Niekiviskmėjinėjimai

Vis dar niekaip nebaigiu ir erzinu, ar ne? Na nieko, jūs galėsit mane erzint savo atostogomis liepos mėnesį:). Nes man kaip ir nebenusimato.
Ką mes dar veikėm? Kaip minėjau pasivažinėjom po Kuršių Neriją.
Verta užsilipti ant Parnadžio kopos. Matosi ir Kuršių marios (ten jau nebesimato kito kranto, tai kaip jūra) ir jūra ir Rusija. Tiesiog gamtos sukurtas grožis.
Lygiai taip pat įspūdį daro ir ta dykuma:

Na ne dykuma, tik kopos. Po smėliu palaidoti kaimai. Įdomu ar daug buvo tokių, kurie iš ten nepasitraukė ir mirė įsikibę savo namo?
Juodkrantės Raganų kalne sutikau daug giminaičių raganų ir vieną iš savo nykštukų:

Kai jau apleidom Nerigą, nuvažiavom į Šventąją. Sakyčiau labai nesvetingas miestelis tiems, kurie atvažiavo pirmą kartą. Taip ir nesupratom, nei kur pagrindinis paplūdimys. Užtaikėm dvi vietas. Prie kažkokių namelių ir prie uosto. Nusprendėm, kad ne čia. Nei nuorodų… WC rast irgi sunku. Hm po Nidų, Juodkrančių, Klaipėdu, net ne itin turistinių zonu, kaip Rusnė, man Šventojoje buvo nyku. Norėjom nors kabantį tiltą rast. Bet be žemėlapio… Ai žodžiu kurortas…

Vieninteliam ala paplūdimy dirbusiame kioske, pardavėja sakė, kad atidarymas Šventojoj per Jonines, tada viskas gyviau. Bet taigi tada jau gabalas vasaros būna praėję. Grįšim, nes tikiu, kad kažką pražiopsojom ir ne ten žiūrėjom.
Baigėm kelionę Palangoj. Pavalgėm HBH (t.y. išgėrėm tamsaus. Jeeee … sakanus… Ir duonos. Išduokit, kur arčiau galima panašios duonikės keptos gaut?). Išsimaudėm fontane:

Turguje nusipirkom braškių. Niam niam ant tilto jas sulapnojom. Kartoju. Niam niam…
Na ir patraukėm link Vilniaus. Atostogų likutis nesuplanuotas.

Kai per savaitę nuvažiuoji 1200km (nors įprastu rėžimu automobilį naudoji retai) regis pripranti. O dar ir kelią paįvairini: stabt prie vieno dvaro, stabt prie piliakalnio… Tačiau, kai visą dieną pravaikščiojus, vakare pasirįžti važiuot iš Palangos į Vilnių be sustijimo, tai sunku tą automagistralę tvert. Nuobodu. Važiuoji važiuoji… Seki seki tuos stulpelius rodančius kiek km jau nuriedėta. Vakar susigalvojom žaidimą. Tiesiog, kad linksmiau būtų.
Kai pralenkia, ar tu pralenki, kokią mašiną, reikia iš jos numerio raidžių sudėliot frazę. Žaidimas kvailas, bet gerokai įsilinksminom. Nes fantaziją čia gali naudot kaip nori:
BDE – Buratinas drožia ežiuką (kažkaip logiškiau būtų atvirkščiai), Brenda diedukas ežere…
BCR – Budulis cigaretę rūko…
TDK – Tomas renka kakas (nekaltinkit pavargusių žmonių už jų minčių vingius)…
Ir t.t., Ir t.t…. Greitai nusibosta, bet kokių 70km padėjo sutrumpint:).
O kaip jus trumpinat nuobodų kelią?

Atsitiktinis televizoriaus žiūrėjimas pametėja genialių minčių. Netyčia pamatyta Nidos festivalio reklama, pakišo idėją aplankyt Nidą. Labai egzotinis Lietuvos kampelis. Nes čia esu tik trečią kartą, o pirmas nelabai skaitosi, nes nelabai ir pamenu. Maža jauna buvau. Taigi, penktadienį linksmai nusiteikę patraukėme į Klaipėdą.
Gerai jau, keltas jokia ten egzotika. Bet man kaip besikeliančiai irgi trečią kartą (o pirmas primenu tik teorinis), tas laivukas per trumpai plaukia. Šast ir jau kitam krante. Nespėji net nusifotografuot. Galėtų žiopleliams kokis lėtesnis būt.
Na persikėlėm ir laimingai atvažiavom į Nidos kemperį. Ši civilizacijos paliesta stovyklavietė man patinka. Yra zebro internetas. Tai ir rašau dabar prisėdus ant lauko baldų. Yra elektros lizdas prie pat palapinės. Na ir aišku kaip priklauso ten visokie dušai ir panašiai. Va čia Salomėja laikinuose namuose, pučia laikiną lovą:)

Tiesa, panašu, kad ženklas prie kempingo vartų su draudžiamais dalykais stovi šiaip sau. Draudimas gerti niekam nerūpi:). Draudimas leisti muziką irgi visiems dzin. Ramybės laiko nepaisoma. Bet kažkaip nepykom. Atostogos gi visiems. Tiesa piktino kaimynai ala saulėnai su žiurkikėm, kur iki wc tingi nueit… Na suprantat…
Ir jūra jūra… Aš jūrą pirmą kartą (sąmoningo amžiaus) pamačiau jau studentė. Todėl ta didelė šalta bala man daro įspūdį:

Penktadienį užbaigėm koncerte… Gražu toj Nidoj… Sėdi laivelius ganai:

Šiandien buvo pležinimosi diena. Net nusimaudėm. Nors Neringos radijas sakė, kad vanduo tik 10 laipsnių. Jaučiu mažiau. O kaip nepasipliuškensi, jei manau paskutinis pasijūrinimas šiais metais:)
O ryt planuojam aplankyt lankytinas Kuršių Nerijos vietas:) Bus smagu:)

Atsitiktinis televizoriaus žiūrėjimas pametėja genialių minčių. Netyčia pamatyta Nidos festivalio reklama, pakišo idėją aplankyt Nidą. Labai egzotinis Lietuvos kampelis. Nes čia esu tik trečią kartą, o pirmas nelabai skaitosi, nes nelabai ir pamenu. Maža jauna buvau. Taigi, penktadienį linksmai nusiteikę patraukėme į Klaipėdą.
Gerai jau, keltas jokia ten egzotika. Bet man kaip besikeliančiai irgi trečią kartą (o pirmas primenu tik teorinis), tas laivukas per trumpai plaukia. Šast ir jau kitam krante. Nespėji net nusifotografuot. Galėtų žiopleliams kokis lėtesnis būt.
Na persikėlėm ir laimingai atvažiavom į Nidos kemperį. Ši civilizacijos paliesta stovyklavietė man patinka. Yra zebro internetas. Tai ir rašau dabar prisėdus ant lauko baldų. Yra elektros lizdas prie pat palapinės. Na ir aišku kaip priklauso ten visokie dušai ir panašiai. Va čia Salomėja laikinuose namuose, pučia laikiną lovą:)

Tiesa, panašu, kad ženklas prie kempingo vartų su draudžiamais dalykais stovi šiaip sau. Draudimas gerti niekam nerūpi:). Draudimas leisti muziką irgi visiems dzin. Ramybės laiko nepaisoma. Bet kažkaip nepykom. Atostogos gi visiems. Tiesa piktino kaimynai ala saulėnai su žiurkikėm, kur iki wc tingi nueit… Na suprantat…
Ir jūra jūra… Aš jūrą pirmą kartą (sąmoningo amžiaus) pamačiau jau studentė. Todėl ta didelė šalta bala man daro įspūdį:

Penktadienį užbaigėm koncerte… Gražu toj Nidoj… Sėdi laivelius ganai:

Šiandien buvo pležinimosi diena. Net nusimaudėm. Nors Neringos radijas sakė, kad vanduo tik 10 laipsnių. Jaučiu mažiau. O kaip nepasipliuškensi, jei manau paskutinis pasijūrinimas šiais metais:)
O ryt planuojam aplankyt lankytinas Kuršių Nerijos vietas:) Bus smagu:)

Nesistebėkit, kad gaunate dar vieną įrašą. Galėčiau pataupyti, bet nesėdėsiu kas dieną Lukoilo aikštelėj norėdama interneto:)
Taigi, kol Lietaus Deivė maldų tebeklauso, mes aplankėme Rusnę. Tai didžiausia Lietuvos sala, kurioje įsikūręs ne vienas kaimelis. Kad čia daug žvejų, byloja kiekvieno namo kieme besiparkuojančios bent kelios valtys ir kas antram name parduodami leidimai žvejybai. Architektūra unikali. Atrodo jau griūvantis namukas, bet atrodo tarsi iš pasakos: langinės, ryškios spalvos, čerpiniai stogai.
Pirmas sustojimas – Rusnės miestelis. Pasivaikščiojom, pasigrožėjom, ledų pavalgėm:). Nuotraukoje matomame kitame krante – Rusija. Net pasieniečių bokštelis matosi. Įdomu kodėl tokio nėra mūsų pusėje?

Kitas stabtelėjimas etnografinėje sodyboje. Tai privatus muziejus išlaikomas iš aukų. Diedukas viską prižiūrintis irgi etnografinis. Bandė vokiškai mus kalbint:) Pilnas namas prigrūstas rakandų. Kieme pastatai šiaudiniais stogais taip pat užpildyti senovine įranga. Tą spintą, kur už manęs tai tikrai paimčiau:)

Nusistebėjimas apie šiaudinius stogus. O tame kašte vis dar yra namų taip uždengtų. Ir ne kokių parodomųjų, o tiesiog kaimo sodybų, kur kieme pilna traktorių, kombainų ir t.t. Keistoka, kad stogo civilizacija nepalietė.
Kitas aplankytas objektas – kabantis tiltas. Šiojo teko paieškot, nes neatsiminėm, kur toks yra, o nuorodų nėra. Beieškodami patekom į kaimo turizmo sodybų kvartalą. Kaip sakant parodomoji Rusnė. Gražu, spalvinga, sutvarkyta.
Tiltas tai toks ekstremalus. Eini, o tau po kojom triokšt… Turėklai supuvę, tikrai nevilioja atsiremt. Bet šiaip labai labai smagu pasisupt.

Paskutinė Rusnės saloje aplankyta vieta – Uostadvario švyturiukas. Gražus ir tiek:

Grįždami dar užsukom į kažkokį Žalgirių Pelkininkų kaimą. Labai keista. Aplink pelkės, kuriose kur ne kur stovi tokie žiauriai bomžiški namai. Jie kiekvienais metais yra apsemiami per potvynius. Todėl nenuostabu, kad ant stogų auga samanos, kerpės ir dar velniai žino kas. Keistas pasirinkimas gyvent tokioj vietoj. Bet kiekvienam savo:)))
P.S. Linkėjimai Dimai, Remigijui ir Artūrui (perduokit kas skaitot ir pažįstat).

Tram param. Šiandien (pirmadienį, o kada publikuosiu įrašą nežinau, kai internetas bus po ranka) oficialiai prasidėjo mano atostogėlės. Panašu, kad ne veltui aš Lietaus Deivei meldžiausi. Puikesnio oro negalėjom mes tikėtis.
Dienos tikslas: kelionė Ukmergė – Šilutė.
Kelionės pradžia: 10.30 val.
Kelionės dalyviai: mažas, senas, raudonas, neseniai terkšt patyręs ir po to neremontuotas, vos gyvas pežiukas 106; linksmas, ekstremalas yozux; ir žavingoji Salomėja.
Pajudėjom pajudėjom :). Pirmas sustojimas Leonpolis: hm, keistą karmą turinti vietikė. Kažkada kai buvau čia pirmą kartą per plenerus, dvare gyveno žmonės. Įdomu kas jiems nutiko, kur pasidėjo.

Kelionė tęsiasi toliau. Pora komercinių sustojimų Kaune. O po to prie Raudondvario pilies. Laibai įdomi teritorija. O ir pilis pati tokia šarminga, nors paprasta:

Kitas sustojimas buvo prie Vilkijos bažnyčios. Iliustracijos nebus, nes nemėgstu rodyt visokių ten bažnyčių. Vilkijoj suvalgėm ledų. Žinot tokius tarybinius ant pagaliuko? Yra latviški Pols. Bet retai kur aptinkami.
Tram param ir stabtelėjom prie Ringovės piliakalnio. Ypač man patiko laiptukai. Kokių penkiolikos centimetrų pločio ir kas antro nėra:

Stojam Seredžiuje ir kopiam į Palemono piliakalnį. Užtaikom ant ekskursijos. Išklausom paskaitėlės apie kalną. Ypač man patiko faktas, kad kopus kopus į kalną… Ant garsių piliakalnių randi… …karves. Hm:

Next pause. Belvederio dvaras. Gražus, bet greit nugrius. Labai apleistas:

Jūsų dėmesiui Veliuonos dvaras. Iš visų išsiskiria tuo, kad medinis. Tos kolonos irgi medinės, arba bent jau tokios atrodo:

Nors man labiau nei dvaras, įstrigo tualetas:

Na jau popsine tapusi Raudonės pilaitė:

Ir visai neįdomi Panemunės pilis. Nei įeisi, nei apeisi. Ir kam tokia reikalinga?

Po to sustojom prie Šilinės smuklės. Nieko blatno. O vat Rambyno kalnas apipintas legendomis daug įdomesnis. Atvažiuoji mašina lygia vieta. Randi lentelę, kad čia kalnas… O kur tas kalnas? Nors geriau paieškojus randi:

Dar ir aukuras ten…:

Argi nenuostabus tas gyvenimas? Aš irgi taip manau.

Kelionės pabaiga: 19 val.
P.S. Linkėjimai Laurai, Donatui ir Audriui (perduokit kas skaitot ir pažįstat).

Sakykim ką norim, bet mažų miestelių ir ala didmiesčių šventės gerokai skiriasi. Čia aš ne apie programą, bet apie publiką. Štai Vilniuje bei Kaune per šventes pamatysime visko: neformalaus jaunimo, tiesiog mokinukų, meniškų studentų, tiesiog studentų, forsiukų, pankiukų, kislotnikų, vyresnių žmonių su vaikais, šiaip solidžių porelių.
Mažesnio miesto šventėje viskas kitaip. Čia pilna mokyklinių. Ir neformalų beveik nėra. Yra vyresnių… O vat tarpinio amžiaus žmonės kelia siaubą. Ne visi… Tačiau daugelis tų, kur vietoje universitetų ar kolegijų pasirinko profkes ar vietinį techasą. Nieko blogo. Ne visi gali. Tačiau tai formuoja visą kitą: turginių adidasų ir nikų kostiumai. Bambaliai alaus ir atitinkama kalba. Siemkutės…
Taip jau nutiko, kad koncerto metu buvo ilga pertrauka. Viena grupė pavedė… Visi laukė “Anties”. Pertraukos metu slampinėjo…Stūmė laiką liaudis. Prisipažinsiu, kad gimtam mieste buvo nejauku. Bijojau žvelgt į žmones, kad nesulaukčiau “ko žiūri, kas nepatinka? Problemų nori?”… O problemų tai tikrai nenoriu.
Nepaisant to, galiu labai pagirt “Antį”. Jau labai seniai nebuvau tokiame gerame, nemokamame, gyvame koncerte. Paprastai stovi, lauki bestų..
Netikėjau, kad toks tėvukas (Kaušpėdas) gali turėt superdaug šarmo. Šitaip maloniai užvedinėt publiką, be jokių ten ‘kur jūsų rankos’… Naujos jų dainos tokios pat stiprios. Nors Zombius teko kartot. O kaipgi kitaip, mieste, kur daug nekaltų, bet apsėstų balandžių. O ir, kad po pasirodymo žmonės skanduotų ‘ačiū’ man tik per krepšinį teko girdėt.
Miesto šventę užskaitom ;).

Svečiuotis pas tėvus gerai. Ir gerai, kad žmonės turi sveiko proto. Čia kalbu apie maistą. Svečiuojasi ir mūsų katė. Ji čia vadinama “anūkėle” ir proto tai tikrai neturi. Mėgėjas žvejoti tėtis parnešė žuvyčių. Dar gyvų. Tai katulei buvo pramoga jas susižvejoti. Šviežias maistas, argi ne? Svarbiausia tai, kad ji nuėda galvą ir eina kitos. Taigi, priešus reikia dorot nuo galvos. Kad nespoksotų. O dar balandėlių įdaras, dešra, sausiukai. Čia jums ne Kitekatas, kurį katė priversta pas mus valgyti. Vat po to drambliukas ilsisi… … prieš kitą valgymo raundą. Pilvūzas:

Jei mes negalvotume ir valgytume viską ką siūlo ir tiek kiek siūlo, dabar kaip katė irgi nepajudėtume. Ir į “Anties” koncertą šiandien net nesvajotume nueiti:)
O šiaip vartau šūsnį bobiškų žurnalų. Visuose stiliaus puslapiuose tik maudymosi kostiumėliai, o patarimuose tik kaip nuo saulės saugotis. Hm… Neaktulau. Ne ruoniai gi mes, kokios dar maudynės tokiais orais, kai galvoji apie pirštines?. Galėtų prognozes pasiskaityt:) Parašyt apie tai liepą, arba kitais metais, arba kitoje šalyje, arba kai tas klimato atšilimas pagaliau pasireikš. Bet gi žinau, žinau, kad numeriai būna suplanuojami toli į priekį.

Optimizmo banga:
Visai gerai tas lietus. Lyja sau. Gamtą laisto. Visas dulkes nuleidžia. Juk jaučiasi, kad lyjant oras gaivesnis. Ryte apsnūdus visai maloniai atgaivina. Šiaip vasarą, nuplauna purvus nuo pakelės medžių. Gerai visai gi… Išsitrauki skėtuką, įrioglini į batus kodiniu pavadinimu “kur eisiu ten praeisiu, kur semsiu ten neprisemsiu”. Ir romantika barbenantys už lango lašai dvelkia…
Pesimizmo banga:
Bet tai, ką daryt jei vistiek man lietingas oras truputį (?) nepatinka? Kas, kad turiu skėtuką, jei mano plaukai drėgnu oru pasidaro kaip kokios Pugačiovos? Ir jei manęs laukia koncertukai po atviru dangum ir dar ten visokių pramogėlių. Ir nenoriu aš visada šlapti…
Realizmas:
Bet tai vistiek lys. Reikia tinkamų rūbų, o su plaukais susitaikyt.
Fantazijos:
O Lietaus Deive (tikiuosi yra tokia, nes mergina merginą supras geriau…), gal galėtum padaryt taip, kad aplink mane 100 km spinduliu, ateinačias dvi savaites nelytų? Būsiu gera. Beveik pažadu.

Spėkit kas man šiandien skamba galvoje? Ne, ne Jeronimas. Taipogi ir ne Radžis (žinau, kad jis vienintelis daininyks ant Lietuvos, bet…). Skamba man toks miksas:
“Šypsenėlėėėė džiugins mus visssssuuuussssss……
Kas iš to, kas iš to….
Daliaaaaaa, tu pyyyyyp ir bezd….
Žemyn upe, žemyn upe…..
Rodyk ką moki, ša lala lala”
Jup jup, vakar pagaliau padarėm tai ko seniai norėjom ir nuėjom į Keistuolių Teatro “Paskutinius Brėmeno muzikantus”. Buvau aš filmą mačius, o dainelės ne kartą ir ne du sukosi grotuve. Tačiau, norėjosi pamatyti viską gyvai. Ir tikrai apturėjom smagų laiką, kaip anglakalbiai pasakytų. Prisijuokėm daug daug… “Rodyk ką moki, ša lalalala”. Šitą epizodą verta pamatyt gyvai. Patikėkit.
Palingavom kairėn dešinėn, pirmyn atgal pagal vestuvine muziką. Nenuostabu, kad jau ne pirmus metus rodomas spektaklis vis dar sulaukia pilnos salės žiūrovų. Nes mielai nueisiu dar kada nors… Nueičiau nors ir šiandien:)
O važiuojant namo padarėm avariją. Tik terkšt… Bet tai dzin, ane?