Kai manęs paklausia iš kokio miesto esu, lengvai pasimetu. Gimiau Ukmergėje ir ten gyvenau iki studijų. Įsikurti ten tikrai neplanuoju. Studijavau Kaune, gyvenau ten 6 metus. Dabar štai gyvenu Vilniuje. Dar nėra net metų, tai miestas mažai pažįstamas. Kadangi būsto neturiu jokiame mieste – esu iš niekur. Šiandien Vilniuje, o ryt gal gyvensiu kokiame Alytuje. Niekas manęs nelaiko ir neriša. Tik į užsienį netraukia. Tačiau, ne apie tai…
Kai gyvenome Kaune, maniau, kad tame mieste ir liksiu. Netgi svarstėme imti paskolą butui. Taigi, buvo gan tvirtas apsisprendimas kurtis ten. Ir dabar niekada nesileidžiu į diskusijas “Kaunas ar Vilnius”. Nes patinka Vilnius, patiko Kaunas. Nepatinka Ukmergė, Šilutė ir kiti maži miesteliai, kur kartais tenka leist savaitgalius. Niekas manęs nesupras, bet mėgstu miesto šurmulį.
Kadangi Kaunas nebuvo nesvetingas, o jame neliko nieko… Tai po atsikraustymo neteko jame buvoti. Na ir pasiilgom. Sėdom vakar į mašiniuką ir nuburzgėm. Tiesiog šiaip sau. Pasivaikščioti.
Kai kurie dalykai nuliūdino. Laisvės alėjoje, nėra žmonių. O man patinka žmonės. Čia įtariu Vilniaus ir Žaliojo tilto stotelėse daugiau personų, nei ten penkių šimtų metrų atkarpoje. Gaila… Gaila ir merdinčios alėjos, su plakatais “parduodama/išnuomojama”. Mano brangusis, net paklause ar vaidenasi, ar žmonės kažkokie liūdni?
Nepaisant to, labai smagu buvo pereiti per senamiestį. Atsiminti, kur lankydavomės nuolatos. Gera buvo pastebėti, kad picos “Bella Italijoj” tokios pat skanios. Vilniuje tokių dar neatradom.
O geriausias tai tas spontaniškas apsisprendimas… Pasiilgau tos parduotuvės Kaune… Ir katės akmeninės alėjoj.. Ir dar to… Ir ano… Tai važiuojam ir aplankysim. Važiuojam:)