Kai turi savo nuomonę, kuri nesutampa su kitų – ją pasakai. Anksčiau aš labai aršiai gindavau savo mintis. Nes atrodydavo, kad jei neginsi, vadinasi esi neapsisprendęs. Kildavo ginčai. Kiekvienas turi savo tiesa (nors visi žinome, kad vienų tiesos yra tiesesnės už kitų). Paaugusi supratau, kad nesu blogesnė dėl to, kad galvoju kitaip ir nepavyksta žmonių įtikinti mąstyti „mėjiškai“.
Dabar aš moku klausyti. Klausau, ir jei man kas nepatinka, ar nesutinku – pasakau. Jei mano nuomonė neįdomi, jos nebruku. Galvokit ką norit. Arba pasistenkit mane įtikint:).
Visgi, pasirodo turiu prieštaraujančios reputaciją.
Žmogus man pasakoja, aiškina ir vos ne po kiekvieno sakinio nutyla įdėmiai žiūrėdamas. Klausiu kodėl? Man atsako, kad laukiu kol paprieštarausi. Hm, tai kad sutinku su viskuo. Keista, sako…
Jeigu būtų vasara, dabar eičiau į aną pusę kranto ir pagulėčiau visą pietų pertrauką ant žolės apie nieką negalvodama. Ta mintis taip užvaldė, kad net susigeneravo idėjos kaip būčiau apsirengusi, kokią rankinę pasiimčiau, kad tilptų pliažinė skara, kurią pasitiesčiau. Na kodėl dabar ne vasara?
Ach, kaip gražiai mes suaugam ir suvokiam gyvenimo tiesas… Aš savo nuomonės gynimo aršumo laipsnį pasirenku nuo nuotaikos. Na kartais būna juk – norisi pasiplėšyt. Bet dažniausiai ramiai išsakau savo argumentus ir leidžiu kitiems juos priimti arba ne.
O vasara kad būtų, tai tikrai…
Ginu tik nuomonę apie konkretų darbą. Visa kita nėra svarbu. Jei žmogus mąsto panašiai – supras, jei ne – neperauklėsi.
Savo nuomonę ginu tada, kai esu šimtu procentų tikra, kad ji teisinga. Nors nedarau to, kai bendrauju su žmogumi, kuris yra įsitikinęs, kad visuomet yra teisus 🙂
O pagulėti kitoje pusėje Neries ir aš norėčiau. Labai labai.
Tai Laura, galėsim eit:) kad jau ant žemės darbe nepagulėjom, tai nors prie upės:)