Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

Sumanai žmogus pirmą kartą naujoj vietoj mokesčius apmokėti. Ir vai tai tai vai tai tai sudegė katės namai 🙂 Pvz., šiluma. Prisijungi sistemoj, randi sąskaitą. Ir žinai kiek mokėti. Tada užsimanai susimokėti. O kur? Na suprantu, yra tos knygelės visokios ir panašiai. Bet visa tai turi susiprasti išnagrinėjęs bankininkystę. Ten randi vietą, kur viską reikia surašyti elektrą, vandenį ir pan.
Bet pradėkime nuo to, kad beveik visos įstaigos turi savo savitarnos sistemą, kur parašyta (turbūt) iki kiek sumokėta (nes mes nežinom iki kiek tiksliai užmokėjo buvę savininkai). Popierinės sąskaitos čia neateina. Tai va. Jungiamės prie elektros. Cha cha! Sako nėra tokių vartotojų. Po skambučio paaiškėja, kad sistemoje atsirasime tik po 2 savaičių!!! Matyt atostogauja tas žmogus, kuris G raidę į sistemą įvedinėja.
Dujos. Reikia įvesti knygelės nr. ir 7 asmens kodo skaičius. Padarom. Nieko. Visiškai. Tiesa, puslapis sumirga ir tie laukeliai išsivalo. Jokio pranešimo apie tai, kad kas nors blogai. Bet ir jokio prisijungimo.
Vanduo. Reikia užpildyt formą, kad gauti slaptažodį. Formos pabaigoje mygtukas “siųsti”. Kuris nieko nedaro :). Bandyta su 3 naršyklėmis. Tiesiog nieko nedaro.
Na kaip nors 🙂 Galima gi ir akmens amžiaus būdu. Bet tiesiog labai linksma, kad nei viena sistema neveikia. Beje, įtariu, kad visiems kitiems viskas puikiai pasiseka:).

Niekaip nepataikau nusipirkti dviejų dalykų: akių tušo ir džinsų. Su akių tušais regis šiandien bėda išsisprendė. Taip ir žinojau, kad geriausias bus tas, kurio kaina neviršys 10Lt.
Su džinsais nesekasi labiau. Arba per maži, arba per dideli. Sakot reikia matuotis? Ai. Labai tingisi.
Bėdžiausia, kad visus turimus reikia plauti. Bet tai dabar nėra skalbiankės, kas išsispręstų per valandą. Bet nu o kur viską džiovinti? Ant cemento? Reiktų sijonais rėdytis? Ale anuos visus tektų lyginti. Nebaisiai mėgstu. O kiek galiu brangiausiojo prašyti?  Tai ai.
Užtat per dvi dienas praturtėjau dvejomis poromis batų. Aham! Paplokime. Ta proga malonėkite įjungti labesnį pavasarį.

Čia aš ruošiu spalvą (o fone galima įžiūrėti mūsų svetainės dabartinę būseną). Spalva tualeto sienoms.

O čia po pirmo sluoksnio (faktūra tokia ir liks).

Jei jau aš sakau, kad kloti plyteles, grindis, ar dažyti sienas yra geriau patiems, nei ieškoti vergų, tai ši mano nuomonė negalioja namų tvarkymesi. Mat minėtieji darbai yra daugiau mažiau vienkartiniai. Padarei ir ramu bent jau penkmečiui. O štai valymas ar indų plovimas kartojasi kiek? Belekiek! Todėl žmonės perka skalbimo mašinas, indaploves ar visokius navarotnus siurblius. Šitie robotai tikras išsigelbėjimas.
Dėl indaplovių, daug kas sako, kad taip taupiau. Nežinau ir man neįdomu, bet džiaugiuosi, kad nebereikės visko plauti rankomis. Mes dirbam namuose, todėl į dienos galą susidaro kokie 8 puodukai. Juk neisi plaut kiekvieną kartą arbatos išgėręs! Kodėl? Todėl, kad ir taip yra ką veikti. Ar ne? Tada tų puodelių gaunasi prikrauta aplink kriauklę ir joje. O vakare ar kitą rytą sugenda nuotaika, nes niekas nenori jų plauti. O dar pietūs ir vakarienė, kurias gamina vyras, tad!!! indų sunaudoja daugiau nei šiaip atrodo būtina. Tad gi, suslepi viską toje dėžeje ir psio!
Labai dar norėčiau tokių nykštukų, kurie nuolatos šlifuotu plyteles, stiklus ir kitus paviršius.
Beje – įsirenginėdami butą stengiamės pasirinkti spalvas ir medžiagas ant kurių mažiau viskas matosi, kol kas nors išras tuos nykštukus.

Prasidėjo nuo darbo biržos. Čia konsultantė sako: ajėj, jūs gi jau 3 metai bedarbė!!! Hm 2009 birželis. Jau 3 metai praėjo? Pagal mano skaičiavimus nėra net dviejų. Pagal tetos: 2009, 2010, 2011 – visi trys. Ok. Sakė jei nieko nesusirasiu reiks eit viešųjų dirbt pagal naują projektą. Tai kai lėksit į darbus pro šluojančią Salomėją nepamirškit pasisveikinti. Dar liepė eiti į grupines konsultacijas. Labai juokiausi kai sužinojau kur jos vyks. Nesakysiu kodėl.
Tada ieškojom pigios indaplovės. Ai neradom. Tai nusprendėm dvi barkėdes pirkt. Buvo jos Akropolio balduose. Teko ten būti? Toks stadionas, kuriame reikia eit ir eit ir eit ratu. Ir nėra. Ir nėra!!! Pasirodo bankrutuoja užsidaro! Bet dar yra sandėlis, kuriame mes jas spėjom nusikauti. Patogios. Dabar sėdžiu, nors baro dar nėra. Ir gavau 2 magnetukus šaldytuvvui, cha!
O galiausiai ir indaplovę nusikovėm. Tą vienintelę, kuri laukė. Gi sakiau, kai ratais važinėjom, kad verkia ji čia kaži kur! Dar nežinia kaip plaus. Nenauja. O ir internete apie tokias nulis žinių. Bet nu gal pagerins šeimos santykius :))))
O dar pirkom salotinį arbatinuką. Salotines ir oranžines dėžes. Jėga.

Koks jausmas įsikurti bute be šeimininkų ir jame šeimininkauti? Nežinau. Kaip ir nedidelis skirtumas. Visų smarkai naudojama frazė “bet gi darai viską kaip nori” man yra keistoka. Ok, jei nori kažko ypatingo, tai tada taip. Kitu atveju visi įsirengia taip pat, kaip ir galėtų išsinuomoti šiek tiek paieškoję. O įsikalti vinį man patinkančioje vietoje niekada nebuvo problema.  Juk yra nuomos variantų ir be baldų, ir su “euroremontu” ir t.t.
Bet va labai smagus jausmas turėti savo ilgai rinktą šaldytuvą. Kur atidarai ir smagu. Ir kamera :)) Ja ja, kur galima prikišti bulvių fri 🙂
Labai smagu ryte sėdėti su PC prie palangės ir stebėti, kaip saulė nušviečia bažnyčios stogą.
Įdomi patirtis maudytis tamsoje. Vonia neturi durų, o ir yra naudojama, kaip sandėliukas, kuriame sukrautos grindys. Taigi taip, grindys irgi dar nesuklotos. Bet praustis tai netrukdo, kaip tik ugdo :). Savotiškai smagu rankioti špaklius ir tinkus iš keptuvių nes ir remontuojama ir valgoma taip pat. Kadaise sutarėme, kad miegamajame nekompiuterinsime, tad vieninteliame įrengtame kambaryje beveik nebūname. Malonus jausmas kiekvieną rytą lipti iki pašto dėžutės ieškoti atvirukų. O šiandien dar ir žurnalą atnešė! Buvau pamiršusi, kad prenumeruoju.
O apie kadaise apkalbėtą DIY remontą. Nors aršiai pasisakiau, kad neverta samdyti specialistų jei gali padaryti pats, vis tik negalėjau to niekaip  pagrįsti, mat neturėjau patirties samdant. Po langų statymo sakau, verta daryti viską pačiam. Tegu ir lėčiau ir ne taip dailiai.
 

Ate, didelės palangės. Labas, drabužių kambariuk.
Ate, aukštos lubos. Labas, balkone.
Ate, nuolatine dirbtine  šviesa. Labas, >4 metrų langų siena.
Ate, naujamiesčio sen. Labas, senamiesčio sen.
Ate, pelėsiai. Labas, vaizde su bažnyčių stogais ir linksmuolėm tetom.
Ate, triukšmingi kaimynai. Labas, triukšmingi kaimynai.
O visa kita įvairiai. Minusus keičia pliusai. Pliusus keičia geresni pliusai. Paspausiu publish ir eisiu pakuotis toliau. O pastebėjot, kad dar vieną žiemą jau beveik įveikėm?

šitas paveikslas

laiptinėje. Daugiau nei 1,5 metų niekam netrukdė, net narkomanams nerūpėjo. Tai ne. Atėjo kažkokios dvi šviesiaplaukės atsuktuvo skolintis ir numetė.
– Jūsų paveikslas nukrito…

Ar pastebėjot, kad pilnatėja? Ar pastebėjot nežiūrėdami į mėnulį?
Bet aš ne apie pilnatį. Apie kaimynus. Vieni – dabartiniai – labai susiję su mėnulio fazėmis. Šiam apvalėjant – jie kala naktimis. Tyliai tyliai – tuk tuk tuk. Leidžia muziką. Garsiai garsiai – dun dun dun.
O jau yra ir tie kiti. Būsimieji kaimynai.
Močiutė iš buto X pirmą kartą mane pasigavo besiknebinėjančią prie lauko durų.
– O kur jūs einat? – sako.
Pasimetu, bet na…
– Mes čia nauji jūsų kaimynai, tai va dar durų neišmokau atrakint.
– Aaaa, kaimynai!!! Tai remontuojatės?
– Na taip… – ir atsiprašančiai pridedu – nepykit labai už triukšmą. Kurį laiką pabildėsim.
– Tai nieko nieko, visus ištvėrėm ir jus ištrivosim.
Na aš jau pasiruošusi bėgti, o ji dar mane vos ne už rankovės čiumpa ir klausia:
– O jūs dirbat kur nors?
– Dirbu dirbu, – nei sumeluoju, nei tiesą pasakau. Mat tokiems žmonėms dirbti reiškia kas rytą pareigingai pėdinti į darbą.
– O aš tai ne. Visada būnu namie, – išdidžiai taria ir taip išsiskiriam.
Tai buvo pirmas mano, bet nepirmas mūs šeimos susidūrimas su bobule. Bet po to aš vis galvojau, kada gi ji ateis pasicekavyti ir kokį pretekstą sugalvos…
Ir ką. Šiandien beldžia ir nelaukdama kol kas duris atidarys, jau lenda. Mūsų klaida – neužsirakinę. Spėkit kokį pretekstą sugalvojo. Druskos? Cukraus? Aprėkt? Ne! Pasiskolint šiek tiek špakliaus (kalbininkams – glaisto). Truputuką. Net maišiuką atsinešė. Ir dar pasakė, kad jai kaimynė kita siūlė iš kažkur parnešt, bet ne! Ji sakė eis pas šituos kaimynus.
Na ir ta proga pasipylė:
– O čia dar griausit? O santechnika? O kas čia? O šitą lupsit? O kaip grindys? O čia? O čia? O kaimynai iš apačios va taip ir anaip darė. Ir pas juos dabar šitaip ir taip.
Uf. Dabar juokinga, bet kai įniks taip lankytis tai nu…
Vėliau gi sau darbuojamės. Vėl beldimas. Kaimynas iš gretimo buto. Baisiai susirūpinęs ar mums bekalant vonioje nenukris jo plytelės. Mat jis jas prisiklijavęs lipalu, tai nėra tikras dėl tvirtumo. Sakom, na jei nukris sakykit, priklijuosim. O anas atitaria, kad nieko čia gero nebus. Apibara mus, kad kam čia tą revoliuciją darom, mat gavom gi gerai išlaikytą butą. O dar išdavė, kad kaimynė iš buto X (ta pati, kur buvo įlindus) baisiai čia per visą namą susirūpinusi ar nereikės visiems mokėti už musų statybinių medžiagų laužo išvežimą (šitą mums išvežė spec. samdyti žmogai). Bet pati tai neklausė gi kai buvo atėjus. Ot lapė. Tada dar sužinojom kiek diedukas moka už šilumą, kur jo žmona ir gavom palinkėjimą sėkmės.
Pastebėjot, kad pilnatėja?

Jau ne pirmas žmogus išpūtęs galvą klausia: jūs patys viską darot?
Ta prasme sienų griovimas, dažymas, grindų dėjimas, tinkavimas, mūrijimas, plytelių dėjimas, elektros laidų keitimas ir t.t. ko reikia kapitaliai viską keičiant.
Na taip. O ta nuostaba kelia mano nuostabą. Iš kur ji? Kaip brangiausias sako, taigi jei tokį darbą dirbą baigę tris klases, tai kodėl negalėtų baigę aukštąjį?
Iš kur ta nuostaba?