Nebūčiau aš Salomėja, jei nuolat negalvočiau, apie tai kas būtų jeigu būtų. Jei tada nebūčiau to padarius, to pasakius, ano pamiršus, o tą nutylėjus… Gal viskas būtų kitaip? Žinau, kad paraleliniuose pasauliuose gyvena mažiausiai dar keturios Salomėjos. Ir kas keisčiausia, mūsų keliai susikerta. Taigi, rezultatas gaunasi tas pats.
Dažniausiai padarau išvadą, kad viskas taip ir turi būti. Dabar yra geriausia. O ir šiaip gi niekas nevyksta šiaip sau. Galų gale galiu numatyt ir rezultataus, nes būrėjos mamos išburti dalykai pasitvirtina 95 proc. tikslumu. Jau daug metų. Ir kai man pasako nedaryk taip, nes turėsi bėdų tokių ir tokių… Na galėčiau gi ir paklausyt, ane?
O visgi. Kai pagalvoju, jei turėčiau mini laiko mašinytę, kuria nuskriejusi į praeitį galėčiau pakeisti kažkokias smulkmenas. Ar tuo pasinaudočiau?
Mokyklos laikai. Kai prisimenu pirmą meilę, tai šiek tiek raudonuoju. Bet kai pagalvoju, nekeisčiau tų nesąmoniu, kurias prikrėčiau. Kokių? Jojo atsiradimas ant Valentino dienos mokyklinio plakato, angelo pavidalu (čia pravertė draugės pagalba, kuri mokėjo itin tiksliai žmones piešt). Arba, kai visai jo klasei nusiunčiau Kalėdinius sveikinimus, tik jam vieninteliam ne. Geri laikai buvo. Ką čia ir bekeisi. Dabar net nenorėčiau, kad mums būtų kas išėję.
Mokslai. Va galvoju, gal reikėjo daugiau gramatikos taisyklių įsidėt į galvą? Ne tik visa širdim rašiniams, matematikai bei fizikai atsiduot. Dabar gi nebūtų gėda dėl kablelių nebuvimo arba jų buvimo ne vietoje. Net velnių už tai iš blogadraugio gavau. O Dailės mokykloje reikėjo nelakstyt iš piešimo pamokų. Bet nors meno istorijos nei vienos nepraleidau.
Dar vis galvoju, kad kaži ar būčiau stojus ten kur stojau. Pirmu numeriu dar. Bet gi nebūčiau tada čia, kur esu. O brolis mokosi ten, kur būčiau perstojusi. Matau, kaip aktyvus ir gerai besimokantis, ir jau daugiau už mane pasaulio matęs žmogus, nusivylęs. Matau ką gauną ir ko nori. Neverta… Gerai, kaip buvo. Nemažai davė.
Jei turėčiau laiko mašinytę, tai nukakčiau į savo 18 gimtadienį. Ir jokiais būdais neleisčiau sau viešai prisipažinti, kad “starkos” nesu gėrusi. Ir tolau sau būčiau vyną gurkšnojus. Gal net pilnametystės atėjimo nebūčiau pražiopsojus.
Jei turėčiau mini laiko mašinytę, gal nebūčiau pasitikėjus tam tikrais žmonėmis. Tačiau, viskas į naudą. Kas nesugniuždo, tas stiprina.
Kai pagalvoji, tai nereikia tos laiko mašinytės. Visas klaidas galima ištaisyti ir dabar. Tikslus bei svajones vis dar galima pasiekti.
Dabar draugiškai nusišypsome. Esam čia. Dabar. Ir tokie, kokie esame. Miau.
Miau, nu bet tavo ir senarijus. Su tokiais filmais stato man patiko.
Išvis, sunku suprasti tuos, kurie gyvena praeitimi, svajodami, kaip jie „atsukę laiką atgal, viską ištaisytų“, kai prieš akis nuostabi ateitis, priklausanti tik nuo jų pačių.
Aš tai išvis sunkiai suprantu, kaip galima gyventi tuo, ko negali pakeisti:)
Na na, nejaugi visi kiti nieko nenorėtų pakeisti? Aš tai prisimenu kai kurias situacijas, kuriose dėl savo kvailo elgesio turėjau gėdytis. Ir tikrai jas pakeisčiau. Būtų dabar ramiau gyventi 🙂
as tai dyzelina is praejusios vasaros i sia veziociau.
Kažkaip neturiu nei vieno įvykio praeityje, kurį norėčiau pakeisti. Išgventi dar kartą – dešimtis, o keisti kažkaip nieko nesinori. Kuriems galams? Juk kiekvienas įvykis, nesvarbu, ar malonus, ar nemalonus, duoda experience taškų, ir taip vis artėji, artėji prie levelup’o 😉 Po to – prie kito, dar kito ir t.t.
Gėdytis? Kurių velnių? Klysta VISI, ir abejoju, ar nors viena gyvenimo kvailystė nėra pakartota po kelis tūkstančius kartų. Tai ko čia gėdytis, jei prieš tave minios yra taip pat išsidūrusių? Pasijuokt – galima, o nervintis ar gėdytis dėl to – laiko gaišimas ir nuotaikos gadinimasis.