Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

Po savaitgalio pagalvojau, kad tikrai ne milijonas laiko praeis kai mano giminėje ištiks laidotuvės. Tada pagalvojau apie tą laidotuvių cirką, kurio niekas nemėgsta, bet vistiek rengia, ir eilinį (jau daug kartų apie tai rašiau) savo požiūrį į tokias situacijas.
Ir va galvoju, kad jei numirčiau gaučiau daug daugiau gėlių nei esu gavusi visą gyvenimą kartu sudėjus įskaitant ir vestuves. Kažkaip manau, kad savose laidotuvėse netgi “pamatyčiau” žmonių, kurių visai nepažįstu, pažinojau prieš 10 ir daugiau metų.
Vat ir sakau. Jei tarp skaitančių pažįstamų yra nors vienas, kuris į mano laidotuves atitemptų gėlių – neškit jas čia! Jei yra tokių, kurie rastų laiko sudalyvauti pakasynose, tai raskite laiko šiaip susitikti (net ir savo iniciatyva) nepaisant darbų, vaikų bei atstumų. Jei nors vienas eitumėte į gedulingus pietus – siūlau kartu papietauti bet kuriuo patogiu laiku. Rimtai. Manimi po mirties lai pasirūpina kas nors iš keturių žmonių: mama, tėtis, brolis arba mylimasis. Ir tai tik todėl, kad nori nenori tenka atlikti tam tikrus biurokratinius formalumus. Visi žino kokių laidotuvių aš nenoriu, todėl net keturių žmonių būtų per daug.
Mylėkit mane dabar, su visomis gėlėmis, kalbomis ir panašiais dalykais. O jei manęs nebus – tiesiog mylėkit tuos, kurie liks. Ir taip rašau būtent todėl, kad dar nesiruošiu mirti. Todėl dar pasidžiaugsiu brangiais žmonėmis, gerai? Pati prisiminsiu, kam reiktų nunešti gėlių :).

Vyšnių todėl, kad atsidariusi įrašo rašymo langą sau sulapnojau litrą vyšnių. Jas pati ir nusiskyniau. Labai skanu ir gaila, kad daugiau nebeturiu.
Savaitgalį atidariau maudymosi sezoną. Net gėda, kad tik liepos viduryje. Ir dar manau, kad vartotojams dabar yra idealūs laikai. Ir tokiems netikėliams vartotojams, kurie tik nori pigiai ir gerai, kaip aš. Tokiems irgi geri laikai. Va pamiršau maudymkę. Ir ką. Nedideliame Lietuvos mieste, pareiškusi, kad man reikia šortukų+alamaikutės tipo, randu sau tinkamo dydžio ir tik už 6 litus. Ir dar gerų, man patinkančių spalvų. Gyvenimas gražus.
Gražus buvo ir ežeras. Gražesnis už tą, prie kurio atvažiavome, pažiūrėjome į žmones ir išvažiavome. Vanduo, kaip kisielius – smaguva. Ir šonkauliukai vakarienei su sangria, taip pat smaguva.
Beliko tik išvirti juodserbenčių sultis ir pašauti jas vynui. Miau!

Žurnale skaitau apie žurnalistę, kuri metė darbą tame pačiame žurnale ir išmovė į šiltus kraštus. Tikslas – “tapti laisva menininke – rašyti, groti, dainuoti ir jokiais būdais nesiimti pastovaus darbo”. Ji nusprendė, kad reikia “gyventi easy”. Tik tiek pinigų, kad užtektų nuomotis būstą, pavalgyti ir nueiti į koncertą. Jos neveža lietuviškas gyvenimo būdas: “laimingi už pusės milijono paskolą įsigiję butą sostinės pakraštyje, turėdami apynaujį automobilį, žmoną, vaikų ir atostogas kartą per metus”.
Ir aš vis labiau bodžiuosi taip gyvenančiais ir vis labiau žaviuosi tokiais, kaip straipsnio autorė. Taip, man kažkada irgi labai patiko karuselė: neblogas darbas, penktadienį pagerti, sekmadienį pasigaminti šventinius pietus. Ak, ne! Ne rutina bodžiuosi, mat viskas yra rutina. Mėnesį kiaurą parą minti dviratį taip pat rutina. Bet kitokia. Ta, kurią gali keisti, mesti dviratį į krūmus ir stabdyti traukinį, sustoti savaitei ar eiti pėsčiomis. Manęs nežavi ta rutina, kuri žada, kad ir rytojus bus toks, ir porytojus. Ir jei labai stengsiesi tai užporytojus bus tik sotesnis ir šiltesnis. Ir nuobodesnis. Kaip nuostabiai gera yra gulėti minkštame patale ir maudytis karštoje vonioje. Bet kai tai pasidaro taip pat įprasta kaip kvėpuoti, tai nė velnio nebeįdomu.
Aš pavydžiu drąsos. Nors jau išmokau keisti savo gyvenimą, man tai kažkaip pavyksta pamažu. O laiko juk nedaug. Tik dar koks 60 metų ir viskas :).
O dar iš pasaulio:

Čia kaži mokslo, ar technologijų naujiena?

Tikras malonumas yra galėti vasarą nedirbti. Labai visada dėl to pavydėjau mokytojams. Tikras malonumas šokti basomis į sandalus, mautis sijonuką ir šokuoti patikrinti skaitytų knygų knygyno asortimento. O tada, jau su knyga pakliūti į liūtį, nuo kurios net automobilių signalizacijos įsijunginėja. Varvantys plaukai pažadina vidinę laumę. Lietaus kanalizacijos upės iki kelių. Ir brendi sau su šypsena pro pobromes išsislapsčiusius cukrinius žmogeliukus.

1. Šią naktį aš sapnavau, kad pas tatoo meistrą pasakoju kokios tatoo man reikia. Sapnas šis turbūt dienos pokalbio tąsa. Nes aš jau sugalvojau, kur ir ko man reikia (ant rankos tokios spalvotos spiralės). Bet sapno meistras buvo iš tų žmonių, kurie viską žino ir norėjo mane perkalbėti, atseit davai darom kitaip. O tas kitaip nu tai taip visai visai kitaip ir visai visai kitur…
2. Šeštą ryto kaimynas apsivilko zombio kaukę ir išėjo kiemo krūmų kirpti. Čekšt, čekšt, čekšt. Lėtai lėtai. Po to dyržu dryžu – šluoja. Lėtai lėtai. Man miegot labai netrukdė.
3. Tikėjausi, kad paštininkė jau atneš žurnalą, bet gavau tik atviruką su labai gražia nuoga mergina.
4. Man reikia raudono, taip pat oranžinio, taip pat žalio sijonėlio.
5. Šiandien devintasis Kitės gimtadienis. Reikia surengti kačių šventę.

Skaitomiausias Lietuvos portalas dalina patarimus, ką reikia daryti, kad nenukristum į duobę ir išvengtum skurdo.
Ir štai keli patarimai man kelia tam tikrų abejonių.
2. Susilaukite vaikų santuokoje ir turėdami nuolatinį darbą.
Net arkliui aišku, kad planuojant vaikus reikia turėti darbą, ir ne bet kokį, o su pagal darbo sutartį mokama gera alga. Tačiau, kaip nuo skurdo gali išgelbėti vaikų turėjimas santuokoje? Įsivaizduokim, kad mama pasigimdo, o jos vyras pasiplauna. Tai vargšei moteriai net apsisunkina gyvenimas, nes skirtis reikia turėti lėšų. Mažų mažiausiai 50 litų, bet tie, kurie stovi ant duobės krašto puikiai žino, kaip tuos 50Lt panaudoti geriau.
5. Susituokite ir likite susituokę. Santuoka dažnai padeda apsaugoti šeimą nuo skurdo, kuris grėstų gyvenant po vieną, nes dviejų šeimos narių pajamos, net ir mažos, yra geriau nei vieno žmogaus uždarbis. Net esant sunkiai situacijai ar vieno iš šeimos narių bedarbystei kito pajamos gali padėti išvengti skurdo. Susituokę žmonės dalijasi sunkumais ir atsakomybe, o tai padeda išvengti ir finansinių, ir psichologinių sunkumų.
Šitas patarimas man apskritai kažkoks absurdas ir fantastika. Prie ko čia santuoka? Sunkumais ir atsakomybe dalinasi žmonės, kurie nusprendžia kurti bendrą buitį, gyvena kartu. Štai aš nuo penktadienio nebeturiu darbo, kurį visai mėgau. Nėra darbo, nėra ir uždarbio. Kuo man šitoje vietoje padėtų santuoka?
7. Apsidrauskite sveikatą, gyvybę ir turtą. Šitas punktas man visai suprantamas. Bet tik TEORIŠKAI. Praktiškai tie, kurie stengiasi neįkristi į duobę tikrai neturi pinigų draudimo įmokoms. Tikrai tikrai. Žinau ne vieną žmogų, kuris per šią krizę atsisakė tų draudimų. Ir tikrai ne iš gero gyvenimo.
Gal mano patarimai ir ne geresni, bet aš patarčiau neturėti vaikų, jei nesi užtikrintas pajamomis bent 5 metams į priekį. Tinka ir santaupos, kurių turėtų užtekti tokiam laikui, mažiau pasikliauti darbu ar savo antros pusės pajamomis.
Neturėti paskolų. Štai aš džiaugiuosi, kad turėdama nulį litų kišenėje skriaudžiu tik savo pilvą, o ne auginu skolas.
Geresniais laikais kaupti maisto atsargas (juk jos suryja didžią dalį pajamų). Ne veltui jau ir senovėje visi vasarą (geresniais laikais) konservuoja, kaupia, šaldo žiemai (blogesni laikai). O daugiau nieko čia nesugalvosi. Ar turite geresnių patarimų?

Prasinešiau pro savo blogus ieškodama kiek kartų aš esu panaudojusi savo gyvenimo frazę apie druskos stulpą. Daug. Tiksliausia, tokia, kokia visada skamba man galvoje yra parašyta 2008 metų gruodį:
“Pirmyn ir tik pirmyn. Atsisuksi atgal – į druskos stulpą pavirsi.”
Vėliau ir anksčiau buvo visokių variacijų, kad ir
“nežiūrėk
nekada atgal. jei bėgi bėk. jokių kompromisų. šimtai atsigręžusių druskos stulpais pavirto. atgal nežiūrėk.”

O dabar man vis galvoje sukasi vienos knygos citata “kai šelmiai vilioja, nesek iš paskos, bėk pirma, kiek tik kojos valios!”. Galvoju reikia įsitraukti į gyvenimo frazyną, mat labai daug kur tinka. Būtent šiandien šelmiu pavadinčiau papildomą bokalą alaus.

Man tai 84 metai gražiausi 🙂
Prie ko tik nepriveda darbinis įdomių puslapių ieškojimas ir tingėjimas apie juos rašyti.

Na negera aš. Pikta. Bjauri. Bet nu purto ir norisi kiek išsilieti.
Išsitraukiau Aukštikalnytės “Mama Afriką”. Du metus namuose mėtosi, o aš dar neprisiruošiau perskaityti. Ir po pirmų trijų puslapių nežinau ar perskaitysiu.
Kodėl?
Nes tie trys pilni puslapiai yra apie:
-kokios vargšės yra diplomatų žmonos;
-kaip sunku yra diplomatų žmonoms;
-kaip sunku yra moteriai;
-kokios mes moterys vargšės, laikom namus ant pečių ir niekas nepadeda;
-mes ištekėjom už diplomatų savo noru ir dabar turime kentėti;
-na ir taip toliau ta pačia gama.
Net nupurtė. Visų pirma tai jei nepatinka vyro gyvenimo būdas tai netekėk už jo. Jei labai jau nori tekėti, bet nepatinka vyro gyvenimo būdas – gyvenk savo. Skraidysit vienas pas kitą kas antrą savaitgalį kol išsiskirsit, arba ateis senatvė kartu. Nenori užsikrauti ant pečių namų – pasisamdyk žmogų ir eik gulėt į paplūdimį. O ne kut kudak kut kudak. Nori gyvent už didele vyrelio algą, tai neverk. Mol, maždaug niekas neatsižvelgia į mūsų norus ar karjerą ir išsilavinimą išsiųsdami vyrą… O kodėl turėtų atsižvelgti?
Daugelis moterų pačios šoka į perekšlių kostiumą. Štai skaitau vienam forume apie maisto taupytojas, kurios šneka apie tai, kad va mes su vaiku tai ir košytę galime valgyti, ar daržoves, bet gi vyrui reikia kepsnio… Tai lai eina ir susimežioja, ko čia kudakuot?
Arba pasigimdžiusios neleidžia vyrui padėti, nes geriausiai viską moka pačios, bet vis pasiskundžia kaip vienom reikia laikyti namų frontą. Bet jeigu jos pradingtų tai nieko labai blogo ir nenutiktų, tėtukas puikiai susitvarkytų.
Ir dar vienas baisiai nervinantis moterų ir merginų bruožas yra “nieko nesuprasti”. Pvz., kompanijoje pradeda vaikinai diskutuoti apie kokį nors techniškesnį reikalą ir tuoj kuri nors kitai sako “ai tie vyrai… geriau papasakok kur batus pirkai”. Na tai gal “nieko ir nesuprantame” nes neklausome? Neįdomu? Tai dar blogiau – nesidomėti tuo kas aktualu tavo kompanijai.
Man keista, kad moterys nori lygių teisių bent jau darbuose, pvz., gauti vienodą algą su vyrais ar turėti tokias pačias galimybes įsidarbinti, tačiau nuolatos seksistiškai save išskiria. Mes. Moterys. Pur pur pur. Jūs. Vyrai. Kut kudak.
Kaip save pasaulyje matau aš? Kaip Salomėją. Salomėjai rūpi daug moteriškų dalykų, Salomėjai rūpi šiek tiek mažiau vyriškų dalykų. Salomėjai labiausiai rūpi žmogiški dalykai. Salomėja kaip žmogus, o ne kaip moteris, pyksta jei reikia nuolatos pačiai nudžiaustyti skalbinius. Salomėja, kartais piktybiškai naudojasi tuo, kad kitam geriau sekasi išgręžti skylę, ar nuobliuoti lentą. Bet ne dėlto, kad tas kitas yra vyras.
Beje, Salomėja baisiai nemėgsta, kai ją pirmą praleidžia pro duris.

Pirmą kartą šiais metais mane įkalbėjo sėsti ant dviratuko. Na ir nieko. Užpakalis tik šiandien sako, kad ne koks tas takelis Nemenčinės plente.
Keturių linksmučių žmogelių kelionė. 22km į vieną pusę. Tikslas – miškas su upeliu.
Išvada – telefonas su GPS gerai tuo, kad nauneiminiam upeliui pasirodžius esant grioviu, žinojome tą faktą, kad čia jis ir yra. Bet kam tie upeliai? Tobulas miškas, kompanija, maistas, alus. Palapinę pasistatėm, bet neprireikė – gera buvo aplink laužą. Neprireikė nė purškalo nuo uodų. Į telefoną įsirašiau eksperimentavimui programėlę skleidžiančią uodams nepatinkantį garsą, bet kad jų nebuvo, tai neteko išbandyti. Erkių buvo. Aš (valio valio) išvengiau.
Jau yra vovieraičių ir mėlynių, dar yra žemuogių.
Didysis atradimas – tešlos ant pagaliuko kepimas. Nom nom nom.
Kitos dienos klausimą kada važiuosim namo išsprendė popietinis lietutis. Tad apie 18 jau buvome namie. Daugiau tų Joninių!