Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

Šiandien mane viskas viskas nervuoja.
Viskas. Net tai, kad nervuoja yra blogas žodis ir reik sakyt nervina.
Ir buvom alaus namuose. Atsidarė tiesiai po mumis. Tiesa, po mumis tulikai, nu bet koks skirtumas.
Nu ką. Alus kaip alus. Tiktai tamsus. Ir kaip darbo metu, tai labai skanus.
Bet vistiek mane viskas nervina.

Ach, reikia dirbti :(. Ir dar atidų darbą: surast visus potencialius vabalus. O noriu noriu miegelio. Miegeeeeelio. Taip man ir reikia. Nes nagi, pasirodo, pirmą valandą nakties yra gyvybiškai svarbu išsirinkti naujo šiukšlynėlio spalvas. Po to maklinėt po tą “ziną” ieškant, nu kur pasikeičia valandos iš 12 į 24 (taip ir neradau). Labai labai gi svarbu, ane?
O visokie ten miegai, neplauti indai, išmėtyti rūbai ir kiti nereikšmingi dalykai gali ir palaukti.
Reikia dirbt, noriu miegot, noriu miegot, reikia dirbt. Kava.

Nuo kada nuomonės turėjimas = nuomonės sakymas? Nuo kada nuomonės nesakymas = nuomonės neturėjimas?
Kadaise man vienas virtualdraugis sakė, kad aš neturiu nuomonės visai. Todėl, kad garsiai nerėkiu. O nerėkiu aš dėl to, kad nemanau, kad mano nuomonė yra kam nors įdomi. Norint pasakyti savo nuomonę reikia pagalvot kam sakai: per daug leptelėsi darbe, įžeisi klausytoją, pakeisi kažkieno planus, pasėsi abejonę tam, kuris jau apsisprendęs.
Laviruot aš nemoku. Jei jau sakau, tai taip kai galvoju.
Ir jau pasimokiau:
buvau pavadinta šiknalinde, kai pagyriau tai, ką kiti kritikavo. Nes man patiko, nes tokia mano nuomonė;
turėjau teisintis, po to kai pasakiau, kad kažkoks išsvajotas daiktas man yra baisus. Nes man jis buvo baisus;
mane bandė priversti jaustis nejaukiai, kai pasakiau, kad skaitau “Panelę” ir kitokius šūdžurnalius (ir šiaip čia bendrinis pavyzdys. Nes daugelis savo pomėgius keičia pagal kompaniją, kurioje apie tai kalbama, bei jų požiūrį);
mane verčia teisintis, net tada kai neigiamai atsiliepiu apie savo pačios veiksmus, menus ar rašliavas;
Ir iš įvairiausių pamokėlių supratau, kad mano nuomonė niekam neįdomi. Žmonės klausia ką manau, tik tam, kad susilauktų pritarimo/pagyrimo/palaikymo. Kitais atvejais, mieloji, geriau jau ir patylėk.
Ir kadangi mano nuomonė dažnai nesutampa su masių, tai aš ir tyliu. Ir tai nereiškia, kad nuomonės neturiu arba bijau ją reikšti. Galva sienos nepramuši.
Štai žmogus išpasakojo savo meilės istoriją. Klausia, ką manau. Gūžteliu pečiais. Manau. Bet koks skirtumas ką? Juk ne tai nori girdėti. Vat jei sakytų: kas apie mano istoriją mano teigiamai – pakelkit dešinę ranką, o kas galvoja neigiamai – kairę, tai tikrai žinočiau, kurią ranką kelti. Testuose ar anketose retai renkuosi punktą “neturiu nuomonės / nežinau”. Bet gyvenime gūžteliu pečiais.
Nes mano svari nuomonytė niekam neįdomi. Ją pasakau tik tiems, kurie moka ją išklausyti. Arba pasakau tarp eilučių, ir atsirenka kam reikia. O visais kitais atvejais geriau jau patylėsiu. Arba atsakysiu, kad nesu kompetetinga.
Aha, taip patogiau. Bet nors nemeluoju žiūrėdama į akis. Taip pat nesusikuriu mistinio amplua, dėl kurio tenka nuolat laikytis tik vienos krypties nuomonės.

– Ryt anksti keltis, tai gal miegelio?
Žodžiai ištarti vakar vakare. Ir teigiamas atsakymas. Bet cha cha – tai virsta naktiniu Vilniumi. Pasivažinėjimas pirmos-trečios valandos tamsos gatvėmis. Čia žybsi degalinių, nebeveikiančių parduotuvių iškabos. Prekybos centrų aikštelėse tuščia. Viena kita tik rymo mašina. Tarsi nereikalingos ir pamirštos. Šią minutę niekas apie jas negalvoja. Plačios gatvės, nulis žmonių ir tik taksi bei vienišas naktinis autobusas. Senamiesčio ratai. Siauros vienkryptės gatvytės. Prezidentūra, bažnyčios, senieji pastatai. Mirksintys šviesoforai. Grupelėmis ir po vieną užsilikę lėbautojai rūko prie barų. Ir jau trauks namo. Stotis, garbės ratas. Vienišius stotelėje ir nuolatiniai šlaistūnai aplink. Tiltai. Apšviesti. Vilnius 09, dega ant stulpų. Žvėrynas. Savitieji lūšnynai ir nei vieno žmogaus. Vėlgi nakties pakeleiviai tik taksi automobiliai. Miegamieji rajonai. Visiškas užmiestis. Tamsa. Štai ten tas, o ten anas. Linksiu galva. Naktis. Naktį viskas kitaip. Kitaip šypsomės. Kitaip kalbam. Kitaip matom. Kitaip jaučiam.

Bet nuotykius važiuojant į;
baltą sumuštinių vagį;
pastabas apie keistuolius hjumansus;
šašlus prie ežero vidury vasario;
nuotykius važiuojant iš – viską užskaitau.
Dar užskaitau klausimą ką tik atsklidusį iš virtuvės:
– Karšto porterio nori?

Kol bg bandė mūsų darnų kolektyvą paversti ratuotu, aš šlitinėjau ir ieškojau šio bei to. Šio bei to neradau, užtat mačiau daug visko širduoto. Net daiktų su istorija parduotuvėse ištraukti pliušiniai meškiukiai apsikabinę širdeles. Ir gėlėti visi.
Dargi po to jau namuose sumaniau paveizėti, kokį tai filmą neįmantriu pavadinimu “Australija”. Ką galiu pasakyt, nieko blatno, bet suprantu kodėl jis net tris valandas trunka. Kad gi užtektų pakankamai laiko pasiseilėti žiūrint į pagrindinį herojų.
O darniam kolektyvui vėl susirinkus į nuostabiuosius namus, paveizėjom į ryžutėlę (ak ak ak!!!) Milą Jovovič. Kuriame filme šioji su plikuoliu Briusiku laksto, turbūt nereikia net sakyt. Ryža, kaip mano martininiai konteiliukai šiandien. Ir kaip kad aš slaptose svajose norėčiau būti.
O ta muzikėlė tikrai vež. Linksma gi, nu.

1 Būsi Trečias – tamsaus juodo.
2 Apuokas – Samsono.
3 Kažkoks tai ten alubaris, kadais psichbariu vadintas – kažkokio stipraus tamsaus.
4 Kažkokio metalo paukštis – Samsono.
Buvo linksma. Man reikia apsipirkt.

Mirkt mirkt.
Šiandien netyčia aptinkau užsieninį vienos mergiotės blogą, kur viskas taip gražu. Stylish girl. Fashion blog (oi, aš gi nemėgstu anglizmų bloguose). Nukeliauju iki 33 puslapio. Ach, kokie namai, kokios nuotraukos (jums nerodysiu. Patys gūglinkitės).
Mirkt mirkt.
Gūglytės paveikslėliuose ieškau. Raktinė frazė “hippie style handbag”. Mur, gražu. Projektai formuojasi. Ane?
Mirkt mirkt.
Muzika. Groja jau septinta ką tik užrekomenduotos grupės daina. Sėdžiu išsišiepus. Beieškodama iš kur dar be torrents.ru galima parsisiųsti diskografiją, atrandu neblogą talpyklą (jums nesakysiu, patys gūglinkitės).
Mirkt mirkt.
Kolega šiandien visoms merginoms padovanojo po rožę. Kvepa žaluma. Ačiū.
Mirkt mirkt.
Atsiverčiu užrašutę, reikia pasipiešt vieną mintį. Kol nepamiršau. Ir kažkuriame puslapyje atrandu linkėjimą. Jį parašė pernai 10 31 bare “būsi 3” atsitiktinai sutikta mergina. Aha, tada kai liuobėm liuobėm. Geras… Aš buvau visai pamiršus.
Mirkt mirkt.
Mano šiukšlynėlis užsidarė ir atsidarė kitur.
Mirkt mirkt.
Šiandien man nieko nebeskauda. O ir šiaip. Penktadienis gi.

Jei rašyčiau šiandien įprastą įrašą, tai pasiskųsčiau, kad prastai jaučiuosi.
Bet…
Bet, mane besiskundžiančią sunku išgirsti. Nors ir sudariau tokį įvaizdį, bet gi ar iš tikro kas nors girdėjo?
Bet, nesugalvoju, kas ir kuo galėtų būt taip nusikaltęs, kad užversčiau, priversčiau klausytis skundų.
Bet, dėl prastų savijautų esu pati kalta, o savęs gi neskųsi.
Ryt vėl penktadienis.
Trylikta diena.
Pilnatis.
Darbinio pašto aš netikrinsiu tai jau tikrai.

Kad mano žaviame gyvenime viskas pasikeitė, tai nereikia net įrodinėt. Ale bet gi va, kad socializuotis teks taip intensyviai, tai tikrai netikėjau.
Jau trečią dieną priiminėjame svečius. Šitas butas tiek žmogų iš viso dar nematė, kiek jų čia buvo per 3 dienas. Net jei kiekvieną anksčiau apsilankiusį svečią suskaičiuotume, kaip atskirą šiam pakartotinai užsukus. Trečią dieną jau ir kalbėt pradėjau.
Ir katinas su zuikiu (nes kodėl visi pamiršta zuikį) iškeliavo į naujus namus. Bus tų katinų, čeburekai nebemadingi.