Po darbo, du superkolegos privertė (jėga) mane važiuoti į parduotuves. Vienas sakė, negi tu mane su juo paliksi? O kitas sakė, negi tu jį su manim paliksi? Ir netgi sugalvojo pasiteisinimą vyrui (“pasakyk, kad su dviem bernais tūsinies”). Ir net nesišaipė, kai tas paskambino (tik beveik dainavo).
Ai. Tai va. BMS (pirkt iPod) ir “Senukai” (pirkt siurblio).
Laukiam, kol vienas superkolega pasigaus ką nors, kas jam parduos tą supersiurblį. Didelį tokį. Piktą…
Ai, bet aš ne apie tai.
Stovi Salomėja. Klausosi minčių muzikos. Antrasis superkolega sako:
-kas yra?
-????
– Stovi visa, kaip sustingusi, lyg nieko nematytum…
Klystate, tamsta. Salomėja spėjo daug visko pamatyti. Pavyzdžiui, porą retų egzempliorių, kurie į laimikio puslapius tikrai nepatektų. Savo apranga man ypač įstrigo du.
Pirmasis:
Apie 50 metų. Geltoni marškiniai. Ties čia normalumas ir baigiasi. Nes žemiau bridžai iki kelių. Smėlinės spalvos. Na gerai. Dar normalu. Bet tada pilkos kojinės. Na tos, tokios kur po kažkiektaiten centų. Užtemptos tvarkingai iki blauzdų vidurio. Ir tada… Smailianosiai juodi batai. Super. Man patiko.
Bet raudonus virdulius apžiūrinėjo. Tai gal dar nežlugęs visai?
Antrasis:
Labai aukštas vyras. Apie 40 m. Su šlepetėmis, tokiomis kur tik virvelė per pirštą. “Senukai” ne paplūdimys, bet tarkim norma. Tada juodi šortukai. Taip taip. Trumpi. Labai. Kiti tokius, kaip apatines kelnaites nešioja. Ir tada. Striukė. Chaki su kažkokiom raudonom emblemom. Gana šilta, bent jau neatrodo lengva. Gražu, ar ne?
Na labai man jie įstrigo. Bet tada atitempė tą siurblį ir daugiau nieko nepamačiau. Išsiprašiau, kad superkolegos mane visgi paleistų prie namų.
Tiesa, šiandien vieno jų gimtadienis. Tai mielas, superkolega, priimkite širdingiausius sveikinyyyymus. Ką padovanot nežinau. Gi neseniai padovanojau salomeja.net adresą :P. Tai gali šantažuot mane:)
Ai žodžiu, su gimtadieniu, Audriau. O ten kitko ne viešai prilinkėsiu.
Kodėl man patinka darbas, bet ne apie darbą
Savaitgalį, vieną įrašą baigiau žodžiais “noriu į darbą”. Gal kažkam tai nuskambėjo ir nenormaliai. Bet jūs įsiskaitykite į prasmę. Aš sakiau, kad noriu į darbą. Nesakiau, kad noriu dirbti :P. Man visada smagu skaityti KaVeikti įrašus apie darbą. Matosi, kad jiems linksma. Man irgi labai svarbu, kad būtų linksma. Nes kam gi tada dirbt? Ai gi dėl pinigų, ane? Bet gi moka, arba bent jau apsimeta, kad moka, visuose darbuose.
Kodėl gi man patinka eiti į darbą?
– Nes čia galiu ateiti, bet kada, o miegot mėgstančiam žmogui, tai labai svarbu.
– Nes išskyrus didžiuosius terminus, aš savo darbus galiu organizuotis kaip noriu.
– Nes, kadangi viską spėju, tai kontrolė tik profilaktiška. Niekas neknisa galvos po penkis kartus per dieną. Net dedlainui artėjant.
– Nes čia yra normalu, kai tau šalia galvos praskrenda popierinių rankšluosčių rulonas.
– Nes čia yra normalu, kai tau šalia galvos, bet jau į kitą pusę, praskrenda sriubos pakelis (jau pamanėt, kad puodas, ar ne?).
– Nes čia, jei pasakai, kad žiauriai nori valgyt, tai greičiausiai neliksi alkanas. Kas nors ištrauks tą skraidžiusį sriubos pakelį. Arba obuolį, arba bandelę (šitie dar nėra skraidę). Blogiausiu atveju sakys “tai einam pietaut”.
– Nes čia gali pasiųst visus nx. Ir tereiks tik litą susimokėt.
– Nes čia labai fainai galima pasitrankyti durimis. Vienas penktadienį prisiminė šį linksmą užsiėmimą.
– Nes čia visada yra ant ko užvažiuoti. Arba visada atsiras kas ant tavęs užvažiuos.
– Nes čia visi baigę kandumo kursus. Tie, kurie nebaigę, jau laiko stojamuosius egzaminus.
– Nes čia visi gali aprėkt vienas kitą, paburbėt ant šefo, bet niekas nesiparins ilgiau nei dešimt minučių.
– Nes kai jau visai blogai, visada gali atsidaryt pokalbių programos langą ir pasiguost, kuriam nors poros metru spinduliu nuo tavęs, sėdinčiam kolegai. O po to jau niekas nesupranta, ko ten jūs tyliai kikenat.
– Nes čia gali paimt, maktelt brendžio ir niekas nenustebs. Tiesa, jei tos samanės makteltų kuris – tai respektas.
– Nes mes dažnai turim visokių technologinių žaisliukų.
– Nes jei mums blogai, galim išeit toliau už redakcijos ribų, apsidairyt leidykloje ir grįžt patenkinti, kaip pas mus gerai.
– Nes pas mus gimsta genialios idėjos ir fantazijos, pvz., kaip gaisro metu vistiek visi dirbtų, nes reikia numerį priduot.
– Nes čia garbės reikalas parodyt svetimą klaidą. Ech akcija atrakcija.
– Nes nes nes nes čia tiesiog linksma ir šilta. O kai per karšta, tai turim kondicionierių
Jei turėčiau mini laiko mašinytę…
Nebūčiau aš Salomėja, jei nuolat negalvočiau, apie tai kas būtų jeigu būtų. Jei tada nebūčiau to padarius, to pasakius, ano pamiršus, o tą nutylėjus… Gal viskas būtų kitaip? Žinau, kad paraleliniuose pasauliuose gyvena mažiausiai dar keturios Salomėjos. Ir kas keisčiausia, mūsų keliai susikerta. Taigi, rezultatas gaunasi tas pats.
Dažniausiai padarau išvadą, kad viskas taip ir turi būti. Dabar yra geriausia. O ir šiaip gi niekas nevyksta šiaip sau. Galų gale galiu numatyt ir rezultataus, nes būrėjos mamos išburti dalykai pasitvirtina 95 proc. tikslumu. Jau daug metų. Ir kai man pasako nedaryk taip, nes turėsi bėdų tokių ir tokių… Na galėčiau gi ir paklausyt, ane?
O visgi. Kai pagalvoju, jei turėčiau mini laiko mašinytę, kuria nuskriejusi į praeitį galėčiau pakeisti kažkokias smulkmenas. Ar tuo pasinaudočiau?
Mokyklos laikai. Kai prisimenu pirmą meilę, tai šiek tiek raudonuoju. Bet kai pagalvoju, nekeisčiau tų nesąmoniu, kurias prikrėčiau. Kokių? Jojo atsiradimas ant Valentino dienos mokyklinio plakato, angelo pavidalu (čia pravertė draugės pagalba, kuri mokėjo itin tiksliai žmones piešt). Arba, kai visai jo klasei nusiunčiau Kalėdinius sveikinimus, tik jam vieninteliam ne. Geri laikai buvo. Ką čia ir bekeisi. Dabar net nenorėčiau, kad mums būtų kas išėję.
Mokslai. Va galvoju, gal reikėjo daugiau gramatikos taisyklių įsidėt į galvą? Ne tik visa širdim rašiniams, matematikai bei fizikai atsiduot. Dabar gi nebūtų gėda dėl kablelių nebuvimo arba jų buvimo ne vietoje. Net velnių už tai iš blogadraugio gavau. O Dailės mokykloje reikėjo nelakstyt iš piešimo pamokų. Bet nors meno istorijos nei vienos nepraleidau.
Dar vis galvoju, kad kaži ar būčiau stojus ten kur stojau. Pirmu numeriu dar. Bet gi nebūčiau tada čia, kur esu. O brolis mokosi ten, kur būčiau perstojusi. Matau, kaip aktyvus ir gerai besimokantis, ir jau daugiau už mane pasaulio matęs žmogus, nusivylęs. Matau ką gauną ir ko nori. Neverta… Gerai, kaip buvo. Nemažai davė.
Jei turėčiau laiko mašinytę, tai nukakčiau į savo 18 gimtadienį. Ir jokiais būdais neleisčiau sau viešai prisipažinti, kad “starkos” nesu gėrusi. Ir tolau sau būčiau vyną gurkšnojus. Gal net pilnametystės atėjimo nebūčiau pražiopsojus.
Jei turėčiau mini laiko mašinytę, gal nebūčiau pasitikėjus tam tikrais žmonėmis. Tačiau, viskas į naudą. Kas nesugniuždo, tas stiprina.
Kai pagalvoji, tai nereikia tos laiko mašinytės. Visas klaidas galima ištaisyti ir dabar. Tikslus bei svajones vis dar galima pasiekti.
Dabar draugiškai nusišypsome. Esam čia. Dabar. Ir tokie, kokie esame. Miau.
Mano slaptas kiemelis
Kaip jau įprasta, tik susiruošiu savo kerteles kuopti ir tu jau čia.
Gal ir gerai. Nes dažniausiai kalbėdama su tavimi, galiu šiek tiek susivokti savyje.
Rodžiau tau savo svajonių namus, knisaisi mano galvoje bei širdyje. Bandėm įveikti labirintus. Net gi buvome išėję pasivaikščiot po tas vietas, kuriose aš augau. Žiūrėjom ką mačiau. Ką sutikau.
Šiandien laikas išsikuopti kiemą. Saulės nėra, bet šilta. Pats tas. Padariau šaltos arbatos. Pirmyn. Kiemas mano didelis. O ką tu manei? Juk turi kažkur ir nykštukai palakstyti, ir mano minčių gėlės augti, ir tilpti viskas kas užima vietą viduje.
Pradėkim nuo gėlių.
Nenustebai čia radęs vien tik rožes? Raudonas. Žinoma. Jos tikrai nėra mylimiausios mano gėlės. Ne. Nelabai mėgstu gėles gaut dovanų. Iš vis man nuo gėlių nei šilta, nei šalta.
Šių rožių aš neauginau. Tačiau nagi suprask! Tai mano minčių gėlės. Žydi ryškiai, efektingai. Bet nebandyk pasigvelbt mano minties. Durs. Ir durs skaudžiai. Taip, aš tokia. Galiu tau švelniai palinkėt labos nakties, galiu pasakyt, kad myliu ar ilgiuosi. Bet tuo pačiu ir dursiu. Gal tam, kad jaustum, o gal todėl, kad tokia esu. Bet visada su žiedlapiais, kartu ir spyglys.
Ei! Ne! Nerauk! Žinau žinau… Tai piktžole vadinama. Ir rožynų ji nepuošia. Bet… …kaip nesodinau aš tų minčių, taip ir nerausiu to, kas auga greta. Juk žinai mane. Visada sakau, kad niekas veltui nevyksta. Viskas yra kažkodėl, kažkieno ir kažkur jau suplanuota.
Štai turim, šiame kieme, supynes. Prisėsi su manim? Gera čia linguot, svajot, galvot, dar pasvajot. Žinai mano svajonės tokios paprastos. Bet tokios nepasiekiamos. Grandinės sakai girgžda? Nutrūkti gali? Gal ir gerai… Prižadins tas kritimas iš svajų pasaulio ir gyvensime toliau…
Žinai, ko tavęs paprašysiu. Padėk man sutvarkyti šią tvorą. Šiek tiek erzina, kad per spragas pradeda lįst svetimi. Liūdnos mintys, blogi sapnai… Kam jie? Apsitversim stipriau. Vardan minčių skaidrumo. Vardan saugumo.
Štai pasivaikščiojai. Viso kiemo neaprėpsi. Ne šiandien. Ir daug tau neleidau. Nei piktžolių raut, nei supynių taisyt. Nes toks tas kiemas. Jis gyvas, nuolat keičiasi ir mainosi. Pats. O dabar einam šokolado:)
Ko teliko neįsijungiat?
Kažkada sugedo televizorius. Seniai. Gal prieš kokius 3-4 metus. Tai buvo tolygu tragedijai. Ką veikti vakarais? Laidos, serialai, ypač naktiniai…
Ir pinigų kitam nebuvo. Teko taupyt. Mažumėlę pasispaudus įsigijome “Taurą” už 300+ litų. Jis buvo pigiausias. Šis televizorius ir dabar mūsų kambariuke užima vietą.
Nežinau, kodėl mes tada TV žiūrėdavome. Gal laidos geresnės buvo? Priminsiu, kad niekada gyvenime neteko turėt kabelinės tv. Visgi ir TV pagalba, ir Dviračio žynios, ir kitas šlamštas buvo ir anksčiau. Tiesa gal kokių kelių į žvaigždes dar ir nebuvo.
Palaipsniui tv žiūrėjau vis rečiau ir rečiau. Koks nors geras filmas. Krepšinis. Eurovizija. Gal šokių dešimtukas. Na ir viskas.
Dabar televizoriaus nebeįsijungiame visai. Užtenka anonsų. Taip, žiūrėjom krepšinį. Manau žiūrėsim ir olimpiadą. Bet gal pavyks tai daryti internetu.
Visas šitos mintys po vakar, kai iš neturėjimo ką veikti pas tėvus įsijungėme tą dėžutę.
Tiesa, prieš tai man sėdint ant sofutės ir kelius šildant savo kompiuteriuku, mama paklausė:
-Ko teliko neįsijungiat?
Klausimas buvo netikėtas. Nes NET NEPAGALVOJAU, kad gi galima jį žiūrėt, kaip atpratau. Įjungiam. O ten puikusis šou. Nuostabu. Ir reklamos 15 min ilgio. Dar nuostabiau. Ir labai intelektualūs anonsai. Manau vieno vakaro užteks pusei metų.
O kažkada anytai, kai pasakėm, kad nežiūrim televizoriaus, ji su užuojauta sako:
– Tai suprantu, dirbat, laiko neturit turbūt…
Ir niekaip nenorėjo patikėti, kad nežiūrim, nes nieko nerodo. Kaip tai nerodo? Taigi rodo našlaitėlius Radžį ir Merūną. Ir dar kartais apie Paksą blogai šneka…
Ai geriau jau mano nemylimą YouTubę aplankyt.
Paburbėjimas. Sveikinimas. Dar kažkas.
Ne, nu kodėl? Sugalvoju viduryje dienos pamiegoti. Tai būtinai turi ateit kas nors ir paklaust:
-Miegi?
Tai ne bliam, Snieguolę vaidinu ir laukiu kol princas pabučiuos.
Bet gi šalis mūsų ne karalystė, tai princų mes neturim.
O šiaip norėjau pasveikinti gi visus su Mindaugo karūnavimo diena:). Man kaip literatūrinių istorijų apie įvairių monarchų gyvenimus gerbėjai, visai smagu, kad tokią dieną minim.
Ką tik viename forume perskaičiau, kad net gi yra švenčiančių, rengiančių teminius vakarėlius, beigi besikeičiančių dovanomis. Tokiomis, kurios su karalystėm asocijuojasi.
O aš, o aš… Irgi jaučiuosi maitinama, kaip karalaitė. Pradedant vakar diena: sumuštiniai su namuose rūkyta mėsyte ir jau užaugusiais pomidorais, šašlykiukai. Šiandien jau kepa lazanija, o ryt bus verdami mantai.
Bet grįšim pirmadienį į Vilnių, pas savo mielą tuščią raudoną šaldytuvą. Baigsis pasakos. Beveik pasiilgau. Noriu į darbą.
Šią savaitę skaičiau ir man patiko 4
Taigi, po to kai nežinau.lt sustabdė savo veiklą, truputį dingo noras rašyti mini asmenines savaitės apžvalgas. Kodėl? Kad nebūtų visokių “kabliukų” dėl bandymo kopijuot, ar pan. Bet mes drąsūs zuikiai. Skaitom, žavimės. Primenu, kad viskas čia tik labai asmeniška. Tai kas patiko MAN. Bet gi, gal ir jums patiks.
Pradžiai siūlau paskaityti visus Donato įrašus, atsiradusius liepos antrą dieną. Į kiekvieną nuorodos nedėsiu. Neliūdėsit. Kaip ir mes darbe neliūdim, išgirdę netikėtai užgimusius, tokius perliukus.
Kažkodėl esu nusistačiusi prieš mergvakarius. Gal mano nuomonei įtaką daro tos po miestą bėgiojančios pusnuogės seselės bei velniukės? Neteko dalyvaut, savo neturėjau ir niekada nebuvo gaila. Tačiau. O bet tačiau, pas KaVeikti pasiskaičius, apie kabrioletinį mergvakarį, galvoju, kad gal jie ne taip ir blogai. Nuo žmonių gi priklauso.
Šitas įrašas itin teisingas. Sutinku. Sakyčiau net per švelniai dar čia dar. Nes kiekvieną kartą Maximoje galvoju, kam tos specialios kasos? Arba neveikia, arba niekas taisyklių nepaiso.
Va. Skaitykit ir mylėkit.
Paukščiukas
Dar sykį įsitikinau, kad planavimas yra ne man. Nors esu rami, bet spontaniškumas vistiek būdingas. Planuoti planeliai nuėjo šuniui ant uodegos. Nežinau, kur jis su savo uodega dabar tampo kelionę į “tundros” vestivąlį, bei A. gimimo dieną. Nežinau. Bet man dzin. Planams sugriuvus atsidūrėm ten, kur mūsų visada laukia. Ir visada džiaugiasi kai atvažiuojam.
O aš negaliu atsidžiaugt mane lepinančia raudona spalva. Ir lesu lesu kaip paukščiukas. Nai nai nai…
Visi laimingi. Ir aš lepinuosi mylimiausiom uogom, tiesiai nuo medžio. Ir vakarėjant užuosiu dūmą bei gi kepamų šašlykiukų kvapą. Ir brangusis turi visą kiemą ir galės montuotis sau kolonėles mašinoje. Pasikartosiu. Velniop tie planai. Laikykitės…
Jaunystės privalumai
Senukai verti pagarbos. Jie sunkiai dirbo, augino, kūrė ateitį. Senas žmogus išmintingas. Seno žmogaus kūnas jau nebenori tarnauti. Užjauskime juos. Viskas teisinga.
Todėl užleisti vietą troleibuse yra savaime suprantama. Senukams. Bet ne 60 metų bobelėms (ei, o kiek Madonnai metų? ), kurios turi jėgos tempti maišus, kokių aš nuo žemės neatkelčiau. Ir dar lieka energijos aprėkti jauną žmogų. Dzin. Aš ne apie save. Man tik ranką skaudą. Bet čia per jausnystės kvailystės nuotykius.
Mes iš pagarbos galime net palaukti, kol diedukas vaistinėje paplepės su pardavėja. Jauni gi esam. Ką ten…
Bet šiandien pasijutau hm…
Situacija:
Važiuoju troleibusu. Kalvarijų turgaus stotelė. Nenuostabu, kad prisigrūda bobelių, senelių ir dar visokių su krepšiais.
Viena gerbtino amžiaus senutė (+-65 metai) greitai klesteli į laisvą vietą. Susistato aplink suvo tris krepšius. Iš jų sklinda rūkytų mėsos gaminių kvapai. Fu, tokie kvapai troleibuse. Dar matau obuoliai, nektarinai (gal persikai), bananai. Neblogai apsipirko, pagalvojau. Ir aš taip norėčiau. Bet kai tokios kainos…
Ir tik taip pagalvojus, toji tetulytė MAN sako:
-Mergaite, gal gali man atiduot savo laikraštį (čia 15 min). Nes ten nebėra. O tu JAUNA, galėsi nusipirkti ir mokamą.
Čia Salomėjai pritrūko ir minčių, ir žodžių. Norėjosi truputėlį pasikeikt pagalvojus, kad būdama jauna nenusiperku to kas iš jos krepšių pūpso… Tai gal geriau tiesiog paprašyt? O ne manipuliuot savo senatve. Negaila gi to nemokamo laikraščio. Bet tik ne tokioj situacijoj.
Trumpos ir padrikos mintys
Kodėl katė viską daro būtent tokiu ritmu: pavalgo, palaka, pašika, o tada metas glaustymuisi ir “paglostyk mane” reikalavimui.
Šiandien ryte “Maximoj” dirbo net 4 kasos ir visos laisvos. Nei vieno pirkėjo. Sunku net pasirinkt.
Visada galvojau, kad gyvenime nebūna serialinių situacijų, kai kažkas kažką pamato, ne taip supranta ir kyla visokie bla bla bla. Pasirodo būna.
Nebūtina iš namų išeit 20 minučių anksčiau. Geriau jas pamiegoti. Nes vistiek tas 20 minučių lauki troleibuso.
Padariau išvadą, kad nemėgstu programų, kurių logotipai mėlyni. Ir labiau mėgstu tas, kurių raudoni.
Važiuosim savaitgalį į tundrą turbūt:) Papasakosiu įspūdžius nes jų bus.
Kodėl aš normalioje klaviatūroje nesinaudoju skaičių klavišais dešinėje? Spaudžiu dešinį Alt ir eilutėje viršuje. Mazochistė nautbukistė.