Category: Tai ko nėra ir laiškai

Labas,
žinau, kad laikas tau parašyt laišką. Nes tiesiog laikas. Vakar pati gavau elektroninį laišką, kuriame rašė:
“Sakoma, kad laiškus reikia rašyti tada, kai jiems viduje subręsta laikas. O iš kur žinoti, kad šis laikas jau pribrendo? Anksčiau įsivaizdavau, kad galiu bet kada tai pajusti, bet dabar nebejaučiu nieko. Ar nebus su šiuo jausmu taip, kaip su vynu – per ilgai brandintas jis pavirsta rūgščiu actu.”
Nepažįstu autoriaus. Nė nenumanau kas jis. Čia iš senos draugas.lt anketos. Jo laiškai ateina itin retai ir būna apie nieką. Bet ta mintis laiške… Mane pasiekė vietoje ir laiku. Aš žinau, kada ateina laikas laiškams. Vis dar turiu tą pajutimą. Tačiau tu žinai, kad mano supratimu tikras laiškas yra popierinis. Tai ką rašau dabar yra tik žinutė. Ir aš noriu parašyti popierinį laišką, bet neturiu adreso. Ar papildyti niekada neišsiųstų laiškų krūvelę?
O šiaip, jei jau rašau žinutę… Na vis dar gyvenu.
O jei savijauta tokia, lyg būčiau pramiegojusi pusę gyvenimo?
Šiandien, Laura paklausė, kodėl aš į darbą ateinu vis anksčiau. Nežinau. Šiandien ir galvą išsiploviau, ir net akis pasidažiau (kažkodėl noriu būt graži) ir svetimas mintis paskaičiau (vagilė). Ir vistiek beveik pusvalandžiu anksčiau.
Vakar kambariokas pasiskundė, kad mūsų miegojimo ritmai nebesutampa. Kad naktinėju. Bet kai pagalvoju, o kada jie sutapo? Anksčiau miegodavau 10val. o jis naktinėdavo. Kaip keista, kai turi priminti žmogui jo paties veiksmus.
Dargi dirbu dirbu dirbu. Šiandien laukia diena su mobiliomis programomis. Užsipi**mas… Bet gi vistiek padarysiu.
31 diena tai beveik 13 🙂
Va taip gyvenu. Su viltimi.
Iki
Salomėja

Smagu, kad užėjai, bet nuodėmė namie sėdėti tokiu oru. Pasiūlysiu tau nueiti prie upeliuko. Mažo tokio. Mano slaptų minčių upeliuko. Va žiū… Čiurlena mintis. Skinasi kelią per kasdieninius mąstymus. Galvojimas yra pati blogiausia mano savybė. Norėčiau, labai norėčiau dabar miegoti, kaip kolega šalia. Bet tiek to. Pabraidysiu su tavimi. Slapta mintis. Noras. Troškimas. Svajonė. Neduoda ramybės. Upelis po žeme. Bandai nuslopinti. Niekam nesakyti. Apsimesti, kad to ko nematom nėra. Nematom požeminio upeliuko, tai galvokim, kad jis neegzistuoja. Klausai dar? Ar tik sėdi sumerkęs kojas ir taškai mano kalbos nuotrupas į šoną? Numarinti srovelių neišeina. Mintis ir vanduo yra galingi dalykai. Prasiveržia jos į paviršių. Štai, kad ir šitas upelis. Nematysi jo iš tolo. Pieva, kaip pieva. Mąstymai, kaip mąstymai. Noriu to… noriu ano… padaryti šį, padaryti aną. Praeini vieną, antrą metrą… Vaizdas nesikeičia. Bet išgirsti. Teka vanduo. Bandai klausyt. Nepavyksta išgirsti ką jis sako. Vis dar girdi kasdienybę. Bet jauti, jauti iš visos širdies, kad kažkas čia viduje ne taip. Nematai. Bet žinai. Dar arčiau. Čiurlena garsiau. Jau netgi nustelbia tai kas galvoje įprastai. Bet vis dar apsimeti, kad čia tik iliuzija, išsigalvoji garsus. Dar arčiau. Pamatai, kaip vingiuoja ta slapta mintis. Nebegali nuneigti jos egzistavimo. Gali apsisukti ir bėgti, nes upelis per sraunus. Neperbrisi ir pasirinksi kitą kelią. Arba gali sumerkti kojas, pajust, kaip skaudžiai gelia. Nenustebai gi sužinojęs, kad visos slaptos mintys skaudžios. Priešingu atveju nesinorėtų jų sunaikinti. Bet įpranti įsibridęs, ar ne? Jau gali ir dugną patyrinėti. Pagalvot kam šitas minčių upeliukas reikalingas vidur normalios pievos galvoje. Žiūrėk, jau ir perbrendi beveik. Pagalvoji, kad ne taip čia ir baisu. Kad net priimtina tau visai, kad šitos mintys va ėmė ir pasiveržė. Po to imi ateiti kasdieną. Prisijaukini sroves. Ir galiausiai pieva ir upelis tampa natūrali kasdienybė. Nebeįdomu. Kol eidamas lankyt jau numylėto upelio išgirti kitą čiurlenimą… O siaube, vėl mintis, kurią norisi slopinti.

Šiandien į mano blogo dešinėje nurodytą pašto dėžutę atėjo laiškas. Gal ir negražu viešai rodyti svetimus laiškus. Bet mandagumu bei korektiškumu aš niekada nepasižymėjau. Todėl paskelbiu. Labai jau keistas:
Miela Salomeja,
Rasau Jums si laiska todel kad Jusu puslapis man neduoda ramybes. Jus nerasote visiskai nieko gero. Jei as domeciausi mada tai nesuzinociau kuo rengtis sia vasara. Jei mane domintu technologijos tai ne vieno patarimo Jusu puslapyje irgi nerasciau. Jeigu as ieskociau informacijos kaip ispresti bedas su vaikinu tai vel gi nieko nerasciau. Gal tada galiu rasti valgiu receptu? Irgi ne. Filmu, parodu, muzikos, knygu apzvalgu? Ir vel atsakymas ne.
Todel ir rasau. Kaip jau sakiau Jus nieko gero nerasote o as jau daugiau nei menesi uzsuku i sita puslapi kasdiena. Zinau kad vel nieko naudingo. O uzsuku nors jus nepaliekate vilties. Noriu paklausti kodel?
Atsiprasau uz sugaista laika
Taip ir nesupratau ko manęs klausia. Ar kodėl nepalieku vilties, kad parašysiu ką nors įdomiau? Ar kodėl ji pas mane užsuka kas dieną?
Galiu pamėginti atsakyti į abu klausimus.
Aš negaliu rašyti apie madą, nes tą daro tikrai labiau nusimanantys žmonės. Juk aš ne dizainerė. Ne žinovė, o ir pačiai į madą nusispjaut. Žinau tik vieną dar seniai mamos įkaltą taisyklę: tai ką/ko nori/nešioja/daro 10 žmonių – mada, o tai ką/ko nori/nešioja/daro 100 žmonių- jau išėję iš mados.
Aš gi negaliu rašyti ir apie technologijas. Nes irgi nenusimanau. Galiu norėti kokio iShit, galiu turėti kokį Dell, bet tai žinių nesuteikia. Tai ką gi aš rašyčiau?
Psichologinių patarimų viešai irgi negaliu dalinti. Jūsų problemos su vaikinu yra Jūsų, o ne mano. Tiesa, galėčiau rašyti rašinėlius „kaip susirasti draugų“, „kaip neįsimylėti kolegų“ ir t.t. Bet tai tebūtų rašinėliai. Jie nieko nereiškia.
Valgių receptai? Šiaip jau, o kam juos rašyti? Aš gaminu labai labai retai, bet tikrai gerai. Be receptų. Tiesiog nuojauta..Aš net nenutuokiu, kaip ką nors pagaminti remiantis receptu?
Apie filmus, parodas, knygas, muziką? Filmus reikia žiūrėti. Paveikslais grožėtis. Knygas skaityti, muzikos klausyti. Ką čia dar pridurti? Aš galiu tik pasakyti ar man patiko. O dar geriau. Aš galiu pasakyti, kokius jausmus man tai sukėlė.
Tai va. Jokios vilties aš nesuteiksiu. Rašau apie tai ką geriausiai išmanau. Tai yra ką jaučiu, kas mano viduje, ką matau, kaip tai vertinu.
O į klausimą kodėl Jūs užsukate kas dieną? Gal koks virusas siaučia? Kuris verčia niekiviskmėjinėjimus skaityt? Šiaip būna gi visokių priemonių, kuriomis galima užblokuoti tam tikrus puslapius. Pabandykite, gal padės?

Kaip jau įprasta, tik susiruošiu savo kerteles kuopti ir tu jau čia.
Gal ir gerai. Nes dažniausiai kalbėdama su tavimi, galiu šiek tiek susivokti savyje.
Rodžiau tau savo svajonių namus, knisaisi mano galvoje bei širdyje. Bandėm įveikti labirintus. Net gi buvome išėję pasivaikščiot po tas vietas, kuriose aš augau. Žiūrėjom ką mačiau. Ką sutikau.
Šiandien laikas išsikuopti kiemą. Saulės nėra, bet šilta. Pats tas. Padariau šaltos arbatos. Pirmyn. Kiemas mano didelis. O ką tu manei? Juk turi kažkur ir nykštukai palakstyti, ir mano minčių gėlės augti, ir tilpti viskas kas užima vietą viduje.
Pradėkim nuo gėlių.
Nenustebai čia radęs vien tik rožes? Raudonas. Žinoma. Jos tikrai nėra mylimiausios mano gėlės. Ne. Nelabai mėgstu gėles gaut dovanų. Iš vis man nuo gėlių nei šilta, nei šalta.
Šių rožių aš neauginau. Tačiau nagi suprask! Tai mano minčių gėlės. Žydi ryškiai, efektingai. Bet nebandyk pasigvelbt mano minties. Durs. Ir durs skaudžiai. Taip, aš tokia. Galiu tau švelniai palinkėt labos nakties, galiu pasakyt, kad myliu ar ilgiuosi. Bet tuo pačiu ir dursiu. Gal tam, kad jaustum, o gal todėl, kad tokia esu. Bet visada su žiedlapiais, kartu ir spyglys.
Ei! Ne! Nerauk! Žinau žinau… Tai piktžole vadinama. Ir rožynų ji nepuošia. Bet… …kaip nesodinau aš tų minčių, taip ir nerausiu to, kas auga greta. Juk žinai mane. Visada sakau, kad niekas veltui nevyksta. Viskas yra kažkodėl, kažkieno ir kažkur jau suplanuota.
Štai turim, šiame kieme, supynes. Prisėsi su manim? Gera čia linguot, svajot, galvot, dar pasvajot. Žinai mano svajonės tokios paprastos. Bet tokios nepasiekiamos. Grandinės sakai girgžda? Nutrūkti gali? Gal ir gerai… Prižadins tas kritimas iš svajų pasaulio ir gyvensime toliau…
Žinai, ko tavęs paprašysiu. Padėk man sutvarkyti šią tvorą. Šiek tiek erzina, kad per spragas pradeda lįst svetimi. Liūdnos mintys, blogi sapnai… Kam jie? Apsitversim stipriau. Vardan minčių skaidrumo. Vardan saugumo.
Štai pasivaikščiojai. Viso kiemo neaprėpsi. Ne šiandien. Ir daug tau neleidau. Nei piktžolių raut, nei supynių taisyt. Nes toks tas kiemas. Jis gyvas, nuolat keičiasi ir mainosi. Pats. O dabar einam šokolado:)

Tam tam tam… Skamba melodija, o tu kaip tik dabar ateini… Bet ai… Nepyksiu. Tu gi visada ne laiku. Klausi ką veikiu? Klausausi muzikos. Kokios? Gyvenimo. Taip taip. Tavo šypsenėlė daug pasako. Skeptiška tokia. Žinau ką galvoji. Tai ji gyvenimo paveikslus piešia. Tai gyvenimo muzikos klauso. Ryt turbūt gyvenimo kotletus keps.
O man kas? Nepatinka, eik iš kur atėjęs. Tavęs gi nekviečiau regis. Pats vis nori po mano pasaulį pasižvalgyt. Bet, kad jau atėjai paklaustyti galim ir kartu.
Jei tikiesi išgirst pavadinimus, tai neišgirsi. Gyvenimo muzikai nereikia vardų. Klausysim širdimi. Parodysiu. Štai uždėkime šią plokštelę.
Mhm. Sunkusis rokas. Keista, bet jis mano galvoje skamba tada, kai esu abejinga. Galiu stovėti troleibuse, žiūrėt į nieką, o jis trinksi galvoje. Trinksi nė nepastebėtas.
Dabar nesu abejinga, todėl klausykim toliau. Tam tam tam, Balkanų motyvai. Uždeganti melodija. Mhm. Energingos Salomėjos būsena. Dega, nori, svajoja, veikia.
Ramybės būsena. Eilinė diena. Ritmas vienodas. Kiek rutina. Kažkas pasikeičia. Kažkas kitaip. Kažkas naujai. Taip taip. Elektroninė muzika čia. Groja groja, miksuoja miksuoja. Pasikeičia takelis ir vėl iš pradžių. Tik taktą pagauni ir vėl nauji garsai bei potyriai.
Kokia melodija skamba šiandien? Iš muzikinės dėžutės. Ilgesys kažkoks. Bet taip gražiai. Subtili melodija. Kažką nori pasakyti.
Ką tau rodau, nėra tai kas dažniausiai sklinda iš ausinių ar kolonėlių. Nepainiok muzikos, kurią klausau su gyvenimo muzika. Tikroji muzika visai kitokia ir ne tais atvejais jos klausau… Gyvenimo muzika išskirtinė. Ji iliustruoja kiekvieną situaciją. Ir tik vienas jausmas mano gyvenime yra absoliuti tyla. Tai baimė.
Bet gi matau pavargai. Kaip visada išgerkime arbatos. Ir paklausykim tos muzikinės dėžutės melodijos.

Labas. Matau pradėjai reguliariai lankytis… Šiandien, tavo apsilankymas kiek netikėtas. Netvarkau gyvenimo lentynų. Neskaičiuoju savo viščiukų, oi tai yra nykštukų (nes porą vakar paskolinau). Nešveičiu jausmų labirinto sienų. Net gi nekalbu su savo nematomu draugu. O tuk juk užsuski būtent tokiais momentais.
Šiandien, aš piešiu paveikslą. Ne bet kokį. Jame jausmai. Mintys. Tai kas pasakyta ir tai kas nutylėta. Gyvenimo paveikslas. Mano paveikslas.
Sakai, esi meno mėgėjas? Kažkodėl abejoju. Nepatikli labai pasidariau. Bet nieko. Jei nori, gali pažiūrėti.
Ryški raudona spalva. Su niekuo nesumaišyta. Gryna. Tai ką jaučiu bei išgyvenu: kažkas naujo, kažkas kito. Ryšku. Man patinka. Tiesa, neklausk. Negaliu to įvardint žodžiais. Tiesiog jaučiu.
Šiek tiek įmaišykim baltos. Nesijaudink. Rožinė nesigaus. Žinau proporcijas. Jau nebe gryna. Jau nebe sodri. Piešiam šitą ornamenta. Taip. Tu teisus. Tai šiek tiek tą raudoną spalvą gadinančios abejonės. Viskas kas nauja yra baisu. O kas sena… … gal nebereikalinga. Mes, žmonės, dažnai per daug galvojam. Iš to galvojimo grynos spalvos tampa purvinomis. Va va, net nepastebėjai, kai įmaišiau žalios. Rudas purvas. Atsipalaiduok, sakė man mylimas draugas. Atsipalaiduok, sakau ir aš tau.
Ir netrukdyk man piešt. Juk žinai mano stilių. Matei šiame bloge, paveikslų nuotraukas. Todėl, dabar eilė mano nuspėjamumui. Taip tu teisus. Salomėja itin nuspėjama, nes tu atspėjai, kad fonas šio gyvenimo paveikslo, bus žalias. Tačiau ar žinai tą žalumą? Ar aš kabinsiu žalią spalvą tiesiai iš dažų indelio? O gal įvairiom proporcijom maišysiu mėlyną su geltona?
Nežinai? Tai ko prieš tai kėlei ranką rėkdamas “žinau žinau!!!”. Aš tokia. Juk Salomėja trenktas žmogus. Šiame paveiksle atsiras vietos ir mano nemylimai, nemėgiamai mėlynai, juodai ir violetinei. Nes mėlyna tai liūdesys. O melancholija ne tokia jau svetima Salomėjos savybė. Pora potėpių čia.
Juoda. Juoda tai duoklė jums. Spalva, kuri visur tinka. Apibrėžkim kontūrus ir išryškės mano pasaulis. Pora violetinių taškelių, kurie visai čia netinka. Kam jie? Tai pavydas. Pavydas, kuris niekad niekur netinka.
Taip, manau jau ir baigsim. Dar daug spalvų liko, tačiau tai gyvenimo paveikslas, o ne mišrainė kodiniu pavadinimu “sukrauk viską ką turi”. Kada nors jį parduosiu. Bet ne tau. O dabar einam arbatos.

Labas,
Štai ir vėl tau rašau laišką. Ką papasakosiu? Net nežinau. Gi dar nė neprdėjau rašyt. Seksim mintį ir sužinosim prie ko tai prives.
Žinok pardaviau šiandien mažylį pežiuką. Ar verta pasakot? Viską gali perskaityt pas Laurą. Situacija visiškai identiška. Įskaitant, kad brangusis ėjo aprodyti automobiliuko ir grįžo po 15 min su rankpinigiais. Ir kad skambučio sulaukėm, gal po kelių valandų nuo skelbimo įdėjimo. Kitas laikas, mašina ir suma. Įvykis tas pats.
Šiandien praturtėjau 50Lt. Ketinu nusipirkt knygą. Gal gali ką nors parekomenduot? Nes kitaip iš knygyno neišeisiu.
Tik šiandien pastebėjau, kad už lango baigia jazminai nužydėt. Kartais reikia atsitraukt užuolaidas.
Dar pastaruoju metu dėl sveikatos neišsimiegu. Priežastį žinau. Dar mažiausiai dvi savaites kankinsiuosi.
Tiesa, jei tau įdomu, vakar atnaujinau savo blogo skiltį “Kas aš”. Naujesnės nuotraukos ir mintys.
Taigi iki. Iki susirašymo.
S.