Po darbo ir dar sveikinimas

Po darbo, du superkolegos privertė (jėga) mane važiuoti į parduotuves. Vienas sakė, negi tu mane su juo paliksi? O kitas sakė, negi tu jį su manim paliksi? Ir netgi sugalvojo pasiteisinimą vyrui (“pasakyk, kad su dviem bernais tūsinies”). Ir net nesišaipė, kai tas paskambino (tik beveik dainavo).
Ai. Tai va. BMS (pirkt iPod) ir “Senukai” (pirkt siurblio).
Laukiam, kol vienas superkolega pasigaus ką nors, kas jam parduos tą supersiurblį. Didelį tokį. Piktą…
Ai, bet aš ne apie tai.
Stovi Salomėja. Klausosi minčių muzikos. Antrasis superkolega sako:
-kas yra?
-????
– Stovi visa, kaip sustingusi, lyg nieko nematytum…
Klystate, tamsta. Salomėja spėjo daug visko pamatyti. Pavyzdžiui, porą retų egzempliorių, kurie į laimikio puslapius tikrai nepatektų. Savo apranga man ypač įstrigo du.
Pirmasis:
Apie 50 metų. Geltoni marškiniai. Ties čia normalumas ir baigiasi. Nes žemiau bridžai iki kelių. Smėlinės spalvos. Na gerai. Dar normalu. Bet tada pilkos kojinės. Na tos, tokios kur po kažkiektaiten centų. Užtemptos tvarkingai iki blauzdų vidurio. Ir tada… Smailianosiai juodi batai. Super. Man patiko.
Bet raudonus virdulius apžiūrinėjo. Tai gal dar nežlugęs visai?
Antrasis:
Labai aukštas vyras. Apie 40 m. Su šlepetėmis, tokiomis kur tik virvelė per pirštą. “Senukai” ne paplūdimys, bet tarkim norma. Tada juodi šortukai. Taip taip. Trumpi. Labai. Kiti tokius, kaip apatines kelnaites nešioja. Ir tada. Striukė. Chaki su kažkokiom raudonom emblemom. Gana šilta, bent jau neatrodo lengva. Gražu, ar ne?
Na labai man jie įstrigo. Bet tada atitempė tą siurblį ir daugiau nieko nepamačiau. Išsiprašiau, kad superkolegos mane visgi paleistų prie namų.
Tiesa, šiandien vieno jų gimtadienis. Tai mielas, superkolega, priimkite širdingiausius sveikinyyyymus. Ką padovanot nežinau. Gi neseniai padovanojau salomeja.net adresą :P. Tai gali šantažuot mane:)
Ai žodžiu, su gimtadieniu, Audriau. O ten kitko ne viešai prilinkėsiu.