Pornografija moterims

Geras pavadinimas, nesikabinėkit. Ir ne mano, o atvirukų rinkinio. Ir kokios mintys šauna? Ko tikitės rinkinio viduje? Pasufleruosiu. Štai ten yra tokie atvirukai (paspaudus – pasimatys visas atvirukas):

Aš suprantu, kad čia toks jumoras :). Bet kita vertus, linksmas pavadinimas verčia manyti, kad moteris gavusi tokį atviruką turi mažų mažiausiai padūsauti. Pasvajoti. Susijaudinti? Gal ten užsienyje vyrai tikrai sėdi prie teliko su žmonos partempta alaus skardine ir kojas pakelia tik tada kai ši nori išsiurbti? Nes mūsuose tokių nebūna, arba aš tiesiog gyvenu ir gyvenau kitokioje aplinkoje. Su kokiu vyru bebūčiau gyvenusi/gyvenu, kažkaip bendras tvarkymasis, šiukšlių išnešimas ar maisto gaminimas bėdų nė vienam nekėlė. Ir taip – man sukneles išlygina.

Kam gyvenime rinktis paprastą, jei gali imti tą, kuris kas dieną rodo – pasak atvirukų – porno moterims 🙂

Saulė

Yra žmonių, kurie dievina žiemą. Tačiau aš dievinu pavasarį. Ypač kai dieną būna >20, o naktį dar nekaršta miegoti. Žmonės gatvėje linksmesni, spalvingesni. Tarsi kažkas suktelėjo laimės kranelį. Ir katės yra akivaizdus to įrodymas. Nuo ryto džiugiai vartaliojasi ir prašosi į balkoną.

Tuo pačiu.

Gal kas turite švyturių nuotraukų, kurias norėtumėte paversti atvirukais?

Žmonės nori

Nori jie, kad policija atvažiuotų, kai iškvieti. Dar jie nori, kad gaisrinė atlėktų gaisrų gesinti. Nori jie, kad gatvės būtų apšviestos, ir duobes užlyginti būtų visai neblogai, o dar ir sniegas jei nuvalytas – puiku. Nori jie gauti motinystės išmokas. Ir ligos, bedarbystės, senatvės. Nori nemokamo mokslo ir gydimo. Nori ir nori. Bet kai reikia bent truputį duoti  – raukosi baisiausiai. Ir aš čia nekalbu apie lenkišką dešrą, rusiškas cigaretes bei baltarusišką benziną.

Kai kurie santykiai prasideda nuo lentynų

Mano ir g. prasidėjo būtent nuo jų. Šiaip aš ilgą laiką galvojau, kad dėl ožių su kuriais labai jau negražiai elgiamasi. Tačiau visgi dėl mano komentarų vieno blogo letynų temoje. Jau nepamenu koks ten tas komentaras buvo, bet kažkas tokio, kad ir man reikia lentynų. Būtent tada jis atkreipė į mane dėmesį, ar tai apskritai suvokė, kad yra tokia va Salomėja. O po to ten visi ožiai, paintbolai, drožti kumštukai, miškas ir pasileido 🙂

O lentynų tai iš tikro reikėjo. Tada prieš tris metus jau neturėjau kur susidėti knygų. Tada visas turtas turėjo susispausti vienišoje svetimoje lentynukėje:

Tada mes jau buvome sugalvoję, kad šioje vietoje puikiai tiktų tokia lentyna:

Aišku visi labai kreivai į tai žiūrėjo, o mes taip ir neprisiruošėme jos pagaminti. Gal ir gerai. Nes ji labai graži, o bet tačiau gera tik kai turi penkias knygas. O aš tik penkių knygų nesiruošiu turėti.

Na ir pagaliau, praėjo trys metai nuo tada, kai lentynų poreikis buvo išsakytas. Ir praėjo daugiau nei metai, kai knygos buvo sandeliuojamos tiesiog ant žemės…

Mes susiėmėme ir per dieną pasigaminome naujas lentynas! Kainavo jos mums tik kampučius (<50Lt), nes visa kita yra tai kas kitiems kur nors atliko. 1,58×2,45, o jau tiek daug užimta! Greitai reikės naujų :). Ir g. man vakar sako: “tai baigėsi vienas svarbus mūsų santykių etapas” 🙂

taigis… praeiviai

Tai sakot tryliktas penktadienis? Mėgstu penktadienius. Turbūt dar nuo mokyklos laikų. Nors jau bandau išguiti tą skirstymą pagal dienas. Mėgstu 13. Žodžiu man tai viskas gerai. Bet ne visiems.

Spaudos kioske mane labai myli. Tai su dideliausia meile įbruko papildomų lipdukų. Gaila, bet aš juos “danešiau” tik iki pirmo konteinerio. Net nežinau ką ten rinkt reikia.

Pašte manęs klausia ar reiks faktūros. Taip taip sakau, ir dar galva palinksiu. Po to jau kai faktūros spausdinimo metas ateina, ji viltingai sako: “tai nereikia faktūros, ar ne?”.

Maximoje prieina prie manęs tokia moterėlė. Sena jau, visa raukšlėta tokia. Prašo perskaityt kas ant kremo parašyta. Koks jis, klausia? Stangrinamasis, nuo raukšlių… Tai ji manęs klausia, o tai išlygins man veidą? Ir rodo savas raukšles. Na, sakau, taip jie rašo. Nesąmonė, vos ne rėkia jau ji. Nusipirkau aną kartą ir nieko jis man neišlygino! Tai aš sakau – visi jie tokie patys. O ta gi bumba, kad o pinigai tai dideli. Ir ką aš? Aš nieko.

Stoviu eilėje. Teta už manęs sako: – pasakykite prašau, kokia šiandien savaitės diena? Penktadienis. Ak, penktadienis! Kaip gerai, tai tada dar turiu laiko.

O tada už mūsų atsistoja du tokie sudaužyti obuoliukai. Optimos alų perka. Mandagučiai tokie. Tai visiems iš eilės bandė maximos kortelę įkišti. Na gal jūs neturite, gal jums reikia, pasinaudokite, pasinaudokite…

Herojai

Ar tapatinatės su knygų ar filmų herojais? Ar skaitydami svajojate būti, kaip jis ar ji, o gal matote, kad jau esate, kaip jis ar ji?

Man dažnai taip nutinka. Ir retai kada tai susiję su išvaizda. Jei kalbant apie išvaizdą tai aš turiu tik vieną idealą. Tai Mila Jovovič pirmoje “Absoliutaus blogo” dalyje. Plaukai, jų spalva, figūra, makiažas, apranga. Svajonė.

O štai visa kita… Daugiausiai charakterio panašumų randu su A. Kamenskaja  (A. Marininos detektyvų personažė). Aš lygiai taip pat jaučiuosi, kai bijau, kai nenoriu bendrauti, kai jaudinuosi kas ką pagalvos. Nors šiaip skirtumų milijonas – ji blanki smulki pelė, aš ryški ir spalvota 🙂

Bet šiaip jau aš visada būnu berniukas. Aš sau buvau ir Tomas Sojeris, ir Kalis Bliunkvistas, o ir ne taip jau retai – koks nors Murakamio knygos veikėjas.

Dar apie tą patį

Skaitydama knygas apie musulmoniškas šalis visada džiaugiuosi. Tuo, kad gyvenu visai kitokioje visuomenėje. Tuo, kad dar iki mano gimimo daugelis moterų pasistengė dėl lengvesnio gyvenimo. Teoriškai dabar viskas lyg ir tavo rankose. Gali rinktis. Būti prezidente, seimo pirmininke, gydytoja, elektronikos inžiniere, namų šeimininke. Lyg ir gali būti kas tik nori.

Deja, tai tik apvalkalas. Ir man dėl to labai liūdna.

“Panelėje” skaičiau apie jauną veterinarę. Nuo vaikystės žinojo, kad ja taps. Tikslingai to siekė. Palankių aplinkybių dėka turi pavyzdinę kliniką, į kurią atseit užsienio atstovai atvažiuoja pažiūrėti. Skaitai ir matai, kaip mergina džiaugiasi savo darbu. Daugeliui tokia nuotaika tik tolimas miražas. Dirbti tai kas patinka, ir taip kaip patinka. Apie asmeninį gyvenimą daug nepasakoja. Tik kad juokauja apie tai, kad princas su žirgu į kliniką turėtų apsireikšti. Straipsnelis yra skiltyje “Idėjų bankas”. Žmonės pasakoja apie savo verslus, koks nors ekspertas pakomentuoja, metų gale renkamas geriausias versliukas.

Man labai liūdna buvo perskaičius “ekspertės”  komentarą. Čia gi dalis jo:

Žinoma, norint išlikti moterimi, o ne tik tapti sėkminga verslininke, reikia neatsiriboti ir nuo savo asmeninio gyvenimo, nepaaukoti sveikatos dėl verslo. Žmogus privalo džiaugtis gyvenimu ir jį nugyventi kuo prasmingiau, atrasti savo laimę: kurti šeimą, susilaukti vaikų. Vienas iš geriausių būdų tapti laiminga moterimi – realizuoti save ne tik versle, bet ir šeimoje.

Va taip va. Žmonės vargsta, gyvenimo prasmės ieško, o čia tau ant padėklo.
Praeitame numeryje buvo aprašomas garsusis šokoladininkas, jo verslą komentavo šokolado fabriko vadas. Ten nė žodžio nebuvo apie tai, kad dar ir žmonos bei reikėtų prie šitų kakavos pupelių. Keista, bet automatiškai nebuvo nuspręsta, kad jis nelaimingas vyras, vien todėl, kad šokoladą daro, o ne vaikus čiučiuoja.

Tokia ta visuomenė. Jei į tave žiūrima, kaip į veislinę karvę, tai tu gali ir mūkt gražiausiai, ir superkarvės kostiumą apsitempusi pasaulį gelbėti. Vistiek kol neapsiveršiuosi – visi sakys, kad esi nelaiminga, karvė, kuriai kažkas negerai.

Pašte

Dabar siūlo ne loterijos bilietus, o velykinius atvirukus. Moteriškaitė susimoka mokesčius ir išgirsta:

– Gal velykinių atvirukų?

Klausia:

– O ar yra išleidimo data ant jų?
– ?
– Na ar parašyta kada jie pagaminti?
– Ne.
– A, tada paimsiu kelis. Nes matot, Velykos tai kiekvienais metais būna, nusipirksiu kokį senesnį, tai ką žmonės galvos gavę…