Prie jūros nuvažiuoti nelemta. Nepasakosiu kiek visokių aplinkybių sutrukdė tą daryti.
Ta proga nusipirkome bilietus į Berlyną. Kito mėnesio galui. Kelioms naktims.
Aišku, kad neturime ir neturėsime pinigų visokiems ten hosteliams :). Su Couchsurfingu irgi abejoju, nes nepažįstu mūsų poroje nei vieno galinčio perlipti per save ir kažkur prašytis.
Bet ką jau čia. Mėnesis miegojimo parkeliuose patirties niekur gi nedingo. O garsiai sakau. Važiuosim ir nebandot trukdyt 🙂 Jau galvoju ką čia reikės apsiauti.
Tai naktinis gyvenimas gi ten, sako, puikus, nebus kada miegoti 🙂
Pažiūrėsim 🙂
Na, nakvynės reikalai pajudėjo?
Ta prasme ar po šio posto kas nors pasiūlė kur miegoti? Ne 🙂 Ar perlipome per kompleksus ir pasiprašėme per coach…? Ne. Atsirado milijonas viešbučiams? Ne.
Tai turbūt atsakymas yra ne :)))))))))))))))
Jo, lietuviam žmogui sunku “jaustis įsipareigojusiam” 🙂
Nelabai suprantu esmę? Lyg ir niekur nieko neprašome, kad reiktų teisintis ar ten kažką apie jausmus ar nejausmus. Apie kokius įsipareigojimus kalba?
Tai būtent apie tai ir kalba. Nes lengviausia išeitis šioje situacijoje būtų Couchsurfingas, bet tada gali reikėti priimti kitą žmogų pas save (kada nors), kad atsilygint už paslaugą, toks “įsipareigojimas” atsiranda. Manyčiau, ne?
Neprivaloma. Couchsurfingas paremtas geranoriškumu, bet niekas neįpareigoja. Ir mažiausia bėda būtų ką nors priimti. Mūsų šeimoje tai praktikuojama, jei ką.
Kas čia per naujas ufikas?