Chaosėliai

Šiandien jau tris kartus rašiau blogo įrašą.
Pirmą kartą apie tai, kad šita Salomėja niekada neužaugs, nesurimtės, nežvelgs tolyn į ateitį ir panašiai. Nemoku aš taip, mane vis dar traukia taškytis po balas ir bendradarbiams ant rankų tušinuku piešti gėles. Taip pat kandžiotis, drąskytis ir muštis. Va net turiu mėlynę ant rankos. Pati kalta. Pati kalta. Nereikia šokti prieš stipresnius (ir ne ne ne, aš nepasimokiau, o mėlynės man netrukdo). Ir dar ten visko rašiau apie savo vėjavaikiškas mintis. Bet tada atsirado labai skubus reikalas, reikėjo subėgiot šen ten ir kažkaip nebenorėjau rašyt apie tai, kad aš neužaugsiu nes ir taip akivaizdu. Vien tik mano auskarai su raudonais drambliais tai rodo.
Po to kai jau daugmaž apsikuopiau darbe, pradėjau rašyti apie tai, kaip su manimi beveik neįmanoma gyventi noramliems žmonėms. Na, kad aš puikiai įsivaizduoju save su kažkuo panašiu, bet niekaip šeimyniniame gyvenime. Nes esu visiškas chaosas tiek buityje, tiek laisvalaikyje. Mane užklumpa aistra gaminti, arba net tvarkytis, bet niekada reguliariai. Esu menininkė, kuri nieko nekuria. Arba tiksliau kuria niekada nenupieštus paveikslus ir neužrašytas istorijas. Galiu sėdėt po stalu (čia laikau daug įdomybių) ir atsidariusi piešimo priemonių batų dėžę sau spalvinti visokius chaosus. Tris dienas. Ir po to imt ir išmest. Ir didžiausias malonumas tame, kad niekas neklausia ką čia pieši bei niekas nežiūri TUO žvilgsniu, kai viską išmeti. Naudoju sau išardytą hardą, kaip veidrodėlį ir niekas nesukioja piršto prie smilkinio. O man taip patinka. Dar užuot gi rėkusi ant kokio tai menamo vyro, kad šiukšlių neišneša, aš pati namo parsitempiu visokių gelžgalių, nes man jie mieli. Taigi va, šitą rašiau rašiau, bet tada mane sunervino viena situacija, apie kurią ėmiau raštu diskutuoti iškarto su trimis asabomis ir apsigalvojusi vėl nutryniau tą tekstą.
O dar paskui rašiau apie tai, kad nesuderinamas mano tylumas ir vidiniai chaosėliai. Taip pat mano uždarumas ir ryškiaspalvė susivėlusi išvaizda. Ir kad mane įtraukti į avantiūras yra daug lengviau, nei įkalbėti nueiti pietauti. Ir dar, kad iš namų išeidama aš visada pasiruošusi nebegrįžti. Pasiimu kelis daiktus, kad bet kada galėčiau nakvoti kažkur kitur, arba net bele kur išvažiuoti. Bet šitai man irgi kažkas sutrukdė pabaigti rašyti.
Galiausiai nusitrenkiau pas bbv. Suvalgiau jo vakarienę. Nes žiauriai buvau alkana. Taip jau būna, kai visą savaitgalį maitina mama, o pirmadienį ištveri tik su kava. Dar suvalgiau saldainius. Paminkiau katę. Palikau porą autografų ant sutarčių. Patikrinau ar gerai veikia atgautas raktas nuo jo durų ir va sėdžiu sau laiminga, kad nereikia vakarienės gamintis. Ir galvoju, kad šiuo metu neturiu nei vienos priežasties kažkuo skųstis.