Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

Atsitiktinai užėjau vieną blogo įrašą, kuriame buvo paminėtas nagų lakas, tada paskaičiau komentarus, kurių buvo ir apie nagų laką, bei jo būklę ant nagų po indų plovimo. Toliau buvo kalbėta, kad indaplovės neturi tik bomžai, atsakyta, kad dviems indaplovė yra prabanga ir daugiau aš ten nebeskaičiau. Bet prisiminiau, kad per vieną balių, tokia teta atsitiktinai sužinojusi, kad turime indų plovimo mašiną baisiausiai nustebo, kad o argi apsimoka ją turėti dviems?

Apsimoka. Dažniausiai prieštaraujantys argumentai būna du: 1. indaplovė yra brangiau nei indus plauti rankomis. 2. Negi sunku išsiplauti dvi lėkštes ir du puodukus?

2. Sunku. Kai neturėjome indų plovimo roboto, tai visi virtuvės paviršiai būdavo nukloti nešvariais indais, nes netilpdavo į kriauklę. Tada stumdavome vienas nuo kito tą darbą, kol galiausiai kas nors bambėdamas eidavo plauti.

1. Nėra brangiau. Aišku, jei jums patinka prisileisti du litrus į kriauklę, tada susiriebalavusiame vandenyje plauti visus indus. Tada juos skalauti dar vienu litru vandens… Tada gal. Bet aš mėgdavau plauti (fui koks neteisingas išsireiškimas: mėgdavau? plauti?) po tekančio vandens srove. Karšto vandens. Tokio karšto, kad rankos dega. Tam minėtam kalnui indų išplauti reikėdavo gerokai daugiau karšto(!) vandens, nei indaplovė naudoja šalto. O mūsiškė net nėra ekonomiška – senučiukė. Dar ir elektra, taip taip. Bet nepastebėjau, kad bendras elektros suvartojimas šitame bute būtų didesnis.

Ir visgi, kaip ten su tais indais venai porai? Na pagalvokime.

Rytas. Kava = du puodeliai. Nusėda kriauklėje. Sausi pusryčiai = du dubenėliai + du šaukštai. Nusėda kriauklėje.
Priešpiečiai. Arbata = du puodeliai. Nusėda kriauklėje.
Pietūs. Tarkime blynai. Bliūdas, kuriame maišoma tešla + šaukštas. Keptuvė + vartymo įrankis. Lėkštė į kurią dedami blynai. Dvi lėkštės iš kurių valgoma + dvi šakutės + šaukštelis, kuriuo semi uogienę ar grietinę. Visa tai į kriauklę arba šalia jos.
Po pietų. Kava = du puodeliai.
Vakarienė. Panašiai, kaip ir pietūs.
Nes plauti indus nėra gyvenime laiko. Nes arba aukoji laisvalaikį, arba darbo laiką 🙂 Ir niekas to nenori plauti. O štai kai turi induškę tai po kiekvieno pavalgymo pagėrimo įkiši indą. Ir virtuvėje tvarka :). Po to telieka įmesti tabletę ir paspausti mygtuką.

Aha. Dar tabletės. Mes perkame droge. 60vnt = ~17lt. Pjaustome jas per pusę. Ne tik todėl, kad taupiau – gaunasi net 120 plovimų! Dar ir dėl to, kad tiek pakanka. Tai kam daugiau chemijos, jei galima mažiau? Kai baigiasi tabletės, o į pardę tingisi – tinka keli lašai to paties feirio :). Nepadauginkit, nes teks putas semti :).

Jei reiktų dabar rinktis ko atsisakyti: indų plovimo mašinos, ar rūbų plovimo mašinos, tai atsisakyčiau rūbų. Nes jų turime tiek daug (rūbų, ne mašinų 🙂 ), kad galėtume sau kas dvi savaites nuvažiuoti į savitarnos plovyklą. Nuo pat pirmo kurso, kokius 7-8 metus gyvenau ir be induškės ir be skalbiankės. Būtent iš to gyvenimo tarpsnio yra šitos išvados. Pykčių namuose būdavo daugiau dėl neplautų keptuvių, nei dėl neplautų kojinių 🙂

Aksioma. Pasaulis sulipintas iš skirtingų žmonių ir skirtingų skonių. Bet visgi visada man įdomu stebėti tiek skirtingus skonius, tiek skonius įtakotus bandos jausmo, tiek…

Štai mes viename forume sugalvojome tokį žaidimą-mainus. Sudarome žmonių eilę. Pirmasis deda į voką penkiolikę gražių atvirukų. Gražių pagal savo supratimą. Tokių, kurių negėda rodyti, kokių norėtų gauti pats ir t.t. Siunčia kitam žmogui pagal sąrašą. Tas išsiima penkis labiausiai patikusius, įdeda kitus penkis ir siunčia toliau ir taip toliau.

Ir kas iš to gaunasi? Įdomus socialinis žaidimas. Interesų grupė ta pati. Susirinkę žmonės, kurie mėgsta atvirukus. Jų daug siunčia, daug gauna. Ir štai toje bendroje bendrų interesų grupėje prieštaravimas. O kas yra gražus atvirukas? Vienai naktinis Vilnius, o kitai Zombiai ėdantys žmones. Vienai pieštos gėlės, o kitai laukiniai žvėrys. Tad mūsų žaidime yra nuoskaudų. Ar būna kitaip?

Bet dar blogiau bandos jausmai. Šitie man matosi knygų skaitytojų pasaulyje. Beveik visi be išimties dievina kritikų, mokytojų ir garsių autoritetų išliaupsintas knygas. Ir jei aš tarkime pasakau, kad 1984, “Kelyje” ar “Pienių vynas” yra visiškai neskaitomos knygos, tai gaunu srutų ant galvos. Dažniausiai dėl to, kad nuomonė jau suformuota. Jau pradedi skaityti jausdamas spaudimą girti. Kankinu ir “Dorianą Grėjų”. Jaunos mergaitės rašo komentarus, kad tai jų mylimiausia knyga ir etc. Vai vai vai. Jums patinka to paveikslo, jaunystės kulto, vertybių dilemos idėja ar ta knyga? Tikrai patinka kai susirenka kambaryje diedai ir pradeda kalbėti nenatūralia kalba kažkokias pievas? “Dievaž, Bezili, nemaniau, kad tu toks tuštuolis; iš tiesų nematau jokio panašumo tarp šiurkštaus tvirto tavo veido, juodų kaip anglis plaukų ir šito jauno Adonio, kuris atrodo tarsi būtų iš dramblio kaulų ir rožių žiedlapių”. Ir taip toliau. Patinka?
Man idėja irgi patinka, bet tie bla bla bla… O jei man nepatinka, tai reiškiasi turi būti dar bent vienas žmogus, kuriam irgi ne. Ir taip toliau. Grandininė reakcija.

Bet mes skirtingi. Lieka tik nusikratyti jautrumo ir ašarų, kad pasaulis ne su mumis. Bet ir ne prieš mus 🙂

Prie jūros nuvažiuoti nelemta. Nepasakosiu kiek visokių aplinkybių sutrukdė tą daryti.

Ta proga nusipirkome  bilietus į Berlyną. Kito mėnesio galui. Kelioms naktims.

Aišku, kad neturime ir neturėsime pinigų visokiems ten hosteliams :). Su Couchsurfingu irgi abejoju, nes nepažįstu mūsų poroje nei vieno galinčio perlipti per save ir kažkur prašytis.

Bet ką jau čia. Mėnesis miegojimo parkeliuose patirties niekur gi nedingo. O garsiai sakau. Važiuosim ir nebandot trukdyt 🙂 Jau galvoju ką čia reikės apsiauti.

Aš suprantu, kad daugelis įmonių negali sėdėti ir laukti kol klientas atsiras pats. Jiems reikia apdrausti, įsiūlyti pensijos kaupimo planą, persivilioti mobilaus ryšio vartotojus pas save. Tokios įmonės turi tam skirtus darbuotojus, kurie atakuoja telefonais gyventojus, ar kitas įmones ir vis siūlo siūlo. Tai vyksta jau daug metu ir net aš – nekentėja atsiliepti telefonu – jau susitaikiau, nebesiparinu, kalbu mandagiai.

Bet būna tokių situacijų, kai jie praranda JAU TURĖTUS klientus.

Štai pvz., daugiau nei prieš metus mes atsikraustėme čia, kur dabar gyvename. Turime tvarkingą pašto dėžutę. Na ir šiokį tokį nujautimą, kad čia gal ir gyvensime daugiau nei vienus metus. Tai yra galima ką nors užsiprenumeruoti metams ir negalvoti ką reikės daryti su prenumerata nusprendus išsikraustyti. Taip aš užsiprenumeravau savo mylimą vaikišką žurnalą :)))). Ir viskas puiku. Tiesa, porą kartų buvo bėdų su pristatymu, bet pora kartų per metus, tai nedidelė ir bėda.

Metai baigėsi. Ir aš čia mintyjau ar prasitęsti prenumeratą. Ar savo vardu, o gal galima įmonės vardu. Ir kol sau mintyjau pradėjo mane atakuoti skambučiai.
Pirmas. Ar žinau, kad baigėsi prenumerata, ar mačiau pasiūlymus naujus. Ar prasitęsiu, nes tai reikia tada apmokėti iki ten kažkada.
Antras. Po kelių dienų, tai ar jau pagalvojau, nes jie negavo jokios žinios.
Trečias. Dar po kelių dienų. O ar mačiau debetinės prenumeratos paslaugą? Nepatiko? Kodėl? Kodėl vis dar nepratęsiu?
Ketvirtas. Dar po kelių dienų. Ei ei, jau reikia apmokėti, jei noriu kito mėnesio numerį gauti! Kodėl gi aš neapsisprendžiu…

Šioje vietoje aš nusprendžiau nenebūti jų kliente. Esu savarankiškas ir suaugęs žmogus. Sugebėjau pirmą kartą užsiprenumeruoti paslaugas, užsiprenumeruosiu ir antrą jei būsiu patenkinta. Bet visiškai nenoriu jaustis įkaite, kuriai nerodomas numeris skambinėja kas dvi dienas.

1. Iš pradžių vienas toks puslapis apie knygas paskelbia keletą mano įrašų iš Šiukšlynėlio.

Parašau laišką, sužinau, kad jiems leidimą davė viena didelė leidykla. Aš tai leidyklai leidimo mano įrašus duoti kažkam tikrai nedaviau. Kreipiuosi į leidyklą. Viskas išsprendžiama, įrašai išimami. Tik tarsi kokį priekaištą gaunu, kad o kas čia blogo. Gi man reklama, ateis skaitytojų ir etc.

O aš ką? Aš kada nors skundžiausi populiarumo stoka? A? Aš gi unikali ir nepakartojama :). Man net 1984 visai nepatiko :)))

2. Yra feisbuke viena grupė. Atvirlaiškių fanai. Ir toje grupėje pradėjo reikštis toks jaunas lochutis aktyvistas dirbantis pašte. Iš pradžių viešai apsigyrė, kad paštą apvaginėja. Čia nelabai kas kreipė dėmesį. Tik pirštą prie smilkinio pasukiojo. Dėl viešų pagyrų.

O tada jis dar vakar sugalvojo paskelbti dar geresnę žinutę. Paklausė ar kažkas (Salomėja) tokiame pašte (Centriniame) siuntė atvirlaiškį ant kurio parašyta tas ir anas (nesakysiu kas). Ir kad lai mielas kažkas (miela Salomėja) nenustemba, jei atvirukas pas adresatą nukeliaus greičiau.

Ojoj. Tai ką. Teko rašyti oficialų skundą paštui. Su visais screenshotais. Nes tegu atvirlaiškis ir atviras laiškas, bet ne tiek, kad kažkoks nepažįstamas bernas apie tai viešose “sienose” rėkautų.

Dabar turiu rimtą dokumentą – skundo_patvirtinimas.doc :).

Ne į temą. Maxėj matavausi gražias basutes. Bet kiam litų. Gailokoka tiek. Bet patogios… 🙂

Sijonas iki žemės, sportbačiai, maikutė su piešinėliu. Muzikos diena. Gurmaniški pietūs. Būgnai. Šeštadienis

Suknelė, auskarai, tympės, bateliai. Dvirtatis. Ledai. Šaltibarščai.  Sekmadienis

Nai nai nainainai, nai nai nainainai.

 

 

Žinokite, mūsų vis dar kas nors paklausia ar nesiruošiame stiklinti balkono. Ir aš vis dar nelabai suvokiu, kaip savo noru galima atsisakyti to lopinėlio lauko.

Bet dar keisčiau man yra skalbiniai. Matau pas vienus, pas kitus kaimynus. Važiuojame gatve – matau balkonuose skalbinius. Tikrai įdomu.

Juk visų pirma tai kažkaip nelabai estetiška. Išstatyti visai gatvei savo paklodes, triusikus ir visą kitą. O juk visų antra tai ir nelabai tikslo yra tada juos plauti. Nes bent jau mūsų balkono palangė (na ta, kur iš lauko pusės) yra plastikinė balta, tokia pati, kaip ir viduje. Tik va viduje ji būna balta, net jei ir truputį dulkėta, o lauke – tamsiai pilka, beveik juoda, tampa per kelias savaites. Ir pas mus čia eismas nelabai didelis, ne kokia Kalvarijų ar Ukmergės gatvė su visais kamščiais. Įdomu tiesiog.

aplankė. Kaip per kokias Kalėdas. It tai todėl, kad net virtualiai nepažįstama mano blogo skaitytoja ką tik padovanojo 8 (!!!) knygas. Ir ne bet kokias! Kelios jų buvo geidaraštyje. Ačiū dar kartą…

Dabar neskaitytų knygų lentynoje jau pakankamas kiekis, kad jausčiausi saugi ir skaityčiau nebijodama pabaigti. :)))))))))))

Šiandien pas mus apsilankė 10 mėnesių damutė su mama. Viso reikalo įdomumas buvo tas, kad katės pirmą kartą pamatė tokį keistą gyvūnėli, kur nesuprasi ar čia žmogutis, ar kačiukas, ar šuniukas, vaikšto kažkaip keistai ir dar garsus įdomius skleidžia. Pirmą kartą mačiau Etoškę urzgiančią. O Kitutė, kuri jau greitai švęs 10m gimtadienį, gi labai jau subrendęs ir rimtas katiniukas. Net už ausies leido pačiupti 🙂

O šiaip įdomus tas gyvenimas toks. Tik neseniai pasiguodžiau, kad namuose baigiasi neskaitytos knygos. Ir čia pat vieną dovanų atsiuntė leidykla, o dar dvi padovanoti žada blogo skaitytoja. Sutapimai? Jų nebūna. Miau.