Mūsų darbe šiandien dingo internetas. Cha Cha Cha… Direktorius sakė, nes lemputė nedega… Ji nedega, nes… O to nes mes ir neklausėm. Viskuo kalta lemputė. O ką daryt, kai didžiai darbo daliai interneto reikia? Pasidaryt mažąją darbo dalį. Visisškai teisingai? O po to?
Nuveikt galima daug:
Sukurt teoriją, kad dizainerių darbas su ” QuarkXPress” vadinamas kvarksėjimu. Kvarksi – varlės. Varlės sėdi kūdroj… Jei gerai dirba – geras varliukas. Jei blogai – ką tu rūpuže padarei. Tiesa, dizaineriai išklausę šią teoriją, visai neapsidžiaugė. Į galvą nedavė. Bet minčių tokių turėjo.
Galima maloniai papliurpti su su kolegom. Temom, kurioms paprastai nelieka laiko.
Šimtą kartų išgerti kavos bei arbatos.
Nueit pas valdžią. Sakyt “galima patrukdyt?”. Sulaukt atsakymo: “jei dėl interneto – tai ne”. Užtikrint, kad visai ne dėl to ir susiderint kitus reikalus. Geranoriški tokie, jei apie internetą neklausi.
Galima sužinoti, kokių žaidimų yra tavo “Vistoje”. Padaryt išvadą, kad soliteryje kortos dėliojasi gražiau nei XP languose.
Galima susitvarkyt darbalaukį (megstu tik, kai šiukšledėžė jame lieka). Taip pat ištrint nelegalią muziką.
Galima penkias minutes paspoksot į Skrynseiverį, galvojant, ką čia dar naudingo nuveikus.
Galima sakyt, einu namo. O lep. šefas sako: “palauk, baigsiu kortas dėliot, eisim kartu”.
Galima nueit parūkyt. Sužinot, kaip kitos redakcijos reaguoja į interneto nebuvimą. Prisigaudyt gandų visokių.
Galima susirašyt planą, ką veiksi ryt, arba kai atsiras internetas.
Galima paskaityt kitus naujus leidyklos žurnalus.
Daug visko galima, bet baigėsi darbo valandos. Išėjau anksčiau, nes iš namų reikėjo išsiųst vadovui tekstą… Įskaičiavau į darbo laiką. Va.
Horoskopai???
Kam reikalingi horoskopai? Ar tai patarėjai? Nuorodos, tiems, kas nežino kaip savarankiškai gyvent? Man tikrai įdomu, nes juos skaito, komentuoja… Pati paskaitau ir noriu tikėti gerais dalykais. Visgi, esu skeptikė ir manęs neįtikins, kad kas dvyliktam žmogui šiandien sekasi, o kas dvyliktas laimės loterijoje. Na o bet tačiau, kas būtų jei remčiausi horoskopu? Pažiūrėkim. Pradedam nuo “Delfi”:
Gali tekti rimtai apgalvoti klausimus, susijusius su verslu, mokesčiais, turtiniais reikalais. O šituos klausimus galima apgalvoti, kaip nors kitaip, nei rmtai? Noriai dirbsite viską, kas leidžia užsidirbti pinigų. O taip, mielai dirbu, kai man moka. Tik, kad niekas nesiūlo papildomo uždarbio. Tikrai apsiimčiau. O gal, pasiūlysit? Antroje dienos pusėje galite tikėtis malonių kontaktų bei naujienų. Na tai visada gi tikiuosi malonių kontaktų bei naujienų. Kvaila būtų tikėtis nemalonių.
Einu į “Info.lt”:
Gali būti, kad pastarosiomis dienomis kažką įžeidėte, ir dabar ta nuoskauda grįžta jums bumerangu. Eeee, hm… Nu nepamenu ką nors įžeidus, nematau jokių bumerangų. Nors dar ne vakaras. Be to, aplinkinius jau vargina jūsų valdingas būdas. Čia aš valdinga? Tai, kad tyliu amžinai. Jei norite pataisyti situaciją, parodykite, kad ir jūs turite jausmų. Nu va. Taigi visas mano blogas iš jausmų sudėliotas.
Toliau “lrytas.lt”:
Nuojauta dėl savo pašaukimo, misijos gali priversti priimti staigų ir netikėtą sprendimą. Nu čia dabar? Tai kokia ten jau mano misija ir pašaukimas, kad šiandien pulčiau priiminėt sprendimus visokius? Tačiau jei nesate visiškai tikri dėl pasirinkto kelio, elkitės santūriau, nerizikuokite. Ok, taip ir darysiu. Nes nieko nesuprantu. Nesiaiškinkite santykių su sutuoktiniu. Na, ok… Nėra ko aiškintis. Bet jei jau reikia…
Ir dar syk “day.lt”
Šiandieną jūsų mintys labiau suksis apie turtinius, komercinius reikalus. Nugi nesisuka.. Šiaip pirkau bilietus į Bjork… Brangu, bet… Mokėkite vertinti tai, ką esate gero gavę iš kitų. O ką aš gavau? Stengiuos nieko neimt. Bet, mielieji, jei ką nors duosite, pasistengsiu įvertinti:) Tiktų apsipirkti, paslampinėti po parduotuves, prekyvietes. Neturiu pinigų. Alga vėluoja. Tik nereikėtų pirkti itin brangių daiktų. Aha, tai pigaus šlamšto prisipirkt?
Tai ką gavau iš viso to? Vienintelį padorų patarimą. Elgtis protingai. Bet gi ir taip tą žinau.
Stebėjimai
Vienas mano draugas (?) sakė, kad žmonėms nepatinka kai juos stebi. Šiek tiek galiu ir paprieštaraut. Kodėl tada, kai paskelbiama atranka į kokį nors realybės show, anketos skaičiuojamos ne šimtais, o tūkstančiais? Visgi, žmonės, jei jums nepatinka, kai jus stebi, tai sorry. Nes šiandien , vietoje pietų, išslinkau paspoksot į praeivius. Tik jau nereikia įsivaizduot, kad aš akimis juos badau. Bet stengiuosi prasilenkdama su žmogumi pastebėti, kokią nors detalę. Gal nuotaikos blyksnį, išskirtinį aprangos elementą, eiseną, užsisvajojimą ar išsiblaškymą.
Kiek daug žmonių tvarko įvairius reikalus telefonu. Pro mane praskrieja nuotrupos „ataskaita išsiunčiau dar penktadienį…“, „negavau aš jokio laiško…“, „ką? Taigi viskas jau seniai suderinta…“. Šie žmonės tikrai nesišypso.
Užsisvajojęs tipas sėdi ant suolelio. Šildosi matyt.
Pro šalį praeina mergina, kuri iš karto man primena PinkCity. Nes jos striukė tokios spalvos, kaip PinkCity marškinėliai per „BLOGin“, ir plaukai panašūs. Žinant, kad tų marškinėlių ir rožinės spalvos Jovita nedėvi kasdien, tai tiek to panašumo, bet prisiminimas sukėlė šypseną.
Kažkas ką tik apsipirko. Dvi draugės apsikrovusios pirkinių maišeliais žingsniuoja lėtu žingsneliu. Panašu, kad pirkimas išvargino…
Porelė ant suoliuko. Ant vaikino kelių nešiojamas kompiuteris. Kažką aktyviai komentuoja merginai. Gal vakarėlio nuotraukas rodo?
Pasimatymas? Juoda nuo galvos iki kojų mergina neramiai dairosi. Panašu, kad kažko laukia. Vaikino? Apsipirkinėjimų draugės? Seniai matyto pažįstamo? Nelaukiu, šio stoviniavimo rezultatų…
O keisčiausia, kad aš pati dažnai jaučiuosi nematoma. Einu, žiūriu ir įsivaizduoju, kad manęs niekas nepastebi. Nors šiandien šviečiu ryškiai geltonai.
Miestas, kuris man patinka
Kai manęs paklausia iš kokio miesto esu, lengvai pasimetu. Gimiau Ukmergėje ir ten gyvenau iki studijų. Įsikurti ten tikrai neplanuoju. Studijavau Kaune, gyvenau ten 6 metus. Dabar štai gyvenu Vilniuje. Dar nėra net metų, tai miestas mažai pažįstamas. Kadangi būsto neturiu jokiame mieste – esu iš niekur. Šiandien Vilniuje, o ryt gal gyvensiu kokiame Alytuje. Niekas manęs nelaiko ir neriša. Tik į užsienį netraukia. Tačiau, ne apie tai…
Kai gyvenome Kaune, maniau, kad tame mieste ir liksiu. Netgi svarstėme imti paskolą butui. Taigi, buvo gan tvirtas apsisprendimas kurtis ten. Ir dabar niekada nesileidžiu į diskusijas “Kaunas ar Vilnius”. Nes patinka Vilnius, patiko Kaunas. Nepatinka Ukmergė, Šilutė ir kiti maži miesteliai, kur kartais tenka leist savaitgalius. Niekas manęs nesupras, bet mėgstu miesto šurmulį.
Kadangi Kaunas nebuvo nesvetingas, o jame neliko nieko… Tai po atsikraustymo neteko jame buvoti. Na ir pasiilgom. Sėdom vakar į mašiniuką ir nuburzgėm. Tiesiog šiaip sau. Pasivaikščioti.
Kai kurie dalykai nuliūdino. Laisvės alėjoje, nėra žmonių. O man patinka žmonės. Čia įtariu Vilniaus ir Žaliojo tilto stotelėse daugiau personų, nei ten penkių šimtų metrų atkarpoje. Gaila… Gaila ir merdinčios alėjos, su plakatais “parduodama/išnuomojama”. Mano brangusis, net paklause ar vaidenasi, ar žmonės kažkokie liūdni?
Nepaisant to, labai smagu buvo pereiti per senamiestį. Atsiminti, kur lankydavomės nuolatos. Gera buvo pastebėti, kad picos “Bella Italijoj” tokios pat skanios. Vilniuje tokių dar neatradom.
O geriausias tai tas spontaniškas apsisprendimas… Pasiilgau tos parduotuvės Kaune… Ir katės akmeninės alėjoj.. Ir dar to… Ir ano… Tai važiuojam ir aplankysim. Važiuojam:)
Vaistas.Muzika gerai nuotaikai.
Muzika muzika… Tai ko gi mes klausome? Prisipažinsiu esu labai atsilikusi muzikinėje srityje. Visada viską vertinu pagal kriterijų “patiko/nepatiko”. Tik dabar mano žinias po truputį pildo atsiradęs susidomėjimas.
Kaip ten bebūtų aš nežinau, kas man nepatinka, bet tikrai žinau kas patinka. Jau seniai mano favoritė yra grupė iš rusijos. Tai va, muzikomanai galit daugiau ir nebeskaityt. Nes gi rusiška muzika neįdomu.
Mylimoji mano grupė yra “Messer fur frau Muller/Nozh dlia frau Muller”, beigi vėliau atskilusi ir vis dar, kaip suprantu gyva “Messer Chups”. Jų muzika man pakelia nuotaiką bet kada ir visur. Vis dar nenusibodo. Kai pirmą kartą išgirdau, tai sėdėjau iki ausų išsišiepus. Dabar beveik mintinai moku tuos filmukų garselius, kuriuos jie naudoja… O kad linksmi žmogeliukai, matosi iš albumų viršelių:
Dargi kai neturiu nuotaikos, man ją pakels Gogol Bordello 🙂 Galiu mašinoje dainuot, ne visai man suprantamus žodžius. Kažkaip greta dar paklausau Kusturicos filmų garso takelius beigi “Zdob si Zdub” Šiluma:):
Na “Prodigy” tai jau nepristatinėsiu. Tai tikrai ne šviežiena. Bet pastaruoju metu, mane itin veikia. Kodėl? Periodiškai jau daug metų klausau ir visur girdžiu. Tačiau, tik dabar pradėjo veikti…
Kalbu dabar, tik apie muziką, kuri gerina nuotaiką. Nes tokios, kuri puikiai tinka atsiplaidavimui, darbui, šokiams ir t.t klausau labai daug. Tačiau, vat kai jausmas toks, kad tuoj tuoj verksi, tikrai reikia kraštutinių priemonių.
Yra ir lietuviškos muzikos, kuri sukelia plačią plačią šypseną. Pvz., “Frekenbok”. Bet čia tik šiaip ir tik kartais:)
Jausmų labirintas
Sveikas, užeik. Kaip sekasi? Smagu, kad vėl atėjai. Šiandien tave pavedžiosiu po vieną labirintą. Jausmai. Ta prasme, taip vadinasi labirintas – jausmai. Sukam į kairę. Labirinto pradžia. Čia lengvos emocijos. Susierzinimas, kai jis čežina maišelį, džiaugsmas, kai ji pasidalina pusryčiais. Švelnumas, kai katė trinasi į kojas. Susidomėjimas atsivertus pirmą knygos puslapį. Net nežinau kodėl, bet visi šie jausmai, tarsi skaidrūs muilo burbulai. Pats matai… Palietei ranka ir sprogo. Palietei kitą – jis skilo į du.
Šiek tiek toliau labirintas šakojasi. Į kairę ar dešinę? Kairę tai kairę, visi kažkodėl renkasi kairę. Čia iki šios labirinto vietos prisibrauna gana nemažai jausmų. Tik čia patekę jausmai gilesni. Nepalankumas įtakotas nuolatinio maišelio čežinimo (ei, nespoksok taip. Čia tik pavyzdys). Draugiškumas sukeltas nuolatinės trinties vienoje erdvėje. Žingeidumas sukeltas, kokios nors informacijos. Meilė gyvūnams. Čia ir pirminė sąžinė, nes vistiek remiuosi, kokiomis nors vertybėmis. Šitie jausmai daug stipresni už muilo burbulus. Jie kaip ledas. Gali ištirpti, gali sudužti, bet jau nesprogsta vien prilietus ranka.
Kelias toliau. Kopėtėlėmis į viršų, ar laiptukais žemyn. Keista, nors kaip ir visi prieš tai rinkaisi kairę, dabar skirtingai nei kiti, lipi į viršų. Žmonės dažniausiai vengia kopėčių. Į šią labirinto dalį patenka dar mažiau jausmų. Bet jie dar stipresni. Meilė žmonėms. Lojalumas ir ištikimybė. Jau gilesnė nei paviršutiniška draugystė. Praradimo baimė. Išdavystės skausmas. Šie jausmai kaip stiklas. Ranka palietęs – nesusprogdinsi. Lengvai neištirpdysi. Tačiau mėtyt nereikėtų. Suduš.
Labirintas vėl šakojasi. Kairė? Dešinė? O gal tiesiai? O taip, po to kai prieš tai iš tavęs pasišaipiau, ne keista, kad kairės nebesirenki. Keliaujam tiesiai. Čia, mano brangusis svety, prasibrauna tik mano stipriausi jausmai. Meilė tam vieninteliam. Siekis būt geriausia. Pavydas. Atsidavimas. Panika. Rūpestis. Tik tai kas labai labai stipru. Tai nedužta, netirpsta ir nesproginėja. Bet visgi yra laiko paveikiama.
Liko paskutinis pasirinkimas. Rinkis kelią. Laiptukais viršun, ar koridoriumi į kairę?Vėl kairė. Taip ir maniau, kad antrą kartą nelipsi. Štai. Priėjome duris. Tai tos pačios, pro kurias atėjai. Grįžome atgal, nes neteisingai rinkaisi kelius. 🙂 Jei būtum tinkamai pasirinkęs, būtume priėję mano širdį. Ten jau svečiavaisi, bet ne viską matei. O dabar eik…
Laiškas. Jis Tau
Labas,
Pradedu laišką, kaip visada… Seniai tau nerašiau. Šabloniškas atsiprašau.
Galiu pasiskųsti? Aš neleidžiu orui įtakot mano nuotaikos. Pati mėgstu sakyt, kad nebūna blogo oro, o tik netikusi nuotaika. Ir lietuje galime atrasti ką nors… ką nors romantiško… Pastatų atspindžiai balose. Linksmi guminiai batai, ant praeivės kojų. O kai tave, nuo galvos iki kojų aptaško, gali kitą dieną pasipasakot kolegoms. Smagiai pasijuokti.
Bet… Na kodėl visada turi viskas būti taip… Kai tik savaitgalis, taip vėjai, lietūs ir šaltis? Tik pirmadienis, ir vėl smagiai šviečia saulutė. Mano delninuko rodoma orų prognozė drįsta net gi snaiges ryt rodyti ir pranašauti. Aš galiu pasikoreguot savo planus. Bet kiekvieną savaitgalį?
Bet ar pastebėjai, kad medžiai žaliuoja? Vakar, po darbo pėdindama, pamačiau, kad net žydėt jau ruošiasi kažkas (slyvos? Vyšnios? Nepažįstu vidury miesto augančių medžių). Nepražiopsok. Nes kažkuriais metais (gal kai rašiau bakalaurą), taip ir nemačiau nei baltų žiedų, nei pienių. O gal jų tais metais nė nebuvo?
Pakeičiant temą. Žinok vakar užėjo man noras spręsti kvailus testus. Šį kartą apie temperamento tipą. Prisiknisau jų visokių. Googlytė gi visagalis. Ir ką, 80 procentų testų teigia, kad Salomėja yra sangvinikė. Kiti likę niekingi 20 procentų aiškina, kad ta pati Salomėja yra cholerikė. Nieko keisto, nes šie du tipai gana artimi. Keista, štai kas… Aš visada laikiau save melancholike. Bet labiau išoriškai. Na, kad mano įvaizdis gana melancholiškas. Bet viduje, visada buvau ragana. Taigi labiausiai sutinku su tais testais, kurie cholerike išvadino. Aišku varnelių dėliojimas prie testo variantų tikrai nenusako asmenybės, ar ne? Na panašiai kaip ir horoskopai.
Tai, ką iki kito laiško:) Salomėja
P.S. Atrodo jau beveik pašalinau priežastį, kuri sukeldavo neigiamas emocijas. Ir nors lengvai nevyksta niekas, stumiamės.
Vakaras
Vakaras.
Nieko nenoriu. Pavargau darbe. Regis daug nenudirbau, bet daug padariau. Net mergas viršeliui nupirkau.
Retorinis klausimas:
Žmogus ant tavęs rėkia. Po to pasako, kad tai jo charakteris. Jis cholerikas, todėl rėkia jei kas nepatinka. Aš pasakau, kad tai elementari mandagumo stoka. Ar esu kvaila, kad netoleruoju rėkimo (nesvarbu, kokios priežasties sukelto)? Nes tai reiškia atseit netoleruoju charakterio?
Buitinis alkoholizmas.
Susirenkam virtuvėj.
Virtuvė yra tarpinė stotelė – dėkingai išplanuotas butas.
Vynas.
Ei, miela valdžia, nekaista ausys? Jūs apšnekėti. Nuo ausų iki kojinių. Išsiliejo nepasitenkinimas ir jausmai.
Romantika.
Šiandien sužinau, kad kai kurie mano laiškai skamba. Patenkinta iki ausų. Tai neutralizavo neigiamybes. Rašysiu.
Švelnumas be komentarų:
Pietūs
Pamenu aš… Na pradėjau, kaip kokia bobulė, atsiminimais dalintis. Bet visgi… Pamenu kai rašiau, kad labai labai norėčiau, per pietus eit ant žolės pagulėt. Į kitą pusę upės. Bet šalta tada buvo. Šiandien nebe šalta. Žmonės matau gulinėja, ne daug, bet matosi (už kokybę sorry, motorola geriau nenori:) ):
Man dar per šalta taip gulinėt. Bet per pietų pertrauką patinka pasivaikštimėjinėt. Vaikštom mes su savo nematomu draugu. Įtariu jis net blogą pradėjo rašyt. Nors gal ir ne jis.
Norėjau visą dieną ledų. Tai galėjau slopint tą norą. Bet… Na negi reikia? Einu. Laižau ledus su braškių uogiene. Žmonės ant Balto tilto šypsosi. Atrodo niekas niekur neskuba. Tik atrodo. Nes beveik tekina prabėga teta.
Paaugliai smagiai leidžia laiką. Žaidžia krepšinį… Važinėja riedlentėmis. Ir vėl pasijutau taip lyg viskas sustojo. Einu tik aš ir mano nematomas draugas. Ir vėjas…
Aš irgi vaikas
Šiandiena Laura rašo apie vaikiškumą. Negaliu ir aš nepamėjinėt šia tema.
Prisipažįstu, kad esu vaikas.
Kai pagalvoju vaikystėje buvau ne tipinė mergaitė. Nereikėjo man Barbių (o kai gavau, tai plaukus tą pačią sekundę nudeginau). Reikėjo man konstruktorių. Lego nebuvo, bet tėvai iš Maskvos tikrai ne blogesnį buvo parvežę. Man reikėjo mašinyčių, traktoriukų. Mėgstamiausias žaidimas buvo statyti iš konstruktorių namus, iš jų mietus ir t.t.
Dargi, visada mėgau skaityt. Nebūdinga vaikams. Tačiau išmokusi 4 metų (dar darželyje) skaityti, pirmoje klasėje neturėjau ką veikt.
Dabar jau nesu maža mergaitė. Bet galiu pasakyt, kad vaikiškos knygos mano mėgstamiausios. Gerai, jau Hario Poterio manija neaplenkė ir suaugusių. Bet aš jei tik gaunu, kremtu vaikiškus detektyvus, Allende vaikiškas knygas. Dažnai tėvų namuose po šimtąjį kartą skaitau A.Lindgren, Volkov ir t.t.
Pro žaislus taip pat negaliu praeit. Oi tik nereikia aiškinti, kad visoms merginoms patinka pliušiniai žaisliukai. Ne šituos turiu omenyje. O visokius modeliukus ir lego. Piratų rinkinius. Ech, kaip žaisčiau:).
Aš labai mėgstu elgtis vaikiškai. Pvz., jei esu su kerzais, nevengiu brist ir taškytis balose. Kartą išpaišiau kolegai ranką tušinuku. O ka?
Aš mėgstu „vogti“ saldainius, kurie nupirkti kokiai nors šventei.
Man patinka susirišti dvi kasytes (tiesa, į darbą taip neinu, dar pradės bernai už kasų tampyt).
Man patinka iš pienių gamint mergaites.
Braidyt upeliuose.
Norėčiau ir būdam keturiasdešimties taip rašyt 🙂 Tikiuosi nesuaugsiu.