Category: Tai ko nėra ir laiškai

Diena.
Darbe:
– Bet kokia neigiama šiandien diena.
– Mhm.
Vakarėjant.
– Ačiū, buvo malonu, stengėmės palikti butą tvarkingą.
– Aš matau, turbūt pirmi nuomininkai taip tvarkingai paliekantys.
Malonu.
Diskusija.
Kas yra menas? Nuo kada kažką galima vadinti menu? Kas apsako meno sąvoką? Autorius, ar tie, kurie priima meną?
Vakarienė.
Kinų maistas. Šypsenos. Užuominos.
– Juk lengvai rastum kas šildo tavo lovą.
– Lovą gerai šildo ir bambalis karšto vandens.
Sprogimas. Ganėtinai nebylus. Drebančios rankos bando iš kvapnaus tabako susukti cigaretę.
– Kur mano žiebtuvėlis? Nemėgstu, kai man prideginėja.
– Murrrrrr – sako Hanibalas išlindęs pro rūsio langelį.
– Murrrrrr – pasitrina, išverčia pilvuką, pagalanda nagus į mano džinsus, pasiglausto. Nueina. Suprask, reikalai gi visokie…
Raudona šviesa. Viena ašara. Apkabinimas. Gal viskas bus gerai?
Bus.

Labas,
na kaip laikaisi?
Aš tai puikiai nuostabiai.
Kai pagalvoji tai čia visokie sąmokslininkai skelbia kaip blogai tas, kaip blogai anas. Matyt taip reikia. O juk yra ir gerų dalykų.
Darbe štai vėl sumažino algas. Bet užuot verkšlenę, galėtume pasidžiaugti, kad galim naudotis elektra, internetu, laidiniais telefonais. Niekas neliepia atsinešti savo vandens arbatai, tai pat tualetinio popieriaus bei rankšluosčių. Galų gale turime net gi dušą. Tad galima taupyti namų vandenį. Taip pat ir skalbtis. Netgi langus galime užsidangstyti žaliuzėmis, o orą pasišildyti ar atsivėsinti kondicionieriumiu. Netgi spaudą galime skaityti nemokamai. Ir mūsų leidžiamų žurnalų neliepia patiems išpirkti. Maketus spausdiname ant valdiško popieriaus: niekas neliepia mestis centų.
Laisvalaikis irgi gi gali būti paskirtas ne vien verkšlenimams. Išpardavimų metu apsirūpinau knygomis, kurių užteks kokiam pusmečiui skaitant panašiu tempu. O kur dar svetimos knygos ir kiti mainų šaltiniai.
Ryt keliaujame į svečius. Tai itin svarbus įvykis tokiems nekomunikuojantiems, kaip aš. Nekalbu apie arbatėlės pagėrimus pas geriausius draugus.
Dabar toks laikotarpis, kad gimsta milijonai labai gerų minčių. Nuolat galvojant kas bus jei bus, smegeniniai nykštukai rezga įvairiausius variantus. Štai čia galima sutaupyti, štai čia pasidaryti pačiam, štai čia…
O kai kiekvieną dieną nutinka kas nors negero, tai įpučia šiokio tokio optimizmo: rytoj bus blogiau, todėl gana zirst.
Valdžia nusprendė, kad žmonės per mažai bendrauja tarpusavyje, nes užsivertę darbais. Blogina sąlygas siekdami to, kad visi glaustų mintis vienas prie kito. Pasibėdavotų, kaip sunku tapo mokėti paskolas, nuomas, mokesčius. Paguostų vieni kitus. O po to mikliai, nepersitengdami įvykdytų darbus ir piktai nutėkštų: vistiek nemoka gi. Užtat žmonės artimesni, atviresni. Daugiau juokiasi. Na tai kas, kad juokas pro ašaras ir jau su isterinėmis gaidelėmis. Kaip kai kas sako: jei juokiesi, tau tas patinka.
Gyvenam gerai.
Tai tiek šį kartą, laikykis.
Salomėja

Klikt klikt klikt.
Vienas adresas, antras, trečias.
Na kodėl… …kodėl jie visi tokie. ??? JIE klausinėja visokių nesąmonių, antai kaip pradėti rašyti laišką? Nenustebsiu jei kada nors sulauksiu klausimo, o kas tai yra laiškas. Galėčiau parodyt, vienas toks naudojamas, kaip skirtukas knygoms. Jei išties rašai laišką, tai nespaudžiok gūglės mygtukų – rašyk. Juk tik tu žinai kam ir kodėl jis skirtas.
Vistiek žodžiai yra tušti.
Jie vaidina geriausius draugus, jie geriausiai supranta ką tu norėjai pasakyti ir jie visada pasirengę pasidalinti savo patirtimi.
JIE.
Supa, spaudžia, prievartauja. Verčia kalbėti ir niekada neklauso.
Klikt, skaitau puslapį, antrą, trečią.
Kur mano išsilavinimo spraga? Tikrai ne tame, kad nieko nesuprantu pasaulyje, greičiausiai tame, kad neturiu įskiepyto noro suprasti.
Nes o kas tada? Dabar dar lieka nuostaba.
Esu mergaitė išplėstomis akimis. Jau geriau gilinsiuosi iš ko padarytas obuolys. Tikrai ne iš mėsos? Ir
niekada niekada nepasakysiu, kad šitas menas nevertas meno vardo ir savo kainos.
Esu mergaitė, kuri dabar sėdi ant menamo tiltelio ir piktai, agresyviai,
su visu visu dienos įniršiu taško vandenį. Aš nenoriu būti suprasta, nereikia man patarimų ir aš pati niekada nesuprasiu iš kur jūs mane ištraukėte…
…jei esu išgalvota.

Labas,
Taigi sveikinu už atkaklumą. Kasdien tikrinai dėžutę – gauni mano laišką.
Tad kas gi pas mane vyksta? Kaip twiteris visada klausia “What are you doing?”.
I am doing.
Šeštadienį ėjau į Kaziuko mugę žmonių paklausyt. Taip, perskaitei teisingai. Ne ko nors nusipirkt, ne pažiūrėt, o paklausyt. Kas liečia pirkimą, tai bg mane sugadino. Einu ir galvoju: “šitą galima pačiai pasidaryt, šitą su bg kartu padarytume, čia nesąmonė, rožę jau seniai suvirinom, šitas šūdas neprilygtų mūs žiniatinklio simboliui su techniškai pagrįstais vardais ir t.t. ir t.t.” . O šiaip pasisėmiau idėjų auskarams, ir jau jas išdėsčiau Man pasakė, kad jei turėčiau tą prietaisą (vat nesakysiu kokį), tai galėčiau pasidaryt. Tai aš ir nusipirkau. Prietaisą. Teks pasidaryt.
Tai va. Ėjau sau viena. Nu ne viena, o belekokio dydžio minioje ir klausiausi.
Ei žiūrėk, barankos. Nu kur tas Jonas nulindo, va čia radau krepšių. Viskas, kitais metais nebevažiuosim. Kas per nesąmonė. Bet kiek žmonių. Gal matėt kur nors Rasytę, turi prekiaut ji. O tas ilgas tai turbūt viską mato. Pavargai? Iki kur nuėjot? Alio, aš dabar Kaziuke…
Prisiklausyti galima visko. Smagu. Ir pinigų leist nereikia. Nes tikrai nebuvo ko pirkti. Tad ir tau lauktuvių nenupirkau.
O tada kelionė. Šuo voverė. Susipažinimai. Senų nuotraukų žiūrėjimas. Apsivalgymas. Ekskursijos po miškus ir paupius.
Ir grįžus – rankdarbiai. Vienas jų jau beveik beveik baigtas. Jau tuoj tuoj, bet galiu ir dabar pridėti foto. Juk žinau, nekantrauji pamatyt.
Va (čia į tašę žiūrėti reikia).

Yra ir feilų:
Sugebėjau nei tai žaliai, nei tai mėlynai nudažyt vonią. Prieš tai ją buvau nudažius rusvai. Tai dabar marga.
Dar kaimynai sumyžo rankšluosčius.
Nepadorumai:
Šian įskaitant bg bučiavausi su 7 vyrais. Vajė.
Šia gaida ir baigsiu.
Iki.
Salomėja

Labas,
va va, tik žybt žybt ir naujas mano laiškas apie kasdienines bla bla. Kaip gi sekasi? Į šį klausimą dabar yra labai madingas atsakymas:
– Dar neatleido.
Tarsi vien tik tai visiems ir terūpi. Darbas ir pinigai.
O šiaip viskas puiku. Vakar buvo kažkokia dovanų diena. Na taigi, kad gavau knygą, kurioje nediduku šriftu privaryta beveik tūkstantis puslapių teksto, tai kaip ir nebuvo labai netikėta. Gi norėjau ir sukau ratus knygynuose. Nes lyg ir už darbą, kad kartais būnų užrašų knygelė su priminimo funkcija. Visai nesunku, be to lavina atmintį. O bet tačiau antroji dovana buvo iš staigmenų serijos, nes šitoji Salomėja gavo dailią pypkutę. Vo dabar tai bus išpildytas tas polinkis parūkyti, bet cigarečių nemėgimas. Ir labai smagu sėdėti virtuvėje ant žemės susisukus į raudoną apklotą ir uosti gardžius dūmus.
O ryt, o ryt galbūt išsipildys vienas mano noriukas. Būtų puiku. Norėti apskritai yra smagu, kad ir koks tas noras ar svajonė būtų. Ir žinoma siekti. O štai jeigu prabalsuotum, o dar ir draugams pasiūlytum tai padaryti, už šitą filmuką, tai priartintum herojų prie noro išsipildymo. Apsidžiaugčiau. Bet žinoma visada gali pavydėti ir paburbėti, ir iškritikuoti. Būtų labai žmogiška ir madinga. Argi ne?
Taip va ir baigiu šiandien. Parašysiu dar kadanors. Iki.
Salomėja

Beprasmybė.
Noriu miegot. Maukiu kavą. Negaliu dirbti. Svajoju apie tą akimirką, kai galėsiu savo garbanotą galvą padėti ant raudonos pagalvės. Atėjus vakarui – neinu miegoti. Milijonas vertingesnių užsiėmimų. Nuvogtos miego piliulės nepadeda. Turbūt ne man skirtos. Galiausiai kelios valandos miego. Ir vėl viskas nuo pradžių.

Labas,
taigi, kai jau užmiršti, kad turiu tau parašyti laišką, gauni naują :). Juk žinai, kad vistiek pablablakinsiu ką nors.
Kas gi pas mane naujo? Na pagalvokime. Nauja buitis. Jau daugiau nei mėnesį nereikėjo gaminti valgyti. Jis atėjo ir išgelbėjo mane.
Dargi, jei aš deklaruodavau, kad gimiau visai neseniai, vasaros pabaigoje, tai per trumpą laiką man reikėjo skubiai susivokti kas aš esu. Taigi vieno žmogaus dėka supratau, kad galiu būti tokia kokia noriu, o kito žmogaus dėka supratau, kokia noriu būti.
O šiaip žinai, problemų kaip ir nėra. Tai vis mąstau, gal reikia prisidaryti? Kaip tik matau porą vietikių iš kurių galima visai padorias problemas iškept. Bet čia tik svarstytinas klausimas.
Rašau darbe. Tai čia toks jausmas, kad maras praūžė. Kadaise kabinete glaudėmės septyniese. Atitinkamas triukšmas, keiksmai, kuriuos litu buvo apmokestinę, skirtinga muzika iš ausinių. Šiandien mes čia tryse. Sakyčiau nejaukoka. Ir šalta.
Tokia ta kasdienybė. Šiandien man sakė, kad kiekvieną dieną Kalėdos. Tai kur dovanos? Tai kodėl aš darbe? Nes po to buvo pasakyta, kad per Kalėdas dirba tik iškrypėliai :). Ok, gal aš irgi tokia, nes tikrai turiu slaptų nukrypimų (o nukrypimas nuo iškrypimo skiriasi?). Bet tu gi žinai, tai ką čia.
Ai tai gal jau ir baigsiu. Visą kitą parašysiu ir atsiųsiu slaptuoju paštu.
Iki,
Salomėja
P.S. Žinok, tikrai Kalėdos.

Juodais dažais nuteptos rankos. Nenoriu plauti. Ne.
Pasklido skalbinių kvapas. Keistai dera su žuvies kvapo arbata.
Ji gūžiasi kamputyje.
Šalta šalta.
Išverda arbatos. Apklosto. Saugo.
Kodėl?
– Nes rūpi.
Šalin, demonai!
Ir skamba man ne tai kas groja. Ne ne ne. Kitos melodijos.
Gyventi.
Eiti.

Čia aš galiu padėti tašką. Galiu jo ir nepadėti. Kas tas taškas, pagalvos vienintelis nuoširdus mano skaitytojas. Daug kas. Mažas juodas skrituliukas. Teksto simbolis. Protingieji sako, kad taškas yra objektas, esantis tam tikroje erdvės vietoje, bet neturintis apimties. O aš? Aš tai iš vis ne prie ko. Kaip vargšas asilėlis – sėdžiu sau. Tyliu. Ir tylėdama gi rašau, kad taškas man yra pradžia (arba pabaiga). Atskaita. Arba tiksliau taškas yra tai kas metaforiškai sudėliojama ant raidės i (kodėl, ne ė? (ir iš vis, kam ant i reikalingas taškas? Ė be taško tampa e, o š be kepurėlės – s, bet gi i be taško, tai vistiek i)).
Taigi va. Švari galva. Švarūs jausmai. Švarios mintys. Nuoširdumas. Taškas.

Jie tiesiog atsirado:
traktoriuko suvažinėti paršiukai;
žali katinai;
skraidančios keptos vištos;
gyvi kerziukai.
Jos tiesiog gimsta:
eilėraščiai ant lofto lubų;
sofa garaže;
pelės metalistės;
naujos rašliavietikės.
Senieji nyktštukai tampo svarmenis, slepia kojines, rankioja išmėtytus saldainių popierėlius, palieka uždegtas šviesas. Kambario grindys nuklotos drabužiais.
Nematomas draugas tik stebi ir šypsosi, stebi ir šypsosi. Nieko nebesako.
Susivėlusi ryža ragana raudonais naktiniais blaškosi po namus. Šoka.
Taip linksma buvo tik vaikystėje. Spardant smėlio pilis.