Labas,
Štai ir vėl tau rašau laišką. Ką papasakosiu? Net nežinau. Gi dar nė neprdėjau rašyt. Seksim mintį ir sužinosim prie ko tai prives.
Žinok pardaviau šiandien mažylį pežiuką. Ar verta pasakot? Viską gali perskaityt pas Laurą. Situacija visiškai identiška. Įskaitant, kad brangusis ėjo aprodyti automobiliuko ir grįžo po 15 min su rankpinigiais. Ir kad skambučio sulaukėm, gal po kelių valandų nuo skelbimo įdėjimo. Kitas laikas, mašina ir suma. Įvykis tas pats.
Šiandien praturtėjau 50Lt. Ketinu nusipirkt knygą. Gal gali ką nors parekomenduot? Nes kitaip iš knygyno neišeisiu.
Tik šiandien pastebėjau, kad už lango baigia jazminai nužydėt. Kartais reikia atsitraukt užuolaidas.
Dar pastaruoju metu dėl sveikatos neišsimiegu. Priežastį žinau. Dar mažiausiai dvi savaites kankinsiuosi.
Tiesa, jei tau įdomu, vakar atnaujinau savo blogo skiltį “Kas aš”. Naujesnės nuotraukos ir mintys.
Taigi iki. Iki susirašymo.
S.
Su kuo pakalbėti?
Šiandien prisireikė man į vaistinę. Galvoju užbėgsiu greitai, visgi Eurovaistinė ne maža, ten net kelios kasos veikia. Kur tau…
Žinoma, kaip ir turi būti (kitaip tiesiog negali būti), veikė tik viena. Bet tiek to. Žmonių visai ne daug, galvoju, palauksiu. Ir stoviu eilėje. Pora bobučių, pora diedukų. Bijojau dėl jų, nes tokie dažnai labai ilgai trunka. Bet apsipirko normaliai. Iki paskutinio pagyvenusio vyro, už kurio stovėjau aš. Susakė jis pirmiausia, kokių vaistų jam reikia. Ok. Gavo. Tada pradėjo pasakot, kaip jis ten dar kažkokius vaistus geria, pasakė nuo ko. Atseit neatsimena, kaip vadinasi ir paskolino draugui. Šiaip nepirktų, nes dar turi visą dėžutę, bet va paskolino. Vaistininkė šiaip ne taip išsiaiškino ko jam reikia. Dar tris kartus visi klausėmės, kaip gi jis ten paskolino. Pagaliau atėjo atsiskaitymo metas ir pardavėja paklausė ar turi pirkėjas eurolitų. Va ir vėl prasidėjo istorija. Turi. Bet namie. Net keturis. Nepasiėmė, nes galvojo eis į vaistinę prie namų. Tai paliko. Bet net keturis turi. Gal nelabai gerai. Bet va ši vaistinė gavosi jam pakeliui. Tai koks skirtumas galvojo jis, užeisiu čia. Ir visą tai pasakodamas jis, aišku pinigus laiko rankoje… Vaistininkė kantriai laukia…
Pagaliau istorijos baigėsi.
Mano eilė.
-Laba diena, man reikia to ir to.
-Luktelėkite… neturim. Bet galiu parekomenduot šitą. Praktiškai tas pats.
-Gerai, duokit.
– 9Lt 26 ct.
– Viso gero, geros dienos.
Kaži ar būtų vaistininkei įdomu jei pradėčiau pasakot, kad šiaip į vaistines nevaikštau. Bet naktį negalėjau miegot nes kažką ten skaudėjo labai. Todėl visgi nusprendžiau eiti nusipirkt ką lengvinčio gyvenimą. Ir kad reiktų pas gydytoją, bet bijau, kad biuletenį duos. Tai geriau patylėsiu ir niekam nesakysiu, kad prastai jaučiuosi. Manau visai neįdomu.
Tikiu, kad seni žmonės nori pasipasakot. Jie nebevaikšto į darbą, o ir gyvena dažnai vieni. Nėra pašnekovų. Su kasininke Maximoj nepaplepėsi, kaip su sovietmečio pardavėja mažoje parduotuvėje. Bet kartais gal tuos norus reikia nuslopinti. Nes už nugaros būriuojasi eilė skubančių į darbą.
Apsitvarkymas viduje
Labas, užeik. Neišsigąsk. Aš nesiteisinsiu dėl to, kad į svečius užsuki pačiu netinkamiausiu laiku. Kaip visada. Lyg uoslę tokią turėtum.
Pataikei tiesiai į tvarkymosi įkarštį. Ką tvarkau? Bandau apsikuopti savo viduje. Ne kartą apžiūrinėjai visokias vidines lentynėles. Aha, tas pačias, kuriose po dulkių sluoksniu sukrauti visokie skausmingi ir nemalonūs prisiminimai. Niekam netrukdo, kol dulkių nesudrumsčia. Šiandien nusprendžiau, kad visgi reikia pokyčių. Dulkes nusiurbsime, atsiminimus peržiūrėsime. Kas naudingo ir pamokančio atsirinksime, kas nereikalinga, tiesiai į šiukšledėžę. Imkis nuo ano galo. Nesimuistyk, negi tikėjaisi arbatėlės svečiuose? Aš niekada nesielgiu, taip kaip tu tikiesi.
Šis puodelis, kurį laikai rankose… Kam man jis? Tik prisiminimas apie nemielus studijų metus. Laikau jį tik dėl paveikslėlio. Primena gerus žmones tame etape… Mesk. Kam tos graudžios istorijos. Šiame albume kiaulystės, kurias krėtė “draugai”. Iš to ir taip jau pasimokyta, neverta nuolat vartyt… Mesk…
Atsargiai, nesumindyk. Tie nykštukai visai įsišėlo. Bailiukas su Tingučiu nuolat skriaudžia Spygliuką. Reikia juos uždaryt į narvelį. Gal ir nehumaniška. Nesiginčysiu, bet su savo nykštukais aš darau ką noriu. Labai jau pastaruoju metu įsišėlo Kandutis. Graužtukas su Bambekliuku, apskritai lyderiauja. Reiks jiems duot po obuolį, lai kramto jį, o ne kitus.
Jausmų labirinte irgi netvarka kaip reta. Pameni kai klaidžiojai po jį? Dabar jis dar sunkau įveikiamas. Lengvų emocijų per daug. Jos užtveria praėjimus ir neleidžia brautis toliau. Imk siurblį ir pirmyn. Gerai, kad galiu tave įdarbinti. Mėgstu vadovaut. Žiūrėk besišluojinėdami ir gilesnių jausmų kopėčias priėjom. Visai smagu atkapstyti ir jausti meilę, lojalumą, baimę. Tai įrodo, kad mano vidus dar gyvas.
Ko čia raukaisi? Pavargai tvarkytis? Na per viena vakarą visko ir neiškuopsime. Juolab, kad kas dieną vis daugiau dalykų randasi. Savos vietos, savos lentynėlės. Ir taip jau nemažai padarei. O dabar eik.
Niekiviskmėjinėjimas be žadintuvo
– Išjungei žadintuvą?
– Ne, gerai, kad priminei…
Pirmadienis be žadintuvo gana neįprastas reiškinys. Kažkas švenčia vardo dieną ir tą progą visi poilsiaujame. Gerai, aš puikiai žinau, kad čia daug daugiau gilesnių ir krikšioniškų reikšmių, nei vien tik Jono vardas:) Bet jei jau Joninės tai Joninės. Nors šiandien mano antro vardo vardadienis. Antro tai ta prasme, tokio kur pase įrašytas, o ne krikšto:). Ir nesu aš nei Jonė, nei ką. 🙂
Pirmadienis be žadintuvo reiškia pusryčius. Nes darbo dienomis aš nepusryčiauju. Per daug man visko: ir atsikelk, ir nusiprausk, ir kas kažkelintą dieną galvą išsiplauk, dar sugalvok ką rengtis jei patingėjai vakar, pašerk katę, išvalyk jos wc, paklok lovą… Kur jau ten pusryčiai. Net be kavos apsieinu ir pirmą puodelį išgeriu darbe.
Pirmadienis be žadintuvo kažkoks keistas. Pusė parduotuvių bei įstaigų (šitos tai visos) nedirba. O reiktų į Regitrą. Bet dirba Maximos visokios kaip niekur nieko. Net nepastebėtum, kad diena kažkokia kitokia.
Kas keisčiausia, tai kad ryt nusimato antradienis be žadintuvo….
Šią savaitę man patiko 2 ir +
Galvoju prisižadėjau rašyt sekmadieniais, kurie gi kitų blogerių įrašai man patiko:) Bet vat galvoju ar tikrai šiandien sekmadienis? Į darbą gi eiti nereikia rytoj. Tai kažkokia ne sekmadieniška diena.
Bet gal visgi patikėsiu tuo ką sako kalendorius. Negi jis meluos?
O šią savaite man labai patiko vienas super moteriškas įrašas. Vienas visai ne moteriškas ir kitas tiesiog nuoširdžiai linksmas trumpas rašinukas.
Va čia tas moteriškas. Apie batus ir batų patogumą. Skalė panaši į mano. Bet dabar aktualesnis klausimas. Kur kišt tuos batus? tradau tokią išpardaviminę vietikę, kur galima visokių next, mexx, s.oliver ir dar man nežinomų firmųpan bačiukų bei basučių prisipirkt po 30/50/60 ir t.t. kainas. Ir man visko reikia ir aš viską nešioju. Tik neturiu kur laikyt. Todėl kai pirksim butą, teks apmastyt šią problemą.
Nuoširdžiai linksmas rašinukas pas būsimą filologę. Jei prajuokino, reiškias ir patiko. Kovotoja ta Oni, tai pienės, tai serbentai… Kas toliau?
O vyriškas įrašas apie alų. Ko tais pastaruoju metu patinka man alaus tema. Ypač kai rašoma apie normalų. O ne visokius ten tai… Na tuos popsinius. Kiek aš dar visko nežinau…
O ką vakar veikt? Bastėtės po naktinį Vilnių? Mes tai taip… Tik programą iš atminties. Nes pamiršom atsispausdinti. Kur tik ėjom visur viskas arba baigdavosi arba labai ilgai reikėjo laukti kol prasidės. Bet užtat kiek žmonių visur. Fainai. Niekaip nepriprantu prie to, kad sutemus gali būti tiek liaudies, net ne per naktų renginius. Beje, kai atradom pačią geriausią vietą, Energetikos muziejaus kiemelyje, jau nebebuvo jėgų ten ilgai pasilikt. Reikėjo nuo pat pradžių ten sukt. …
Nemokamos programos
Nemokamos programos man labai svarbios. Su jomis tiesiogai susijęs mano darbas. Kas du mėnesius aš turiu sudaryti sąrašiuką iš kokių 50 vnt. programų. Sąrašiukas apribotas ir protingomis, ir kvailomis taisyklėmis. Visos programos turi tilpti į paprastą CD (protinga taisyklė), visos programos turi būti geros (protinga taisyklė), bent dalis programų turi būti gerai žinomos ar garsaus kūrėjo, na kad jų vardas skambėtų bei trauktų (pokvailė taisyklė). Programos turi būti funkcianalios, kad tiktų plačiam ratui žmonių (nežinau kokia taisyklė). Viename sąraše negali būti vienodo pobūdžio programų, pvz., dviejų naršyklių, ar dviejų nuotraukų redagavimo programų (ne labai protinga taisyklė). Ir dar gi nelabai gali du kartus iš eilės sudaromame sąraše jos kartotis. Nebent labai jau versija patobulėjo ir kažką naujo siūlo (natūrali taisyklė).
Paprasta užduotis, bet kadangi tų programų nėra neišsenkami klodai, tai viskas apkarsta. Pežiūrių daugybę internetinių saugyklų, tokių kaip www.download.com, en.softonic.com (mano mėgstamiausia), snapfiles.com, ir dar dešimtis kitų. Pasiskaitau ką rašo lietuvos ir ne tik blogeriai, kas gero nežinau.lt siuntiniuose. Klausinėju žmonių ką ir kodėl jie naudoja.
Man įdomu, be kokių programų jūs neišsiverčiat. Pati naudoju ribotą skaičių:
Jei prie kompiuterio tenka prisėst daugiau nei vieną kartą (vyro, mamos…) visada įsidiegiu Operą. Tai mano mylimiausia naršyklė.
Niekaip, na niekaip jokiame kompiuteryje neišsiverčiu be Total Commander (bet čia turbūt negalima programos nemokama vadint?).
Nuotraukas peržiūriu bei mažinu ir karpau su IrfanView. Darbe be jos neįsivaizduoju paveikslėlių gaminimo.
Pokalbiams naudoju Gtalk, Miranda ir Skype (šito aparato norėčiau išvengt, deja…).
Pdf peržiūrai žinoma Foxit Reader.
Muzikos klausymui Winamp. Nors per savo kompą mažai aš jos klausau.
Filmų žiūrėjimui Gom Player.
Dar naudoju Microsoft Virtual PC. Nes tiek darbe, tiek namie pas mane Vista. O dar ne visos aprašinėjamos programos veikia, be to ir šiaip prie daugumos taikomės ir XP aplinka tai daugumai malonesnė žurnalo paveikslėliuose.
Tiesa, dar esu ištikima OpenOffice fanė. Net turėdama galimybę namie įsidiegt nelegalų Microsoft Office (o aš prisipažinsiu nesilaužau prieš nelegalius dalykus), jos atsisakau. Nepatogu man. Jau įpratau prie OO :).
Antivirusinė Avira. Nors kokia tais nepatikima man ji atrodo. Reiks ko nors nelegalaus.:)
Tai beveik kaip ir viskas. Naujam kompe net nelegalių progšių neturiu. Windows ir tie legalūs.
Būtų malonu jei komentaruose parašytumėt be ko jūs neišsiverčiat. Ypač visokios specifinės programos domina. Win gražinimai, lengvinimai, patoginimai, katalogizavimai na ir t.t.
Tai ką naudojat, a?
Požiūris lengvinantis gyvenimą
Kai erzina – erzinamės.
Kai skriaudžia – verkiame.
Kai juokina – juokiamės.
Tokios yra tiesos. Ypač, kai viską priimam tiesiogiai.
Neseniai Donatui sakau:
– Baik nervint.
Ir jis mane painformavo, kad jo toks vaidmuo. Jis tėra mano pačios galvoje esantis personažas. Na ta prasme netikras, kaip Matricoje. Ir to personažo vaidmuo yra mane būtent dabar paerzinti. Jei aš savo personažui neleisiu to daryti, tai ir nesierzinsiu.
Iš tiesų kai pagalvoji… Na taip mąstyt tikrai lengviau. Štai ir šiandien. Skambinu, nekelia. Nervinuos nes reikia. Tikrai. Po to prisimenu filosofiją šią. Na nekelia. Nes toks jo vaidmuo. Nekelt, panervint… Sugalvosiu kitą įšeitį. Ir su lyg ta mintim, suskamba telefonas. Perskambino:).
Kai pagalvoju, kokia savaitė manęs laukia… Bet tai tik sugalvotas sunkesnis žaidimo lygis, kurį reikia pereiti. Na tai ir pereisim. Ir turbūt, net boso lygio pabaigoje nereiks nugalėti. Net neįdomu. Reikia susigalvot kokį.
Viskas netikra, o tie netikrieji dar turi ir savo netikruosius personažus. Kaip ir mes esam kažkieno sugalvoti:)
Rolės nepasirinksime. Gyvenime nėra “delete” mygtuko skirto herojų trynimui. Nėra ir “edit” funkcijos redagavimui. Labiausiai gaila, kad nėra “undo”.
Tačiau yra mūsų pasirinkimas, kaip priimti situacijas ir kaip į jas reaguoti.
Diena darbe
Kai rašai apie asmeniškumus tai toli nuo kasdienybės nepabėgsi. O kasdienybė šiandien yra ekstremalios sąlygos darbe. Kodėl ekstremalios? Nes kažkas išgalvojo Jonines. Tačiau nepagalvojo, apie tai, kad periodinis leidinys turi išeit tam tikru laiku. Nesvarbu buvo ten laisvadieniai, nebuvo. Niekam neįdomu. Todėl dabar antradienis tapo penktadieniu. Ai, na patys suprantat.
Kas gi nutinka kai salygos ekstremalios?
Visiems pašlyja nervai. Iš ko seka dvi būsenos:
1 Susuinervinimas dėl bet kokios smulkmenos, ne tokio tono. Žaibų svaidymai, durų trankymai.
2 Isterinis juokas, visiškas px’izmas.
Vat prieš Kalėdas buvo pirmasis varijantas.
O šiandien tas antrasis (ne visiems, visokių gi būna).
Kai prieš kelioliką valandų dizaineris padaręs paveikslėlį ir paprašytas jį pamažinti sako:
– Nu nieko nesuprantu. Tuoj pala. Susigaudysiu.
Ir juokiasi :). Nuoširdžiai.
Kai Salomėja bijo eiti pas kolegą, kurį visi apspitę, kaip musės. Nes, bijo įvaryt dar daugiau streso ir tapt paskutiniu lašu taurėje… Tada jam perduoda žinutę, apie jos baimes. Ir vėl visiems linksma. Net pajuda darbai…
Kada žmonės laisvesnėmis dienomis neina valgyt… Būtent šiandien sugalvoja pietaut devyniese. Ir pietų metu kas ketvirta tema pošla, kas ketvirta verčia mirt iš juoko, kas ketvirta sukelia diskusijas na ir lieka dar viena neutrali.
Papildymas: Kai reikia pataisyt smulkmelę, dizaineris atsidaro failą, kuris pasirodo senoji versija… Ar nauja yra? Neaišku. Ir juokiamės abu:) Nebyliai… …Atsirado:)
Tiesiog… Tokia diena.
Įkurtuvės
Taigi, persikrausčiau. Labai dėkui mano “nei ten šefui, nei ten ką”, kuris padarė visą juodą darbą ir priglaudė mane pas save:)
Pažadu jį užknisinėti visokiais klausimais.
Priimus sveikinimus ir dovanas.
RSS nuorodos kaip ir turėtu veikti senosios:)
P.S Mano šeima įsigijo automobilį. Kaip ir gera visai diena.
Iš skrynelės
Šiandien mano mama atsiuntė tokią seną nuotrauką. Kaip žinia ji mokytoja. O ši fotografija yra iš jos pirmosios rugsėjo 1 šventės. Na pirmosios, kai jau buvo mokytoja.
O aš ar gražiai atrodau? Nes esu pilve:) . Mama mano pirmoji iš kairės. Atsiuntė nuotrauką ir klausia, ar labai paseno.
Žiūrėjau žiūrėjau, galvoju visgi jaunėja žmonės. Nes su šiuolaikiniais akiniais, po 25-26 metų man mano mama dabar atrodo jaunesnė nei tada. Tikiuosi ir aš po 25 metų atrodysiu jaunesnė nei dabar:)
