Gyvensiu. Ir gyvensiu gerai

Gerai jau. Tegu čia būna paskutinis mano emo įrašas, nes kiek gi galima? Nieko pastaruoju metu neveikiu tik žliumbiu. Priežastis kam reikia – tas žino. Kam nereikia – tas numano, o kam neįdomu, tai koks man skirtumas.
Nuolat sakau, kad draugų aš neturiu, bet kaip matau šitame žliumbimo periode atsirado gana stipri palaikymo komanda. Iš pačių įvairiausių galų. Jie atsirado staigiai, nespėjus man net pasakyt, kad jaučiuosi blogai. Nereikėjo nieko per daug ir aiškint. Pasakyt tik vieną sakinį. Ir palaiko daugiau nei skirtingai. Reikia -duoda į galvą, pasako kur galima virvę nusipirkti :). Reikia – suranda tinkamus žodžius.
Aš truputi netikėjau, kad tokia smulkmė gali išmušti iš vėžių.
O ir dabas, kaip padeda. Vien ko vertas jausmas, kai supranti, kad Laura su DNR atėję į darbą aštuntą val. neina gerti arbatos, nes laukia manęs. Ir ne kažko kito. O aš ateinu tik po devynių.
Dabar širdies skausmą, kiek nustūmė buitiniai rūpesčiai. Matyt taip reikia.
O aš susikūriau naujų tikslų. Sunkių. Kad būtų įdomiau.
Ir taip vat netyčia šią sekundę atplasnojo, tiesiog pats atbėgo vienas pasiūlymas lankyti tokius kursus trečiadieniais… Svarstau.
Tai va. Informavau, kad gyvensiu.