Niekiviskmėjinėjimai

Kodėl artumo jausmas atsiranda keistomis aplinkybėmis?
Kaimynas. Matome 5 metus kiekvieną dieną, bet net nesisveikiname. Gal žinome jo vardą, su kuo gyvena, kiek kačių laiko.
Ir tarkim sutinkame jį visai kitoje aplinkoje. Ne namo laiptinėje, o Turkijoje/belekurkitur. Žvilgt žvilgt. Šypt šypt. Labas labas.
Ir kodėl gi? Žmogus gi tas pats, iš kur ta kalba atsirado?
Pamenu, Šilutės Topo Centre užkalbino mane konsultantas:
– Tu kartais ne iš Ukmergės? Tavo mama mano mokytoja buvo. Mes toje pačioje gatvėje gyvenome.
Pamenu pamenu, bet nei mes bendravome, nei pažindinomės, nei vienas kitam labai įdomūs buvome. Tai jau buitinės technikos parduotuvėje, kitame šalies gale, man artumas neatsiranda.
Šiandien su Laura ir Donatu sėdėjom lauke. Kaip tik tokiu metu, kai visi į darbus renkasi. Sėdim sau, plepam, geriam vandenį/arbatą… Ir eina pro šalį visi. Sveikinasi, šypsosi. Leidėjas pakalbino, pajuokavo… O vat sėdėtume leidyklos patalpose tai jokio šypt nesulauktume. Čia atrodo lyg netikėta mintis – Savi! :)))
Ech tie žmonėėės…

Pastaras savaites nuolat girdžiu zyzimą, kad vasaros nėra… Kad vasara bloga. Ir visas kitas su tuo susijusias variacijas.
Hm. Matyt aš gyvenu kažkur ne ten, kur visi. Mano pasaulyje tai tikrai vasara. Gegužės pabaigoje, birželio pradžoje atostogavome. Nė lašo lietaus. Nuostabus oras. Jūra. Smėlis.
Liepos pradžioje buvome prie ežero. Lyg ir puikus oras buvo.
Liepos pabaigoje plaukėme baidarėmis. Nežinau, kas ten vasaros nemato, bet gana įtikinamai įdegiau. Daug maudžiausi. Lyg ir vasara?
Dabar į mane pusčia kondicionierius, nes visiems karšta. O karšta būna tik vasarą. Tokia jau ta Lietuva:).
Jei aš buvau išvedusi pavedžioti visas penkias savo basučių poras, reiškiasi irgi vasara buvo. Nes kojų šalti aš nemėgstu.
Naktinėju ir man net nevisada reikia megstinio. Veltui prasitampau. Vasaros požymis?
Net lietus ir tas toks… Kur skėčio traukti nesinori…
Vasara.
Baigiasi… Bet sako bus šiltas ruduo. Ojė ojėjė… Gražuva.

Buvau šaindien apžiūrėt vieno nuomojamo buto. {{čia ieškau, jei žinot – greitai siūlot}}. Joooo. Kaip visada (kaip visada!!!) ateinu per anksti. Randu namą. Suprantu, kad gal jau ir eisiu… Na bet jei jau atsivilkau reikia užmest akį ir į vidų. Mhm, pirma mintis buvo teisi. Už 900lt man siūlo 20 kvadratinių metrų butą be grindų (ištrupėjęs parketas), baldų. Nusilupusiais tapetais… Dušelyje viskas pilka nuo pelėsių… Ai bet aš neišranki. Man tiktų. Bet namas tai tikrai nepatiko. Labai labai. To tipo namai man jau Kaune šiurpą varė. Tai ir išėjau… Net neabejoju, dar keliomis savaitėmis arčiau rugsėjo ir brangiau tą butą išnuomos.
Gal kokiam studentui reikia bilieto į Be2Gether? Parduodu/mainau/dovanoju. Čia jau kaip sutarsim. Kreipkitės. Paskubėkit. Nes taip ir liks nepanaudotas.
O jau kokią gražią užrašų knygelę nusipirkau. Oij oij.. Nei man reikia, nei ką. Bet kai visai neseniai užsimaniau papiešt, ir neradau ant ko, tai sumaniau padėtį taisyt. Labai graži… Būna ir pigių gražių daiktų maksimose. Oj, nu kam ta skeptiška šypsena. Ateikit, parodysiu. Pagirsit.
Tiems kam pažadėjau laiškus, tai jau pradėjau rašyt. Ramiakas. Nesiparinam, laukiam.
Kokia diena, toks ir įrašas.

Kiek mes save pažįstam? Galime pasakyti, kad mėgstame ledus? Nekenčiame melo? Mėgstamiausia spalva raudona?
O kai supranti, kad nieko apie save nežinai? Na beveik nieko. Ir kad kitas žmogus tave pažįsta geriau nei tu pati.
Sakiau, kad nemėgstu balto alaus? Sakiau. Ir ne kartą. Bet atsiimu žodžius, nes neteisingą alų gėriau.
Sakiau, kad nemėgstu eilėraščių? Tikrai sakiau? O taip. Ir ne kartą. Net ne du. Bet turbūt neteisingus elėraščius skaičiau. Velnias. Bliam. Tenka vėl atsiimti žodžius. Ir dėl šito atisėmimo kaip ir skaudžiausia.
Sakiau, kad lietuvių rašytojai man nepatinka nes gali 5 puslapius skirti vienos gėlės aprašymui? Sakiau… Mhm, taip man ir reikia neteisingas knygas skaitant.
Sakiau, kad negaliu be PC? Hm… Na gal ir negaliu. Šito tai neatsiimu.
O siaube, kažkada aš maniau, kad man nepatinka džiazas. Beprotė.
Atradimai atradimai… Naujos mintys. Ar gražus mano blogo naujas rūbas?

Gėris, kai virtuviniams papliurpimams yra naujų temų. Ir geriausia geriausia draugė ima ir sugrįžta netikėtai.
Gėris, gerti naktinę arbatą…
Gėris, yra fotelis virtuvėje, kuriame galiu jaukiai įsitaisyti su savo kompu. Buvau jau jo pasiilgusi. Na ne fotelio.
Gėris yra kai beveik pusę pirmos nakties užsimanai valgyti. Atsidarai šaldytuvą, o ten mamos įdėtos gerybės… Staigmena, buvau pamiršus visai. Niam niam niam…
Gėris tai, kad gal noriu ledų. Ir jų yra kameroje. cha cha cha…
Gėris yra naktinėjimas, o šefo ryt darbe nebus…
Gėris yra saulytė. Patekės ryte….
Gėris…

Taip keista. Atsisėdi troleibuso gale. Matai visus. Išskyrus tuos, kurie šalia. Troleibusinis spektaklis… Ne kitaip.
Tie nematomi šalia kalba:
– Įstojau į informatiką.
– VU?
– Aha, bet kaip nelaukiu…
Todėl nebeklausau. Taip pradedamas kurti žmogaus gyvenimas. Įstoja, nelaukia. O aš labai laukiau pirmų mokslo metų. Įdomu gi. Naujas miestas, nauji žmonės, savarankiškas gyvenimas, kur sumuštinį ne tik reikia pačiai užsitepti, bet ir rūpintis kuo tepti.
Priešais mane dvi močiutės. Buvo pasižmonėti. Pasipuošusios. Viena su kaspinuota skrybėlaite. Ir rankinė tokia stiliova stiliova. Už tokią mano mėgstamuose skudurynuose nuluptų paskutinį kailį. Bet turbūt pirkčiau. Kita kruopščiai darėsi ryškiai mėlyną makiažą ir išsitraukė geriausius savo gintarinius karolius. Ne ne… Be pašaipos čia aš. Tokius tikrai nešiočiau. Net manau puikiai derėtų su pirmos močiutės rankinuku. Gal todėl jos vaikšto kartu? Kaiip puikiai jos atrodytų išblukusioje nuotraukoje… Nusiųsčiau nuotrauką Tukiui. Nežinau, kodėl jam.
Negali tobulas troleibuso keleivių rinkinys būti be paauglių. Keturios merginos. Iš pirmo žvilgsnio matosi kas lyderiauja, o kas tik mėgdžioja. Ji stovi viskam abejinga. Turtingų tėvų dukra? Nes kitos trys pataikaujamai zyzia. Siūlo gumos (jai, o ne visoms kitoms bendrai). Kažko klausinėja. O ji stovi ir žiūri pro langą. Užaugs – sudaužys penkias širdis. Ji pagrindinė herojė, kitos – statistės. Tik spektaklis ne apie jas.
O štai ji, štai ji! Piktoji bobulė! įsiveržia Žaliojo tilto stotelėje. Akys greitai nuskenuoja aplinką. Aha! Vieta! Su savo didžiuliais maišais pasileidžia prie grobio. Stumteli kažkokį nematomą vyruką, vos nenusineša tetos rankinės. Klesteli. Triumfo išraiška. Ima raustis kišenėse. Ištraukia bilietėlį. Tiesia vienai iš paauglių. Jokio prašau. Jokio atsiprašau. Jokio ačiū. Tobula troleibusinė bobulė. Šimtus kartų kartota rolė. Suflerio niekad nereiks…
Spektaklis baigtas. Lipu lauk.

Oi mėgstam mėgstam mes pasitikrinti savo vertę.
Darbe norisi išgirsti, kad be tavęs nesusitvarkytų.
Žvaigždės paskleidžia gandus, apie neva savo veiklos nutraukimą, kad galėtų pažiūrėti į gerbėjų reakcijas.
O blogeriai (o taip Karoli, tu šitas mintis sukėlei) mėgsta pablevyzgoti tema, kas būtų jei neberašyčiau. Ar kam nors truktų blogo?
Aš va galvojau, kad mano niekiviskmėjinėjimus išleisti atostogų. Čia nuo vakar dienos turėjo jie atostogauti. Ne todėl, kad užėjo garsioji blogodepresija. Labiau todėl, kad galvoje mintys, kurios niekaip, na tiesiog niekaip netinka viešumai.
Na ir kam gi pritrūktų? Man man ir dar kartą man. Nes mėgstu blevyzgot. Ir prisipažinsiu, kad pati mėgstu ir skaityt. Ypač senus įrašus.

Man šiandien įdomu pasidarė, kiek reikšmingas parašas ant banko kortelės? Ant manosios yra tik S raidė. Nes kažkada pradėjau pasirašinėti ir tušinukas nustojo rašyti. Taip ir liko.
Šiandien du kartus atsiskaitinėjau. Abu kartus pasitaikė, kad reikėjo pasirašyt, o ne pin kodą suvest. Kažkodėl užplaukė ir pasirašiau paaugliškuoju parašu. Kur jokių S raidžių nė kvapo.  Nė karto niekas nė nežvilgtelėjo. Nors ir gėlytes piešk jei nori.
Tik šiaip įdomu.

Šv. Kalėdos;
Šv. Velykos;
Šv. Kiauliena