Darbai

Atsivelku į darbą.
Manęs jau laukia. Manęs visada laukia ir tada tryse einame kavos/arbatos virtis.
Pakalbame apie batus.
Tada padiskutuojame, apie tai ar yra Kalėdų senelis.
Paskaitinėju internete ir pačiatinu.
Išklausau kolegos vakarykščius nuotykius.
Pasprendžiame eismo taisyklių bilietus. DNR mokosi. Grupiškai patarinėjame.
Pavalgome apelsinų, kuriuos perdavė Kalėdų senelis.
Pasimėtom frazėmis.
Paskaitom rytojaus Auto Bildą.
Padiskutuojame apie naują Wassmo knygą.
Ir visame šiame fone dar iki 12 spėjų padaryti daugiau, nei yra mano dienos planas. Kas man baisiai sunkiai sekėsi visą savaitę. Ir suprask čia, žmogau, dabar ką nors…

Šiandien jau sakiau, kad būna visaip…

Perku maxėje vakarienę (“1795 Original Czech Lager. Budějovické pivo. Dark”) ir kasininkė manęs paklausia ar turiu 18 metų.
Vajė… O juk esu tikra, kad pastaruoju metu dėl nuovargio ir mieguistumo ne kaip atrodau.
Po to kioske perku šūdžurnalį, o prie jo kaip, kad būna mėginukai, pridėtas prezervatyvas.
Galvoju viskas čia kažkaip susiję.

Simpsoniškai

Ką tik su Laura įsijungėme Simpsonų filmą ir tris kartus pasižiūrėjome tą vietą, kur Homeris eina per sniegynus ir kalbasi pats su savim: “Aš ga-liu! Ne, ne-ga-li! Už-si-čiaupk! Pats už-si-čiaupk!”
Dabar bandau tai pritaikyti sau: “Salomėja, tu ga-li parašyti dar puslapį! Ne, ne-ga-liu! Už-si-čiaupk ir rašyk. Pati už-si-čiaupk! Gerai!”

Nenormalus mieguistumas

Neseniai padariau išvadą, kad man reikia atostogų.
Reikia tai reikia, bet iki gruodžio 16 tai niekaip, po to ten prieš Kalėdas irgi nelabai verta.
Ir niekaip nesuprantu, kodėl aš ištisai noriu miego. Ne šiaip, o žiauriai. Ir nesakyčiau, kad man trūksta miego. Nes ir nueinu normaliu laiku, ir prabundu dar iki žadintuvo. Bet nuolatos noriu miegoti. Šiandien ta proga išlipau dviem stotelėmis anksčiau. O ką? Oras nuostabus. Tiesiog pliaupia [[ne koks sniegas gi]], galvojau gal prablaškys tuos miegus. Nu ir nė velnio.
Ir pagaliau atsinešiau į darbą normalios kavos. Bo vis “2 in 1” iš tingėjimo [[puodelį lengviau išplaut]]. Nes na tikrai tas mieguistumas prie gero neprives. Ir dar nusipirkau vitaminų. Čia turbūt saviįtaigai.

Nematomam

Užeik, tik neprinešk purvo man į vidų. Tai ką, Nematomas, jau 35 dienas aš su tavimi nebendravau, į skambučius neatsakiau, po vidinius pasaulius nevedžiojau, nesikalbėjau ir visaip tave ignoravau. Buvau ta šlykšti merga, kuri nė nesumirksėjusi gali pasakyti, kad nematomų draugų nebūna. Aš tokia, noriu kąsti, drėksti ir skaudinti. Visaip. Fiziškai ir morališkai. Taip, Nematomas, net tave noriu išprovokuoti, kad pagaliau pasiųstum mane toli. Kad pagalvotum: “eik velniop” ir niekada nebesugrįžtum. Ir aš nė velnio nesigraužčiau, nesigailėčiau ir niekada neatsiprašinėčiau. Atrodo aš tai darau beveik su kiekvienu, kuris pabando priartėti. Aš piktėju, žiaurėju ir vis labiau užsiveriu. Kai esu viena, galiu leisti sau tą prabangą. Man nereikia vaidinti, kad viskas gerai, nereikia ir slėpti įvairių džiaugsmų priežasčių. Ne, aš ne tokia, kuri nori šveisti stiklinę į sieną… … ir mėgautis žyrančiais stiklais. Ne. Mano pyktis šaltas. Ir šaltyje – aistra ledinė. Būna ir tokia. Žinok, Nematomas Drauge, kad aš nesiteisinsiu, nebandysiu pristaikyti ir jei įsižeisi, tai tik gūžtelėsiu pečiais. Ir klausi manęs, argi tada galiu būti laiminga? O aš į tavo klausimą atsakysiu klausimu: o tai kas yra ta laimė? Spėjau suprasti, kad net meilė nėra laimė. Ir dabar į ją vėl žiūriu, kaip prieš savo pabėgimą. Skeptiškai. Kiekvienam sutiktam aiškinčiau, kad nėra toko dalyko. Ir nutylėčiau, kad vienu metu jau maniau kitaip. Ir dar kartą nutylėčiau, kad gal netgi manau kitaip. Ko dar nori, Nematomas? Kad pasakyčiau, kad esu vieniša? Nesu. Taip, man trūksta apkabinimo prieš naktį. Ir sielą atiduočiau, kad galėčiau prabust šalia mylimo nors dar vieną kartą. Bet šitie norai nekeičia mano ledinės aitros. Aš noriu piešti tik raudonai. Noriu valgyti tik aštriai. Noriu rengtis tik ekstravagantiškai. Noriu būti susivėlusi ir ryškiai dažyti akis. Aš nematau priežasčių, kodėl turėčiau rodyti dėmesį pasauliui bei rūpintis tuo ką jis apie mane mano. Su visa sau skirta kritika aš visada sutinku. Linkčioju galvą. Taip taip, taip ir yra. Ir dar blogiau. Eik, Nematomas. Išgirdai jau pakankamai. Kažkas man čia sakė, kad pasaulį imu atvirumu. Neimu aš jo. Aš jį siunčiu.

Eilinis laiškas

Labas,
Tai rašau tau vėl. Skaitai? Skaityk skaityk :).
O ką papasakot? Galiu pasiskųsti sniegu. Bet tai jau padariau. Bet, kai tai dariau tai snigo trumpai ir grąžiai. Kaip sako – ubago kąsniais. O štai šiandien galiu zirst apie tai, kad reikėjo kepurę traukti. Kad mano raudonasis paltukas šlapo, ir šiaip kažkokia nesąmonė… Vo. Pazyziau. Bet šitai gi girdi kiekvieniais metais.
Kas čia dar? Vakar atėjo dėdė įrengti domofono. Klausia jis manęs ar reikia ragelio. Tai ne, nereikia, lakstysiu į pirmą aukštą visų įleidinėt. Toks mano gyvenimo tikslas. Ką čia reiškia… Pakeliui dar porą durų uždegsiu. Turbūt dėl to ir skambinau į jų firmą, kad pasakyčiau, kad man nereikia… O tada sau sėdžiu, bendrauju skaitmeniniu būdu ir girdžiu kaip tas dėdė baisiausiai keikiasi prie durų. Ateinu, klausiu ar kas negerai? Nu… Jo jo, o ką jis galvojo, kad pas mane viskas taip paprasta, kad tik imi laiduką, pro kokią gatavą skylę prakiši… Nė velnio, net kai internetą vedė, patys skylę gręžėsi. Vargo ir šitas dėdė. O t.II, tuo pačiu skaitmeniniu būdu, vis mane kurstė nueit paklaust, ar ne dėdė ir bus tas padegėjas…
O daugiau viskas kaip ir po senovėj. Apsirengt nėra ką, alus tai atsiranda šaldytuve, tai dingsta, yra miego problemų ir tingiu, kaip visada.
Laikykis
Salomėja

Salomėjinės

Sako šiandien mano vardo diena. Žmonės, kuriais aš pasitikiu, žino, kad mano vardas man svarbus ir kiek svarbus ir kodėl svarbus.
Todėl va imu ir sveikinu save.
Draugas.lt sistemoje gavau sveikinimo laišką:
“Sveikiname su vardadieniu! Ta proga dovanojame 20 % nuolaidą seksualiems apatiniams ir 15 % nuolaidą visoms kitoms prekėms erotinių prekių parduotuvėje beautiful.lt! Norint pasinaudoti nuolaida užsakymo formos laukelyje “papildoma informacija” įveskite žodį “vardadienis”. Pristatymas nemokamas!”
Dabar mįslyju, mažu man ko nors reikia?

Gaisrinėjimas nr.2

Nu ir kaip žmogus gali išmiegot, kai name visi triukšmauja? Jau po vidurnakčio. Koks tai triukšmas. Ne pavienių kaimynų šūkalionės, ne vienišų grįžtančių klykavimai, o rimtas triukšmas name. Hm, galvoju sau gulėdama, kažkas vyksta. O juk prieš nueidama miegot lyg pagavau galvoje mintį apie lengvą degėsių kvapą. Bliaaaam, galvoju, vėl tas jobanas namas dega. Pažiūriu per langą, jokių gaisrinių, bet triukšmas kažkur anapus durų tai visai nerimsta. Keista.
Aha!!! Štai ir gaisrinė atvažiavo. Buvau teisi. Ir vėl degam. Dėl visa ko įšokau į džinsus ir sumečiau, kur svarbiausi daiktai jei lieptų evakuotis, ar ką. O bet tačiau matau gaisrininkai ramūs. Švyturėlius užgęsino, jų automobilis tik vienas, policijos ekipažų lygiai dvigubai daugiau. Gaisrininkas vienas nuėjo su elektriniu pjūklu į namą. Garsas tai geras, kaži ką pjovė? Žodžiu nežinau kas ten buvo, bet greitoji nieko neišsivežė tai gal nieko baisaus.
Dabar du faktai.
1. Žinau kas šeštadienį, grąsino čia viską iš eilės padegt :)). Net priemonių tam turėjo :PPP.
2. Supratau, kaip man visgi gerai būt vargšei neturtingai. Tame etape, kai primečiau, kur tie mano svarbiausi daiktai, kuriuos pasiimčiau… supratau, gi kad nieko neturiu. Rankinuko komplektacija, kaip visada +vienas vokas su svarbiausiais dokumentais. Ir kompą supakavau į jo kelioninę buveinę. Negi galvojat jį palikčiau sudegt, arba būt aplietu, tarkim jei gaisras virš manęs? Jis sugesdamas mane išdavė, tačiau aš esu ištikima:)). Viskas. Aišku būtų gaila knygų, menų, smukmenėlių… Bet realiai turtas (kompas) telpa į nedidelę kuprinę ir kasdieninį rankinuką.
P.S. Nu va, einu miegot. Gaisrinė neišvažiavo dar. Ir naujos policijos atvažiavo. Tikiuosi viskas čia baigsis ramiai. Jei ryt būsiu dingusi, tai skaitykite kriminalines kronikas.
Update: pasirodo viskas mano aukšte vyko. Mano buto numeris irgi 7netu prasideda.

Apie sniegą

Jei būčiau romantikė, tai turėčiau padžiūgauti, kaip nuostabu yra sniegas. Pirmas sniegas. Jėga jėga. Bet romantikė iš manęs menka. Nelabai man tas sniegas patinka. Na nebent, kai labai šalta ir jis nesiruošia tirpti kas penkias minutes. Nu kam tas sniegas? Kam kam kam? Ok, apsimetu romantike ir galiu pateisintį jį tokiais atvejais:
1 Nesupykčiau jei kažkur užkampio trobelėje mane ir mano mylimą užpustytų, nutrauktų ten visokius elektros laidus ir etc., o mes turėtume daug malkų židiniui ir maisto. Ir dar vyno kokio. Tada ant to sniego nepykčiau. Ale žinant tuos mano mylimuosius, o ir mane, mes vienas kitą nudobtume ir po to kas nors tik lavonėlius rastų. Bet čia gal jau kita su sniegu nesusijusi istorija.
2 Jei sugalvočiau Kalėdų išvakarėse eit į mišką eglutės kirst. Taip, būtent išvakarėse, o ne prieš bele kiek ten laiko. Ir būtent į mišką, o ne į prekybos vietą. Taip atsargiai, kad nuolat tokiomis dienomis budintys eiguliai nepričiuptų [gyvenau prie pat miško, žinau žinau kaip būna. patirtis]. Tada turi snigt labai smarkiai ir mano pėdsakus uždengt. Ir galit nemoralizuot apie tai, kad negalima eglučių kirst. Pati žinau. O bet tačiau :P.
3 Jei prikalbinčiau kokį avantiūristą ne iš bailių [čia vėl gi geriausiai tai mylimasis, bet na iš bėdos gali tikti ir itin mielas bjaurybė draugas], naktį eit besmegenio lipdyt, o po to raudonai dažyt. Tada aišku irgi reikia šlapio sniego. Kad gerai liptų ir būtų šilta.
4 Ir dar viena mintis yra, bet pasakysiu MS asmeniškai.
Vo. Daugiau nifiga to sniego nereikia.