Man užeina nedarbadieniai. Maždaug kas du mėnesius. Ir trunka apie savaitę. Apie vienetinius nedarbadienius aš čia nekalbu. Na niekaip niekaip negaliu prisiverst daryti to darbo. Neužmotyvuoja manęs irgi niekas. Nei sau skiriami bonusai, nei provokaciniai šefo klausimai. Tą darbą vistiek tenka padaryti. Tą darbą ir padarau. Truputį vėliau.
O nedarbadienių metu manęs net negraužia sąžinė. Galvoju gal pas mane tokios jau seniai nebėra. Dar čia pradės visokios mergos (sąžinė gi moteriškos giminės) graužt.
Sakytum ką veikiu tada? Vakar vakare čiatindama su kolega supratau, kad net jokių delfių neskaitau, nežinau kas pasaulyje vyksta. Ir nebepliurpiu jau tiek, kiek anksčiau per patį darbymetį pasitaikydavo.
Bet per šią savaitę gerokai apsikuopiau kompiuteryje. Prisikaupė per tuos du mėnesius visokio šlamšto, nereikalingų programų. Dviejų mėnesių periodo pabaigoje visas darbalaukis užsiteršė failais, kuriuos čia trumpam laikinai padėsiu. Žiūrėk kol viską tvarkingai susirūšiuoji, pervadini, jau ir diena prabėgo.
Kai baigi kankinti kompą kritišku žvilgsiu apžvelgi stalą. Ojoj koks jis būna prieš/po numerio pridavimo. Krūvos prispauzdintų maketų. Tokių, kuriuos subraukė redaktoriai, tokių kuriuos subraukė korektorės. Šimtąjį kartą perspauzdinti planai. Teisingos versijos, teisingi pavadinimai, naujos reklamos. Su skirtingais nuspalvinimais. Čia sumaketuota, čia parašyta, tiek liko… Išmėtyti žurnalai, sugadinti diskai… Kol apsitvarkai… Reikia vietos naujoms šiukšlėms.
Dargi net randi laiko skaitytojų laiškams. Privalomoji darbo dalis, kuri visada stumiasi tolyn.
Taip, manau šiandien paskutinė nedarbadienio diena.. Po to vėl nauji du mėnesiai 🙂
Nedarbadieniai
