– Tai savaitgalį Joninės.
– Tai žinau.
– Ką veiksim?
– Ką siūlai?
– Tai gal žygį? Žiū, o Joninių naktį galim naktinį pasidaryt.
– I’m in!
Ta proga truputį pasivaikščiojom. Truputį, tiesiogine ta žodžio prasme. Viso – 31,5 km. Lygiai tiek kiek ir planavome.
Tai kaip ten viskas buvo?
Nusipirkę bilietus į Ignaliną ir išėję į peroną kiek suabejojome ar tilpsim į traukinį. Dviratininkai, turistai, bobutės su terbelėmis ir dėdės su telefonais grūdosi į vargšą traukinuką. Tilpom. Čiuku bum, čiuku da, išsiritame Ignalinos stotyje ir mano žygio vadas rėkia, kad jam reikia sausainiuko! Suprask, gi valgyt norį. Apibėgom garbės ratą aplink Ignalinos stoties rajoną. Nesimato jokios valgymo įstaigos. Mat jas galas. Sausainiuko nebus.
Einam. Einam einam ir prieinam žavią sosnovskio barščių giraitę. Čia aš ėjau pabūti masteliu 🙂
Gražu, ane? Kaip iš priešistorinių dinozaurinių laikų piešinukų. O toliau tiesiog ėjom. Gražiais miško takučiais, maloniai šnekučiavomės, planavome, kaip va tokioje vietoje pasistatysim palapinę. Pasakų miškas, samanų kilimėliai. O bet tačiau. Juk kitaip ir būti negalėjo, dėjo audra. Liūtis. Ne šiaip lietus. O toks vandens srautas, kur miško takeliai pavirto kanalais – nespėjo vanduo susigerti. Toks vandens srautas, kad nuo G. skrybėlės, kaip iš lietvamzdžio kliokė. Po pusvalandžio pasidarė kažkaip lyg ir ne fun, tad nusprendėm kurtis čia ir dabar. O tas čia ir dabar buvo miško tankmėje, kur daug medžių, kad jei virstų tai vienas kitą prilaikytų. Čia ir dabar buvo toks truputį purvynas.
– Dabar greitai greitai tiesima palapinės dugną, o tada dar greičiau greičiau viršų užklojam. Kaišiosim strypus jau kaip nors apčiuopom.
Palapinę pasistatėm greičiau nei aš pamenu, o sulindus į ją nuo mūsų taip varvėjo, kad teko gerokai paplūšėti semiant vandenį. O ko norėt visus rūbus išgręžus vandens vakarienei užtektų :).
O čia ir vakarienė 🙂
Šiaip tai rekomenduoju labai gerus lašišos savo sultyse konservus. Maximoje yra. Tiesa šiaip tas “savo sultyse” labai man įdomus. Iš serijos “duokit man tuno sulčių stiklinę” :). Išsivirę vakarienę apsigraibėm, kad nepasiėmėm jokių įrankių. Mano herojus nuogas išlindo dar ištampyti palapinės virvučių ir parsinešti medžio šaukšto drožybai. Sakė nenorėtų būti laukiniu, nelabai patiko :). Šaukštai, tiesa, gavosi nelabai patogūs, todėl mintyse pasidžiaugėm, kad dažnai lankomės kinų maisto valgyklose. Už įgūdžius. O pagaliukų gaminti gi nė nereikia 🙂 Pilnas miškas.
Tai va. O tada iškilo vandens bėda. Kaip paradoksalu! Lauke pila, o gert nėra ko 🙂 Tai yra, jau nebepila. Todėl mano vyras išėjo upelio ieškoti. Sakė po valandos grįš, o aš sau gulėjau palapinėje ir galvoje perkratinėjau tuos visus klasikinius siaubekų scenarijus, kai vienas išeina ir dingsta, tada eina kitas… 🙂
Vyras grįžo be vandens, nes žinojo – jaudinsiuos, jei išeis “da pobednavo”. Tad prisėmė baloje. Išsivirėm. Man tai rytinės kavos skonio nesugadino :). O visą tą laiką kažkur nelabai tolimoje tolumoje kala techno muzika. Ir mes spėliojam. Koncertas? Renginys?
O ryte išlendu iš palapinės. Taip vėsu. Mąstau, kad nebus karšta diena. Pakuojamės šlapius daiktus, keliaujam. Ir čia pat TAS Jausmas, kai reikia apsiauti šlapius ir šaltus batus. Ir vos tik išeinam lauk iš miško gi pasirodo, kad ten karštis nemenkas. Štai kaip džiovinami drabužiai 🙂
Ir tada vėl ėjom ėjom ir priėjom du apsauginius. Sužinojome, kad tie naktiniai triukšmadariai buvo festivalis “Supynės”, o mes nepraeisime ten kur norime, nebent paklosim po 70 Lt už bilietus. Daugoka, kaip už tranzitą, tad apsisukom, šokom į mišką “ant tiesiųjų”, radom upelį ir šalia geležinkelio tilto įsikūrėme maudymosi, džiovinimosi “po vakar” ir deginimosi stovyklą.
O čia sau maudomės, ilsimės ir tuo metu, kai nuogam savo vyrui kremu nuo saulės tepu užpakalį ant tiltelio pasirodo vietinis diedukas ir labai susijaudina. Gi sako maniškiui, o tu paglostyk ir ją 🙂 Taip sužinojom, kad jis su saviške jau 35 metus kartu, bet ana jį į teismą padavė. O bet gi graži boba ir papus, ir šikną turi. O šiame upeliuke jis ungurius gaudo. Galiausiai diedulis pamatė kitus savo kaimynus, tik ištarė “o kas ten eina” ir dingo. Visiškai. Išgaravo. Matyt prisidirbęs, ar ką :).
Parymoję pasideginę patraukėm į kelią ir pakeliui matėm raganos trobelę. Negalėjom nenufotografuoti. Va.
Dar matėm namines stirnas, o išėję į didesnį kelią dirbom gidais :). Sustoja dvi tetos, klausia kaip į “supynes” nuvažiuot. Parodom. Sustoja apsauginių ekipažas. Klausia, kaip į “supynes” nuvažiuot. Turbūt buvom vieninteliai visam rajone ne į supynes :). O gal G. su savo reindžerio skrybėle labai pasitikėjimą sukelia, tai visi ir prašo pagalbos 🙂
Čia gi prisėdau po žemuogių pievelės siaubimo. Nom nom nom. Pajautėt kaip miškuose nerealiai kvepia žemuogės?
Priėjom ežerą. Lyg ir norėjau maudytis, bet ežeras džiumbrais aplipęs, o aš intymumą mėgstu. Tfiu. Paėjom toliau, pasistatėm palapinę ir poilsiavom prieš naktinį. Jis man papasakojo savo svajonę. Ir aš papasakojau dvi :).
11 val vakaro susipakavom ir iškeliavom į Švenčionėlius. Praėjom labai įdomų kaimą. Akimirką pasirodė, kad mes kokioje Vokietijoje. Viskas tvarkinga tvarkinga. Ramu, nors visas kaimas vienoje sodyboje švenčia jonines, degina laužus ir laksto su vainikais :).
O miške gi svarbusis Joninių atributas – jonvabalis. Taip, nuotraukoje jis atrodo, kaip taškas. Bet tamsiame miške irgi taip pat atrodo.
Naktinis žygis įdomus reikalas. Man tai buvo pirmas kartas. Su mano fantazija tai labai… Baugu. Einam takeliu, o ten šonuose šnara, bruzda ir nieko nematai, nors turi prožektorių 🙂 Tik nusisuka ir vėl šnara bruzda. Eiti sekėsi per gerai, todėl nusprendėme, kad negerai bus jei į stotį ateisime keliomis valandomis per anksti, todėl prigulėme šalia bėgių pamiegoti. Tik va nepavyko tiek laiko kiek planavom. Žadina mane G. ir sako, kad žaibuoja. Einam. Einam tai einam. Išeinam į plentą. Su savo prožektoriais šviečiam. Kai pamatom automobilį šokam į kelkraštį, šviečiam, stengiamės matytis. Ir ko gero gluminam vairuotojus, nes jiems trečią ryto sunku suprasti kas ten. Motociklas? Elnias devynragis su jonvabaliais raguose?
Ir! O kaip gi be to? Stoties dar nepasiekiame, o liūtis liūtelė permerkia ir vėl. Ateinam. Nustoja. Stotis užrakinta. Persirengiam. Aš jau atkalus greitąjį persirengimą. Op op op ir dzin tas džiumbras, kur aplink trinasi :). Randam, kad kita salė netyčia neužrakinta ir nesusilaikom neįamžinę Švenčionėlių stoties freskos 🙂
O 4.27 ryto atvažiuoja traukinys ir išdardame namo :).
Joninės buvo jaukios, šlapios, karštos, geros. Liko daug pūslių ant kojų. Prisiminimui 🙂
