O po to pasimaivau prieš veidrodį su savo suknele. Mhm mhm, aš gi žinau, kad graži. Ir kad aš su ja graži. Būtent todėl ją, o ne kitą ir užsivilkau.
O po to susipilu į taurę vyno likučius. Sėdžiu. Žiūriu į šitą degančią žvakę. “Brazzaville” vis dar groja. Ir ką? Ką visa tai reiškia? Per daug klausinėju?
Aš sėdėjau po stalu [supraskite kaip norite, mielieji] ir iš apačios stebėjau spindinčias akis. Ir supratau, kodėl taip pykau. Juk žinojau, kad mano litų, laiko ir meilės investicija pasiteisins. Ir turėjau laukti kol tą pamatysiu.
Ir aš nežinau, kas dabar bus. Naujas emo periodas, ar spindės ir Salomėjos akys.
Bet dabar mane neša muzika. Ir daugiau nenoriu galvoti nieko nieko…
Dabar aš įsivaizduoju save ant lieptelio, sumerkusią kojas į ežero vandenį ir rūkančią vyšnių kvapo tabako suktinę. Muzika visur aplink mane. Tik ji. Ir nieko daugiau.