Pamenu dar tuos laikus, kai visi bėgdavom iš mokyklos žiūrėti “turtuoliai irgi verkia”, o po to sekdavom “Santa Barbaros” gyventojų likimus. O dar visokios ten Marianos ir Chosė Albertai. Na ir koks muilas be atminties praradimų?
Aš vat galvoju, o juk visai neblogai būtų tą atmintį prarasti. Juk tai tebūtų vienintelis dalykas, kurio netektum ir galėtum piešti naujame lape. Kas nors pasakytų, kad va čia tavo tėvai. Ir išmoktum juos priimti ir mylėti vėl. Tie, kas tave laiko draugu – prisistatytų iš naujo. O tu pažiūrėtum į akis ir paklaustum savo nuojautos (netikiu, kad ir šita prapuola) ar jis tikras? Be jokių išankstinių nuostatų.
Kažkas gautų šansą pradėti vėl. Nes net jei žodžiais tau pasakytų, kad buvo sukėlęs nuoskaudą, tu jos neprisimintum.
O meilė? Gal kažkas, kas galvojo, kad tu myli kitą, dabar drįstų išlįsti iš pogrindžio. Arba tas, kurio vis lauki lauki, o jis tave pamiršta – pats liktų užmarštyje. Gi nežinotum, kad laukei, kad mylėjai, o tavęs ir toliau neprisimintų.
O pomėgiai, talentai. Štai patinka piešti. Bet dabar žinai, kad tik patinka, o su mokėjimu ar talentu tai nieko bendro. Aš tarkim negaliu nupiešti arklio jei užsimanau. Ar paukščio… Nemoku. O tada, gi nežinotum, kad nemoki. Gal imtum ir nupieštum? Arba apskritai atrastum naujų skonių, spalvų ir talentų.
Gi prarastum tik atmintį, o ne protą, širdį, nuojautą.
dar ir del tokių dalykų bėgama buvo iš pamokų..
Čia geras. Geras pamąstymas. Gal ir aš norėčiau išbandyti atmintį prarasti. Įdomu, kaip čia galima būtų:)
Esi mačiusi filmą Eternal Sunshine of the Spotless Mind?
tai pažiūrėk, pažiūrėk 🙂
o galima tą atminties praradimą kontroliuot truputi? aš čia dėl tos savo visad alkanos sąžinės… va pamatai anos prašieptus dantis tik bac ir prarandi atmintį ką kam negero iškrėtęs esi ar šiaip moralinėj skoloje likęs ir nebėr priežasties tai zvieriūgai graužt. O jei tik koks kipšas apsilanko ir gundo ką negero iškrėst vėl atmintį “atrandi” kad fantazija atšoktų. m? galima būtų taip?
tai, o dabar tipo žinai, kad nemoki piešti paukščio? bandei ir neišėjo ar šiaip žinai? nes net praradus atmintį ir nežinodama, kad nemoki pieštum ir gautųsi taip pat. gal ir gražiai?
paukštį net aš nupiešti moku 🙂 ir dar atsimenu piešdavau ponius. tai beveik arklys, nors tada taip vaikiškai gaudavosi, gal dabar jau skaityčiau, kad irgi nemoku. reiks pabandyt.