Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

Kultūros naktis toks jau dalykas. Jei nori randi visko. Nenori – sukioji ratus. Gaila, bet neradom indėnų. Bet džiaugiuosi, kad apžiūrėjom teatro ir kino muziejų.
Nakties pabaigai nusivilkome į “alaus namus”. Neikit vaikai ten jei nenorit pykinančiai šilto alaus ir lėčiausio Vilniuje aptarnavimo.

Jau ne kartą sakiau, kad mėgstu skelbimus. Tai man įdomiau nei delfis ar feisbukas. Pagal mėgiamumą galėčiau suskirstyti:
knygų skelbimai (mėgstu sena.lt ir supermamos forumo skelbimų skilties knygų temą);
darbo skelbimai (visokie cvonline, bet labiausiai tai cvbankas, nes ten labai juokingų dalykų randu);
butų nuomos skelbimai (alio.lt);
butų pardavimo skelbimai (alio.lt ir aruodas.lt);
fauna (belekur).
Priklausomai nuo aplinkybių dar teminiai skelbimai, pvz., dabar šukuoju viską ką sugalvoju ieškodama pigios raudonos arba žalios sofos.
Kodėl man patinka skelbimai? Labai įdomu kaip žmonės parduoda prekes, arba darbus. Na kad ir šis. Paprasčiausias belangis rūsys. O kiek privalumų vardina pardavėjas. Kadangi skelbimas kada nors dings tai nukopijuoju keletą informacijos detalių istorijai:
“Parduodamas nestandartinis butas-vip slėptuvė pačiame Vilniaus centre (prie pat Gedimino prospekto), butas įrengtas įpatingo saugumo patalpose. Jos buvo pritaikytos atlaikyti aviacijos antpuolius ir kitus
kataklizmus, kas ypač aktualu šiandieniniame pasaulyje 😉
…
Po branduolinio sprogimo ilgi laukimo metai neužtruks prabėgti žaidžiant biliardą, šaškes, monopolį 😉 Puikiai fizinei ir emocinei būklei palaikyti įrengtas SPA centras – pirtis. Ryšį su išoriniu pasauliu palaikyti padės internetas bei nemokama kabelinė televizija. O dabar apie maloniausius dalykus – BUTO ŠILDYMAS
KAINUOJA 0,00 LITŲ. Jūs supratote teisingai 0,00 lt. Dėl savo puikios strateginės vietos patalpos šildymo nereikalauja.”
Na o pamenate šį? Va kodėl man patinka skelbimai :).
Darbo skelbimuose pasitaiko dar linksmesnių dalykėlių. Tikrai tikrai :).

Čia ir juokingi paveiksliukai mokantys perlipti tvorą:

Ir naudinga informacija fotografams:

Ir dar daug visokių smagumėlių 🙂

per praeitą mėnesį (iš sąskaitos):
2,30MB duomenų;
1 min Tele2 tinkle;
6 SMS.
Taip… Telefonu naudojuosi išties daug..

Vis galvoju, kad senesni niekiviskmėjinėjimai man patiko šiek tiek labiau. Buvo kitokie. Bet ir aš buvau kitokia. Piktesnė, ciniškesnė ir labiau užsidariusi. Dabar vėl darausi ciniška. Gal todėl, kad daug laiko jaučiuosi prastai. Ir fiziškai ir morališkai. Morališkai man vis dar reikia to jausmo, kad kažką galiu ir kažkam manęs reikia. Fiziškai gerklę akėja bobulė su grėbliuku, na ir dar persistengimų pasekmės. Bet vasarėja! Mėgstu, kai mane alina karštis, nors būna labai sunku. Mėgstu, kad nereikia daug rengtis ir gali bėgti, kad ir basomis. Mėgstu žalumą. O kai pagaliau namuose pasikabinsime hamaką – vėl mėgsiu skaityti.

Pasirodo jau dešimtmetis prabėgo nuo tada kai baigiau mokyklą. Klasiokai apsivaikavo, švenčia pirmuosius ir antruosius atžalų gimdienius, o aš stebiuosi kaip jie čia taip vargšiukai.
Sumanė klasiokai susitikimą organizuoti. Nesurado, nesuieškojo dar visų, nenusprendė dar nei kur, nei kada, nei kaip, bet jau apsvarstė svarbiausią klausimą: ar su antromis pusėmis. Aišku, kad ne! Man tie “ne ne ne” dažniausiai labai daug pasako apie santykius. Ne nes norėsis daryti kažką tokio ko neturėtų antra pusė sužinoti? Kiek sprendžiu iš penkmečio susitikimo tai būtent taip. Nu nes su antra puse atėjęs nepasėdėsi mokyklos meilei ant kelių/nepasisodinsi meilės ant kelių. Ir dar daug visokių dalykiukų nepadarysi. Kadangi organizacija pradėta būtent nuo tokio klausimo, aš tos nelaimės (susitikimo) pasistengsiu išvengt. Patikslinimas, aš ne prieš antrų pusių nebuvimą. Aš prieš tai, kad šis klausima iš esmės svarbiausias ir nupiešia tikslias gaires susitikimo pobūdžiui. Kaip jau minėjau pasvarstymai iš patirties.
Mobilieji telefonai. Pasakykit man kodėl, kai aš ką nors derinu tiksliai reikia telefono? Pvz., kurjeris turi kažką atvežti. Aš pasakau kur mane rasti, kada mane rasti ir laukiu. KAM mano telefono numeris? Tam, kad pasisakytum esąs kiek lochutis ir nesugebi rasti laiptinės, nors viskas paaiškinta per kur ir pro kur?
Išsiunčiu užklausą į x įmonių. Klausiu kiek šitas ir anas kainuos, prašau paskaičiuot pagal pridėtą brėžinį ar kažką. O gaunu atsakymą: parašykit savo tel. numerį. Tokia įmonė eina į šiukšliadėžę. Jei sugebėjo numerio prašantį laišką parašyt, sugebės ir į užklausą atsakyt. Jei ne, tai man tos paslaugos ir nereikia.
Anksčiau žmonės susitardami kur ir kada susitiks, stengdavosi ten ir atkakti. Mol gi laukiantysis pergyvens ir pan. Dabar gi leidžia sau susitikimo laiku atsiųst sms – neateisiu, pramiegojau.
Kiek kartų pardavinėjau knygas ir internetu suderindavau, kad va stovėsiu prie maksimos su knyga rankose tuo ir tuo laiku ir viskas būdavo gerai. Tik paprašo numerio ir iš karto prasideda sms’ai vėluosiu, neateisiu ir pan.
Aš tikslingai stengiuosi neduoti savo tel numerio ten kur be jo galima išsiversti. Panašu, kad dėl to ir prarandu šį tą, žmonės nebenori bendrauti išgirdę, kad neturiu telefono. Savotiška diskriminacija. O juk internetu aš esu pasiekiama beveik tiek pat laiko, kaip ir telefonu.
Ir dar buvo kruša. Tai visi žiūrėjo per langą. Kaip kruša žiūrėjo.

Grindys. Joks stebuklas, bet kai gyveni 3 mėnesius be jų ant statybinių dulkių, įsikrauna lengva magija.
Gėlės. Myliu tik laikinas, skintas. Tame visas ir stebuklas. Trumpame gyvenime.
Suknytės. Toks paprastas rūbelis, nieko negeresnis nei kiti, bet dvelkteli lengvais burtais.
Rėmeliai. Pigus plastmasiukas, ar medžio stačiakampis ir betkas juose atrodo kitaip.
Raudoni piešiniai ant vonios lubų. Va dėl ko man ten trūko – spalvų.

Katės. Mažas stebuklėlis, kad per 5 dienas tiek pažengėme.

Vis dar ta pačia ekologijos tema. Neišsemiama, kaip kubilius, kedys ir zvonkė. Kas? Ekologija.
Štai mano komentaruose man sako, kad mano pačios pasigamintas kremas ar lūpų balzamas yra gerokai geresnis ir man naudingesnis už parduotuvinį. Faktas. Gal ir neginčityna. Handmade dalykėliai vienok visada yra mielesni, nesvarbu ar tai kilimėlis, ar auskarai. Tiesa, kai čia bandėme pasakyti, kad ir automobilis susitaisytas geriau važiuoja, tai mums puolė sakyti, kad vis tik geriau į servisą atiduoti, mol bičai ten nu vistiek geriau savo darbą išmano.
O tai kodėl gi su kosmetika kitaip? Jei aš užsiimu chemija – būtent taip – maišau vieną komponentą su kitu, šliūkšteliu dar šito ar ano, o visa tai žinau tik iš interneto, tai ar tikrai esu pranašesnė prieš ilgą patirtį turinčius kosmetikos gamintojus, kurie tyrinėja, bando ir po to parduoda? Kodėl kosmetikos gamintojo į produktus dedamas silikonas yra totalus blogis, kuris atseit užkemša poras, plaukai atrodo gražūs tik todėl, kad jie pasidengia silikonu ir pan. Tačiau jei jau silikonas pardavinėjamas ekošopuose, tai jis jau geras, ir padengdamas plaukus bei paversdamas juos gražiai daro tik stebuklus, o ne kenkia. Kodėl daiktas vadinamas ekokoservantu yra geras, nors visur kitur šaukiama, kad konservantai yra žudikai nuo kurių mes visi numirsime greičiau nei nuo ateivių invazijos.
Juokingiausią dalyką aną sykį pas supermamas perskaičiau, kur moteros apie ekologiškas dantų pastas kalba. Viena sako, kad va nusipirkau tokią ir anokią tai dabar net nebaisu, kad vaikas nurys ar ką. O tai nuo kažkokio kolgeito baisu? Baisiau apskritai yra tie įtikinėjimai, kad nuolatinis dantų brūžinimas yra labai sveikas. Na taip, stomotologams reikia darbo.
Ir visur natūralizmas. Nerafinuotas aliejus geriau, tikras vaškas geriau, medžiagos turi būti nesintetinės, nes tai blogis! Nesvarbu gi kad yra stebuklinės sintetikos, vilną jau seniai keičia lengvesnė ir geresnes savybes turinti medžiaga. Bet taigi nenatūrali. O kaip su oda? Ar odinė sofa ekologiška? Natūrali, nieko neprikiši. Bet ir kiaulės ne vienos reikia. Tikiuosi vegetarai atsisako ant tokių sėdėti, lygiai taip kaip atsisako sumuštinio su kumpiu garsiai pareikšdami – lavonų aš nevalgau.
Dar viename tinlaraštyje perskaičiau, kad mergina džiūgauja pirkdama tik ekologišką šampūną. Mat jis labai gerai plaukams (įdomu kuo nes man niekas neatsako konkrečiai, sutikčiau net schemas, brėžinukus, mokslinius tyrimus perskaityti), jo pakuotės iš perdirbtų medžiagų (na o manosios tarkim bus perdirbtos kada nors), ir jie nebandyti su gyvūnais. Cituojant merginą: gaminant kosmetiką nebuvo tyčiotasi iš gyvūnų. O ką aš laikau pasityčiojimu? Tuos nabagus, kuriuos žmonės sužalojo iki tiek, kad būtina kirpti uodegą ar ausis, bet neleidžiama jau, tad jie kankinasi. Tuos nabagus kurie visų pajuokai apvelkami paltukais. Jiems šalta? Tada dar didesnis pasityčiojimas savo malonumui šiuos veisti kraštuose, kuriuose jie be paltukų negali gyventi. O ką jau ten bandymai. Gal gyvūnai ir aukštesnė rasė, bet sužinojusi, kad priemonė išbandyta tik su žmonėmis aš nesijaučiu nei geriau, nei blogiau.
Tai čia tiek kol kas.