Laiškas po pusmečio

Labas,
na tai va. Rašau tau vėl. Klausi kas vyko mano gyvenime šį pusmetį.
O jei pasakysiu, kad kažkaip daug visko vyko? Gegužės pabaigoje atostogavome su bbv. Trankėmės po Lietuvą ir skaičiavome dvarus bei piliakalnius. Po to lankėm paskutinius sezono spektaklius, liuobėm alų ir šiaip smagiai gyvenome.
Po to aš paėmiau ir pabėgau. Be jokių paaiškinimų. Nei jam, nei kitiems.
O po to įsimylėjau. Laimingai. Po to tas laimingai modifikavosi į nelabai suprantu laimingai ar ne, bet nebenoriu apie tai galvot. Ir metusi galvojimą bandau gyvent toliau. Ir gyvent linksmai.
Tame tarpe dar piešiau, skaičiau, bloginau, dirbau, na ir visa kita.
Čia buvo viena pusmečio versija.
Ją galiu papasakoti dar kiek kitaip.
Lygiai lygiai prieš pusmetį aš parašiau įrašą (susirask 05.06 dienos ir sužinosi apie ką. palengvinimui galiu pasakyt, kad įrašą galima rasti į paiešką įrašius “aštuoni”). Lygiai tą pačią dieną kažkur irgi gimė tekstas, kuris smarkiai mane paveikė.
Savo minėto įrašo pavadinime, panaudojau begalybės ženklą. Gražiai jis ten derinasi su aštuonetais. Bet jau tada man šmėstelėjo mintis „ begalybė ha ha ha“. Iš kai šmėstelėjo, taip ir nebeapleido.
Ir tada po kelių mėnesių aš pabėgau. Viską palikusi. Į niekur. Kodėl naudoju tą žodį „pabėgau“? Niekas gi nei laikė, nei rišo… Mane kažkaip paveikė mano pačios pasakyta frazė kitam žmogui „ aš keičiuosi. Ir anksčiau ar vėliau jis pats mane paliks. Maximum po poros metų. Ir aš nieko dėl to nedarysiu, nes nenoriu.“. Todėl nelaukiau. Kam tempti, jei nebenori investuoti?
Susiradau gyvenamą plotą. Atgaivinau keletą senų ryšių.
Penktadienį išgirdau, kad pagaliau tampu tokia, kokia buvau mokykloje. O buvau ha ha ha, na buvau :)))). O šeštadienį brolis pasakė, kad sesė normali darosi, kai elgiasi taip kaip nori ir kad išnaudočiau laisvę.
Tai va, po to kai pabėgau, kažkaip tai sugebėjau įklimpti per stipriai įsimylėdama. Aš jau tau tikrai nepasakosiu tos istorijos. Nes ji iš tos mistinės serijos, apie kurią tu nenori klausytis. Ta istorija nei baigėsi, nei nesibaigė. Bet šio to išmokė. Džiaugtis, imti, imti, imti ir kuo mažiau galvoti. Aš dar tikiu, kad pasidžiaugsiu MS.
Per šį pusmetį beveik nematomų popkornų pasiėmusi, kaip kokį filmą galėjau stebėti, kaip išnyksta psiaudo draugai. Ir taip pat kaip išryškėja tie, kurie buvo. Ir kurie gal buvo mane apleidę dėl nuolatinio buvimo su bbv.
Tau žinoma įdomu ir ko aš norėčiau? Na ne taip jau ir mažai. Tu pamatysi. Aš tikrai rasiu su kuo važiuoti į Čekiją gerti alaus.
Ir pamatysi, kad tikrai rasiu kompaniją šuoliui su parašiutu kitą vasarą.
Vienas žmogus jau pažadėjo man padaryti tattoo eskizą pagal mano viziją.
Jei mūsų aliansas savo planus įvykdys tai irgi bus kažkas tokio.
Čia didesni planai (o gal net ne planai, o misijos, vizijos, svajonėlės, norai). Bet kiek dar visokios smulkmės, kuri įprasmina gyvenimą.
Tuo savo laišką ir baigsiu.
Salomėja

Kompo nėra. Raudona. Pirkiniai.

Taip. Sumaniau vakar nuvažiuot į šudopolį. Bo iš ten netoli pasiekti ir susitvarkyti reikalą dėl kurio vakar skipinau siūlomus kursus.
Kaip sakiau, nežinau ko man ten reikia, bet ko nors raudono. Taigi va, raudoną patalynę nusipirkau. O tada įnikau į kanceliarines prekes. Tokių didelių ambicijų, kaip Dina aš tai tikrai neturiu. Todėl kažkaip į mano krepšį sušoko rusiška perlamutrinė ir ne tik akvarelė, beigi akvareliniai pieštukai. Ir 20 akvarelei skirtų A3 lapų. Kas čia man užėjo?
Namininis atradimas – karšta.
Ir liūdna be kompiuterio, nes tas ilgam iškeliavo į garantinį.
Menines priemones išbandžiau. Man atrodo tuoj tuoj gims klykiančiosios pusseserė. O tada teko atsiprašyti jau kiek primiršto HTC.
Ir… Na kas labiausiai gydo širdies skausmus jei ne flirtas? Kas, kad virtualus. Mano visi santykiai (įskaitant santuoką) prasidėjo tik virtualiai. Ir suprantu, kad jau ketvirtą dieną lyg ir turėjau verkti, bet… bet ateina suvokimas, kad gi smagu. Pastebi, kad jau bėga trečia valanda, o man vis dar linksma. Nuspalvini gyvatę, tada subaksnoji laišką. Reiktų jau eit miegot? Ai palauksiu atsakymo… Ir atviriausia pasaulyje Salomėja prisipažįsta, kad o gal ji tiesiog naudojasi? Sielą gydosi? Bet net tai smagumo neatima, laiškų srauto nenutraukia. Hm.
Na gi aš vakar viešai sakiau, kad dėl to nebeverksiu. Bet ir nepasiduosiu, nes žadėjau. O kas pasakyta – visiems laikams.

Nusišnekėjimų metai

Va taip jau gavosi, kad metus viešai nusišneku. Na tai yra rašau gi tą taip vadinamą blogą. Kodėl ir kam?
Galvoju, jau seniai rašiau niekiviskmėjinėjimus, kuriuos siųsdavau pati sau elektroniniu paštu. Nes nei aš žinojau kas tie blogai, nei su kuo jie valgomi. Ir dabar nežinau.
Bet tada pas mus dirbti atėjo Laura, su kuria neakivaizdžiai susipažinome sulindę į jos novum.lt. Įdomu gi kas čia tokia ateis po poros savaičių. Pagalvojau gal ir gerai toks puslapis. Jei nuotraukas keliu į public.fotki.com vien tam, kad greitai galėčiau kam nors parodyti, tai galima ir savo mintis kur nors kelt.
Va taip pradėjau nusišnekinėti viešai. Gal ir nevertėjo, o bet tačiau, kas dabar supaisys verta ar neverta. Pradėjau blogger.com sistemoje, ale kažkas man ten nepatiko. Tada atsisukau į garsų blogas.lt, kur ir dabar yra mano senieji neištrintieji ir niekur neperkelti įrašai. Čia man pasitarnavo pomėgis visur registruotis idant, kad vardas mano būtų. Taigi blogas.lt buvau užsiregistravus nuo pradžių pradžios, tik nežinojau kas tai ir nenaudojau. Teliko slaptažodį tik prisimint.
Taip va ir bla blakinau. Net komentatorių atsirado.
Bet blogas.lt sistema irgi man nepatiko po to kai rašant tiesiog atsilogindavo ir viskas dingdavo. Tada pesikrausčiau į eblog.lt, kuriame ir dabar yra paslėpti visi ten rašyti, o po to čia perkelti įrašai. O ir šiaip tą vietą ketinu atgaivinti, kaip sandėliuką. Čia namai. Ten šiukšlynas.
Tai kai atsiradau eblog.lt mane kažkaip užmatė Džiugas ir nuorodos į mano blogą pasirodė jo blogoramų “dienos citatose”. O po to baisiausiai mane išreklamavo. Patiko man tas “Atklydėliui užrašai „gali atrodyt keistai“. Reikia atviro mąstymo skaitymui.” Bet po šitų reklamų galvojau viską mest. Nes nenorėjau būt sulyginama su kitais blogeriais. Nes mano niekiviskmėjinėjimų išskirtinės temos yra:
1 Salomėja nusišneka.
2 Salomėja rašo ką mato, ką girdi ir ką galvoja.
3 Salomėja kartais įsileidžia į vidinius pasaulius.
ir pagrindinė:
4 Salomėja šaiposi iš savęs. Savęs, kaip redaktorės, kaip rašytojos, kaip dailininkės, kaip raganos, kaip Salomėjos. Biški iš visų kitų, o tada vėl iš savęs.
Bet po to pagalvojau nėra čia ko parintis. Normalūs skaitytojai nubyrės po pirmų sakinių. O jei ne, tai patys kalti. Aš jums sugaišto laiko tai jau tikrai negrąžinsiu.
Galiausiai įsigyjau nuosavus namus. Na ne nuosavus, nuomojamus. Ačiū “nei ten šefui, nei ten ką”, kad priglaudė, perkraustė ir konsultuoja.
Todėl gi labai smaginuosi skaitydama visokius įrašus “kaip padaryti savo blogą populiarų”, “kaip pritraukti skaitytojų, komentatorių beigi prenumeruotojų”. Juokinga. Bent jau man. Gal čia tik aš mėgstu susikurti pramogėlių ir linksmintis.
Tai va nusišnekant kartais visai įdomių dalykų nutinka. Baisiausiai vengdama visokių ten blogeriškų susitikimų, vistiek turėjau garbės susipažinti su septyni, vonioje ir Aiste. Akis į akį be jokių masinių susibūrimų.
Daugelio komentuotojų realiai nepažįstu. Atmetus mamą, bfd, brolį, kolegas… lieka ne taip jau ir mažai užsukančių. Ir galiu pasakyti, kad daugelis kiek pažįstami virtualiai arba neakivaizdžiai. Iš savo blogų, iš nuotraukų, iš pažįstamų pasakojimų. Štai Deganti Saulė (nuorodos neverta dėti, nes jos blogas privatus) apskritai artimu žmogumi tapo, nors ir niekada nematyta.
Neapsiėjo tas blogeriavimas ir be meilės istorijų. Bet čia kita tema.
Ir man vistiek patinka, kai atsiranda koks tai Tautvydas (primenu, kad noriu tavęs kai ko paklausti ne viešai, tai apsireikšk su kokiais nors kontaktais. Mano mailas dešinėj.) ir apibūdina tą blogą labai taikliai. Linksmintis reikia. Reikia! Aš ir linksminuosi. Kai nežliumbiu.
Kokios čia dar naudos nusišnekėjimai davė? Pvz., vos tik paprašiau teisinės konsultacijos – ją gavau. Tiesa sakant ir dabar dar nežinau iš ko. Bet vistiek ačiū.
Nu žodžiu. Teorinis gimtadienis.

Gyvensiu. Ir gyvensiu gerai

Gerai jau. Tegu čia būna paskutinis mano emo įrašas, nes kiek gi galima? Nieko pastaruoju metu neveikiu tik žliumbiu. Priežastis kam reikia – tas žino. Kam nereikia – tas numano, o kam neįdomu, tai koks man skirtumas.
Nuolat sakau, kad draugų aš neturiu, bet kaip matau šitame žliumbimo periode atsirado gana stipri palaikymo komanda. Iš pačių įvairiausių galų. Jie atsirado staigiai, nespėjus man net pasakyt, kad jaučiuosi blogai. Nereikėjo nieko per daug ir aiškint. Pasakyt tik vieną sakinį. Ir palaiko daugiau nei skirtingai. Reikia -duoda į galvą, pasako kur galima virvę nusipirkti :). Reikia – suranda tinkamus žodžius.
Aš truputi netikėjau, kad tokia smulkmė gali išmušti iš vėžių.
O ir dabas, kaip padeda. Vien ko vertas jausmas, kai supranti, kad Laura su DNR atėję į darbą aštuntą val. neina gerti arbatos, nes laukia manęs. Ir ne kažko kito. O aš ateinu tik po devynių.
Dabar širdies skausmą, kiek nustūmė buitiniai rūpesčiai. Matyt taip reikia.
O aš susikūriau naujų tikslų. Sunkių. Kad būtų įdomiau.
Ir taip vat netyčia šią sekundę atplasnojo, tiesiog pats atbėgo vienas pasiūlymas lankyti tokius kursus trečiadieniais… Svarstau.
Tai va. Informavau, kad gyvensiu.

omg, kokia bloga diena!

Tokios blogos dienos jau nepamenu.
Daryti bet ką, kad tik nesikauptų ašaros… Ar iš vis man taip buvo kada?
Pirmiausiai baimė, kad tuoj tuoj prarasiu kas be galo brangu. Kreivi klausimai be tiesių atsakymų.
A. kelis kartus pasakė, kad ką nors užmuš. Savanoriškai kėliau ranką.
Noras tik verkti verkti ir dar verkti.
Savęs kvailinimas už tai.
Nepasiekiamybės troškimas.
Beprotiški skaitytojos skambučiai. Isteriški.
Vėl noras tik verkti.
Susitikimas su bbv. Sėdėjimas ant lovos. Toj vietoj, kuri buvo mano. Toj, kurioje įvyko tiek svarbių virtualių pokalbių. Ten dar mano namai.
Katė, kuri galiausiai nugalėjo išdidumą ir atėjo pamurkti.
Mano išdavikas kompiuteris. Jis veikė. O kai parsinešiau – nustojo. Beveik juokinga, nes sakiau kolegoms, kad taip bus. Beveik juokinga, nes guliu po raudonu dekiu, rašau telefonu šį tekstą ir verkiu.
Tautvydai, sakei mano blogas virtuali pasilinksminimų vieta? Pažadu tai sugrąžinti. Bet ne šiandien.
Ant stalo guli dovana, kurios man nesuteikia progos atiduot. O aš taip noriu.
Negalvok… Reikia muzikos.
Skambinu vėl bbv. Sakau, kad neveikia. O jis man atsako, kad matyt labai blogas žmogus esu, nes pas jį visą savaitgalį veikė. Ir pati mačiau gi.
Blogas.
Žinau.
Bet gal užteks? Prašau, atiduokit kas nors raudoną.

Gyvenimo teisybė

Gyvenimas yra tikrai teisingas. Čia mano nuomonė.
Neseniai radau 20 Lt. Prisipažinsiu, kad norėjau palikti. Nes anksčiau ar vėliau tikrai pamesiu tiek, arba daugiau, arba kažką šiaip. Nes gyvenimas yra tiesiog teisingas. Pagal šią teoriją mane gali išgelbėti tik jei pametėlis suras ką nors gero. O gal visa tai užsidaro cikle?.
Tu palikai? Gali būti tikras, kad dabar tave paliks. Išdavei? Jau ruoškis.
Va todėl tas gyvenimas dryžuotas. Juoda, balta, juoda, balta. Arba kaip man šiandien sakė Laura, kad Salomėjiškai tai reikštų žalia, raudona, žalia, raudona. Žalia – blogasis periodas. Raudona – gerasis.
Taigi sėdžiu žaliame ir išplėstomis akimis spoksau į horizontą. Ten raudona. Atsisuku mažumėlę atgal. Anos raudonos nebesimato, vadinasi šia žalia juosta jau nemažai nueita. Jau tuoj tuoj…

Pokalbis su savimi

-Salomėja, kodėl tu šiandien tokia liūdna?
-Negaliu pasakyti.
-Skauda ką nors?
-Taip, sielą, širdį, mintis – viską.
-Kodėl?
-Negaliu niekam sakyti.
-Bet kodėl?
-Nes tai vaikiška, tai nesuprantama.
-Mes suprasim.
-Ne, niekas nesupras, kodėl aš jaučiuosi tokia įsiskaudinusi.
-Kas tave įskaudino?
-Negaliu pasakyti.
-Bet kodėl?
-Negaliu ir tiek. Todėl, kad niekada nieko nekaltinu. Tik save ir nieko daugiau. Tik save.
-Pati save skaudini? Kam, kodėl, kaip?
-Skaudinu tikėdama. Negaliu pasakyti kuo.
-Pasakyk.
-Ne.
-Mes tau padėsim. Jau ne kartą padėjom. Mes tavo susikurtos Salomėjos tam ir reikalingos.
-Ne, ne šį kartą.
-Tu mumis nepasitiki?
-Pasitikiu, bet jūs protingos. Sakysit man nesielgti kvailai. Tada sugalvosit ką nors gudraus, kad aš patikėčiau, kad viskas yra gerai.
-Bet juk ir reikia elgtis protingai. O išeitis visada yra.
-Nenoriu.
-Nori žliubti atsisėdusi kamputyje? Vardan ko? Pati suvoki dėl ko? Durna merga tu, ar galvoji dėl ko? Tau ko nors trūksta? Kas nors blogai? Atsimerk tu vieną kartą.
-Nenoriu.
-Na nori tu ar nenori, bet mūsų daugiau. Nustoji žliumbt. Tarkim ši papildoma laisva diena tam ir buvo. Visiems galima padepresuot kartais. Net ir tokiai nuostabiai, puikiai, žaviai ir pačiai protingiausiai Salomėjai, kaip tu. Ir gyvensim toliau, aišku?
-Gerai jau, gerai… bet…
-Jokių bet! Ir tik pirmyn!

O jei taip ėmus ir praradus atmintį?

Pamenu dar tuos laikus, kai visi bėgdavom iš mokyklos žiūrėti “turtuoliai irgi verkia”, o po to sekdavom “Santa Barbaros” gyventojų likimus. O dar visokios ten Marianos ir Chosė Albertai. Na ir koks muilas be atminties praradimų?
Aš vat galvoju, o juk visai neblogai būtų tą atmintį prarasti. Juk tai tebūtų vienintelis dalykas, kurio netektum ir galėtum piešti naujame lape. Kas nors pasakytų, kad va čia tavo tėvai. Ir išmoktum juos priimti ir mylėti vėl. Tie, kas tave laiko draugu – prisistatytų iš naujo. O tu pažiūrėtum į akis ir paklaustum savo nuojautos (netikiu, kad ir šita prapuola) ar jis tikras? Be jokių išankstinių nuostatų.
Kažkas gautų šansą pradėti vėl. Nes net jei žodžiais tau pasakytų, kad buvo sukėlęs nuoskaudą, tu jos neprisimintum.
O meilė? Gal kažkas, kas galvojo, kad tu myli kitą, dabar drįstų išlįsti iš pogrindžio. Arba tas, kurio vis lauki lauki, o jis tave pamiršta – pats liktų užmarštyje. Gi nežinotum, kad laukei, kad mylėjai, o tavęs ir toliau neprisimintų.
O pomėgiai, talentai. Štai patinka piešti. Bet dabar žinai, kad tik patinka, o su mokėjimu ar talentu tai nieko bendro. Aš tarkim negaliu nupiešti arklio jei užsimanau. Ar paukščio… Nemoku. O tada, gi nežinotum, kad nemoki. Gal imtum ir nupieštum? Arba apskritai atrastum naujų skonių, spalvų ir talentų.
Gi prarastum tik atmintį, o ne protą, širdį, nuojautą.

"Laukiančioji"

Kuri pasmerkta niekada nesulaukti, kol ją užbaigsiu.
Mobfoto. Originalus dydis A3.

O šiandien nusipirkau tris raudonus rėmelius, kuriuose įkūriau viena labai man mielą troleibusinę foto ir du vienodus kraupius atvirukus. Kol sugalvosiu kuo tai pakabinti ant sienos, beigi gausiu dar kelias norimas nuotraukas, šiuos tris abrozdėlius pastačiau ant žemės. Šalia stiklinių svarstyklių :))). Visai gerai jiems. Gal net paliksiu taip? Visgi šitą vietą baigiu prisijaukinti.