki nuotaika darbe, kiek daug svaigom (be svaigalų) ir juokėmės 🙂 ;
Kaip gera žinoti, kad turiu dar trys neperskaitytas knygas 🙂 ;
Kaip faina, kai tau pasako “tavo bajeriai šiandien geri” 🙂 ;
Kaip smagu atrast naujų programų į būsimą sąrašiuką 🙂 ;
Kaip džiugu pakišti gerą idėją 🙂 ;
Kaip malonu pastebėti, kad užkreti gera nuotaika  :).
O taip… Šiandien raudona diena. Daug daug raudonos spalvos aplinkuj: jos paltas,  jo maikutė, šefo megstinis, mano bliuskutė, padėkliukas, tušinukas… Raudona raudona…

Gamtos šauksmas pagreitina aptarnavimą

Vakar apturėjau progą pažvelgti į gyvenimišką situaciją. Išsivilkome su brangiuoju į „Maximą“. Galvojome kaip reklamos aukos pasinaudosime akcijos likučiais. Tai yra užsipirksim čipsų 3 už 2 (lai guli, per visokius tūsus sueina, o čia pigiau) ir šudakavės trys viename – trys už dviejų kainą :). Na ir šiaip dar mangą vieną kitą… Žodžiu pasiėmėm viską ką norėjom. Stovim eilėje, kuri mažėja sparčiai. Nes pardavėja greitai sukasi. Nuolat skambina tuo vietiniu telefonu ir rėkia (!!!), kad myžt (atsiprašau, kad nesušvelninu, bet taip buvo) nori. Gaila žmogaus, norisi pasakyt, tu eik, mes palauksim. Visgi pirkėjui, tai yra man, tai buvo naudinga situacija. Nes prekes skanavo greitai greitai. Tik mėtė stiprokai. Bet kiaušinių nepirkom, tai pretenzijų neturiu.

Ar šiandien penktadienis?

Jeigu savo garderobe turiu ką nors raudonos spalvos, aš apie tai negalvoju. Bet jei neturiu, tada mane tai slegia. Aną syk rankose nešiojau raudoną juostelę nuo Valentininio meduolio. Jaučiausi ramiau ir geriau. O dar sako, raudona spalva skatina agresiją ir pyktį.
Vakar draugas klausė, ar man patinka mano papuošalai. Nes žino, kad aš kiurksau „supermamoj“ ir užsisakinėju: agatas, sidabras, stiklas, lava, koralai, saulės akmuo. Negaliu atsispirti, ypač kai žinau, kad tai beveik vienetiniai gaminiai.
Patinka sakau. Su jais jaučiuosi graži. Na tai kas, kad taip nėra? Juk kuo dažniau jausiuos graži, tuo greičiau tokia tapsiu. Be to kaip gera paliesti akmenuką, pajausti jo nuo kūno įgautą šilumą. Ir dar žinoti, kad sklinda gera energija.
Šiandien atsiminiau, kad vakar nevalgiau.
Dar atsimenu, kad jau dvi dienas iš eilės teko gerti vyną.
O šiandien taip lyja lyja. Būtų šlykštu, bet mane tai nuteikia melancholiškai, o tai tokia seksuali būsena.
Trys horoskopai šiandien liepia laikytis ramiai. O deadlainas gi:). Už penkių minučių valdžios peržiūra. O man dzin. Turiu dar visą dieną pataisoms jei ką.
O Alina Orlova skamba skamba mano galvoje.

Laiškas (minčių šėliomėjinėjimas)

Labas,
Ne na, išreikšiu pasipiktinimą. Nereikia priprast. Įsivaizduok, neparašiau įrašų vos dvi dienas ir jau sulaukiau lygiai dviejų laiškų su klausimais kodėl…
Ok, girdžiu kaip sakai, kad manimi rūpinasi. Tačiau, juk daugelis
blogerių rašo kartą per savaitę, ar rečiau. Nuo to tik mylimesni. Juk niekad neslėpiau,
kad niekiviskmėjinėjimas
man reikalingas minčių nutekėjimui. Na kaip žaibolaidis. Vietoje laiškų rašytų sau. Aš niekada nesakiau, kad
nusišnekėsiu kas dieną. Išties… Jeigu mano mintys tik protingos, tai ką galiu čia parašyt?
Šiandien darbe grįžusi prie kompiuterio pamačiau vaizdelį: atvertos kelios
naršyklės su belekiek tabų, atidarytas “Total Comander”, 3 paveikslėliai “Irfan Wiev” languose, nebaigtas
programos diegimas (man reikėjo tik paveikslėlio iš kažkurio etapo), dar du dokumentai. Neskaitant, kad
aišku visi mesendžeriai įjungti. Dar veikia virtualus kompas su XP (pagrindiniame Vista), kuriame situcija
panaši.
Žinok tai ne betvarkė. Toks dalykas vadinasi “Salomėjos žurnalo deadline tuoj tuoj”. Ir viskas vyksta taip:
sėdi pas dizainerius ir paaiškėja, kad nėra/netinka/negražus/netikslus koks nors paveikslėlis. Tada bėgi prie savo kompo jo daryt. Pasirodo tai ko reikia staigiai nepadarysi, nes programa tai daro tik pirmą sykį įdiegus. Tada išdiegi ir vėl … Žodžiu, vakare grįžusi į savo darbo vietą, pati nustebau dėl betvarkės ir muilo burbulų virš jos ekrane (screensaver).
Juokiesi? O L., kuriai deadline irgi penktadienį su savo žurnalu verčiasi per galvą ir sakė, kad aš esu
ramybės įsikūnijimas. Gerai, kad žmonėms taip atrodo. Svarbiausia įvaizdis, o po to ir Sprite galėsim išgerti
Jaučiuosi keistai. Kupina energijos, tačiau jaučiu, kad kūnas pavargęs.
Todėl baigiu laišką. Lauk naujų. Nepažadu kada.

Kaip atrodo mano darbalaukis?

Neseniai pamačiusi bendradarbio darbalaukį pagalvojau… o siaube. Jis nuklotas ikonomis, aplankais, pavienių nuotraukų ir dokumentų failais. Maždaug 80 procentų ekrano ploto. Žavintai desktopdepresija. O kaip atrodo mano darbinis plotas? Galiu aprašyti tris variantus. Pirmas yra mano asmeninis naminis.
Darbalaukis papuoštas eiline XP pieva. Tai reiškia, kad atlikinėjau namų darbus. Rašydama tekstus turiu naudoti standartinę Win temą. Kadangi mane apskritai buvo apėmusi depresija jis liko nepakeistas. Nors dažniausiai matau ką nors niūriai gotiško. Arba iš Emily the Strange repertuaro. Dabar jis vietome nubarstytas ikonomis, kurias šiandien sumečiau į šiukšledėžę (ne visas). Man idealu, kai darbalaukis tuštutėlis. Bet kokia pasiklydusi ikona po, kokios nors programos suinstaliavimo, man prilygsta kojinėms šalia lovos. Tai yra, jų neturi čia būti.
Darbe pas mane Vista, ir paveisklėlis kažkoks žalias. Kampe laikrodis ir kalendorius, kitus tuos nesąmones
išjungiau. Be šiukšledėžės nėra jokių ikonų ar dokumentų. Tvarkinga. Trečias darbalaukis darbe, virtualiame
PC. Va ten betvarkių betvarkė. Ne tik kojinės, bet ir apatiniai po kambarį mėtosi. Nes diegiu greitai, nes
reikia kokios ikonos screnshoto, nes mikliai reikią ką nors patikrinti ir t.t. Baisuva. Bet manau baigsiu numerį – susitvarkysiu. O gal naujus Win reiks įsidėt, nes tvarkytis nemėgstu. 🙂