Pasirodo jau dešimtmetis prabėgo nuo tada kai baigiau mokyklą. Klasiokai apsivaikavo, švenčia pirmuosius ir antruosius atžalų gimdienius, o aš stebiuosi kaip jie čia taip vargšiukai.
Sumanė klasiokai susitikimą organizuoti. Nesurado, nesuieškojo dar visų, nenusprendė dar nei kur, nei kada, nei kaip, bet jau apsvarstė svarbiausią klausimą: ar su antromis pusėmis. Aišku, kad ne! Man tie “ne ne ne” dažniausiai labai daug pasako apie santykius. Ne nes norėsis daryti kažką tokio ko neturėtų antra pusė sužinoti? Kiek sprendžiu iš penkmečio susitikimo tai būtent taip. Nu nes su antra puse atėjęs nepasėdėsi mokyklos meilei ant kelių/nepasisodinsi meilės ant kelių. Ir dar daug visokių dalykiukų nepadarysi. Kadangi organizacija pradėta būtent nuo tokio klausimo, aš tos nelaimės (susitikimo) pasistengsiu išvengt. Patikslinimas, aš ne prieš antrų pusių nebuvimą. Aš prieš tai, kad šis klausima iš esmės svarbiausias ir nupiešia tikslias gaires susitikimo pobūdžiui. Kaip jau minėjau pasvarstymai iš patirties.
Mobilieji telefonai. Pasakykit man kodėl, kai aš ką nors derinu tiksliai reikia telefono? Pvz., kurjeris turi kažką atvežti. Aš pasakau kur mane rasti, kada mane rasti ir laukiu. KAM mano telefono numeris? Tam, kad pasisakytum esąs kiek lochutis ir nesugebi rasti laiptinės, nors viskas paaiškinta per kur ir pro kur?
Išsiunčiu užklausą į x įmonių. Klausiu kiek šitas ir anas kainuos, prašau paskaičiuot pagal pridėtą brėžinį ar kažką. O gaunu atsakymą: parašykit savo tel. numerį. Tokia įmonė eina į šiukšliadėžę. Jei sugebėjo numerio prašantį laišką parašyt, sugebės ir į užklausą atsakyt. Jei ne, tai man tos paslaugos ir nereikia.
Anksčiau žmonės susitardami kur ir kada susitiks, stengdavosi ten ir atkakti. Mol gi laukiantysis pergyvens ir pan. Dabar gi leidžia sau susitikimo laiku atsiųst sms – neateisiu, pramiegojau.
Kiek kartų pardavinėjau knygas ir internetu suderindavau, kad va stovėsiu prie maksimos su knyga rankose tuo ir tuo laiku ir viskas būdavo gerai. Tik paprašo numerio ir iš karto prasideda sms’ai vėluosiu, neateisiu ir pan.
Aš tikslingai stengiuosi neduoti savo tel numerio ten kur be jo galima išsiversti. Panašu, kad dėl to ir prarandu šį tą, žmonės nebenori bendrauti išgirdę, kad neturiu telefono. Savotiška diskriminacija. O juk internetu aš esu pasiekiama beveik tiek pat laiko, kaip ir telefonu.
Ir dar buvo kruša. Tai visi žiūrėjo per langą. Kaip kruša žiūrėjo.
O tai kodėl vargšiukai? Dėl vaikų? 🙂
Nu taip. Tada jau daugiau nieko gyvenime, tai yra feisbuke ir nebegali apart vaikų. Ir susitikimų su visais vaikais nenori ir be vaikų negali ir taip be galo be krašto.
Nu taip, čia ne katinai – vienų nepaliksi 🙂 Bet vargšumo tame neįžvelgiu nė kiek. Sakyčiau, atvirkščiai. Neturi – prarandi dalį laisvės ir prisiimi atsakomybę. Turi – gauni kitokios laisvės ir nenupasakojamą laimės pojūtį, kuriam neprilygsta jokios kelionės, poilsiai, poelgiai ir kiti dalykai. Juk antro ir trečio vaiko nori ne todėl, kad su pirmais buvo negera 🙂
Tai jo, nes įhardcodinta biologiškai 🙂
Dažniausiai todėl, kad taip įprasta :).
Šiaip tai aš visiškai neutraliai žiūriu į žmones turinčius ir norinčius vaikų. Draugai gi turi ir visai nekliūna. Linksmi juokingi žmogeliukai.
Bet labai neigiamai žiūriu (čia didžiausios sąsajos su tais klasiokais), kad kai kurie turėdami vaikų jaučiasi kažkokie pranašesni ir manosi turį teisę ne tik klausinėti, o kada gi tu turėsi atžalų, bet dar ir mokyti, aiškinti kaip tai svarbu, kai jiems nuoširdžiai atsakai, kad niekada. Dar dažnai jie visokius tokius savo bla bla apmotyvuoja tuo, kad nugi vaiką taip nuostabu turėti, kad ir kitiems tokios laimės linki. Neįtikina manęs, man gal irgi nuostabu nupiešti gražiausią pasaulyje paveikslą, bet aš neįtikinėju kiekvieno nepiešiančio tą daryti.
O aš puikiai suprantu tuos, kurie nenori. Buvo metas, kai bijojau – kad tik neatsirastų netyčia. Po to noras kilo natūraliai ir dabar džiaugiuosi, kad kadaise neatsirado netyčia, nes būčiau pasidarius abortą ir praradus kai ką nuostabaus.
Klausinėjimai ir aiškinimai nervina ir mane. Dabar atsiranda manęs klausiančių, o kada gi antras (nes nu madinga dabar pametinukai ar kaip čia). Ogi tada, kai norėsiu, o ne kai reikės. Taip kad ne visi nori antrų ir trečių todėl, kad įprasta 🙂
Tai va dabar po visos rašliavos ne į temą, noriu pasakyti, kad jie nėra vargšiukai dėl to, kad turi vaikų. Gal greičiau dėl to, kad yra riboto mąstymo. Kas gi draudžia susitikimą daryt su vaikais? Bendrauti jie netrukdo, ypač jei jau nebe vystikluose. O kad susitikimų tikslas dažniausiai būna prisigert, tai jau čia kita lietuviška bėda 🙂