Kažkada žiūrėjau filmą apie gandus. Kaip jaunuoliai sumąstė žaidimą. Paleido gandą, kuris po to jau savaime lipdėsi kitais. Lipdėsi lipdėsi, griovė žmonių gyvenimus, tapo nekontroliuojamas. Tarsi socialinis žaidimas. Filmo pabaiga užsukta neblogai, jis baigiasi gerai, gando
skleidėjas, pamoką išmoksta.
O kaip gi mes? Realaus gyvenimo, o ne filmo herojai? Ar šiame suskaitmenėjusiame pasaulyje dar yra
gandų? Kalbu ne apie nepilną informacija, žinių stoką. Apie tikruosius, kurie sukuriami pasirėmus
abejotinu faktu. Ne apkalbas kai apipletikinamas tos ar to gyvenimas, poelgis ar drabužis.
Šiandien tiesiogine prasme susidūriau su gandų skleidimu. Beje lygiai taip pat kaip filme, tai tebuvo
žaidimas. Linksma. Bet kiek laiko? Kol juokiasi tas, apie kurį jie sklinda. O kur yra riba?
Kokių gandų žinau apie save? Pvz., žinau, kad turiu vaiką. Berniuką. Įdomu kaip jis gyvena?
Dar seniau mane matė klube su nekokia kompanija (gyvenime nesu ten buvus).
Šiaip daug ko apie save girdėjau. Nors dažnai mes norim gauti informaciją pradėdami sakinį maždaug taip:
– Slinda gandas, kad… … ar tiesa?
Joo, gandų ir aš apie save girdėjau nemažai. Ypač paauglystėje. Pavyzdžiui, kad einam su draugais į mišką narkotikų vartoti. Nors iš tikrųjų eidavom pasivaikščioti ir pasišnekėti kur nors toliau nuo namų, kad bobutės neklausytų. O jos paskui tuos gandus ir skleisdavo… Šlykštu buvo. Nesuprantu, koks tikslas yra skleisti informaciją prieš tai jos nepatikrinus. Tai prieštarauja ne tik mano specialybei, bet ir prigimčiai.
Ogogo, čia Tu kaip kokia garsenybė!
Jo įvairaus pobūdžio gandai gana smarkiai paplinta, kartais keldami didelę paniką. Teko skaityti (sorry, neberandu nuorodos) ir apie gandų pritaikymą verslo komunikacijai ir rinkodarai, netgi didieji verslo žaidėjai tuo užsiima.. Puikus sugedusio telefono pavyzdys šiandien buvo Panevėžyje, kur vos ne kas antras patikėjo, jog vakar užsiautėjęs ir tris žmones papjovęs manjakas (ar kažkas), užpuolė berniuką ryte. Gerai, kad pasirodė, jog tai tik per kelias valandas išplitęs melas.