1.
Buitinis pokalbis internetu:
Salomėja: nulūžo batų dėžės dangtis 🙁
G: čia kaip taip? 😀
Salomėja: kaip kaip. va taip: blumt
G: nu gerai 😀
ta proga reikia ten perdaryt
nes nu nafik
kai su prožektorium turi knistis kaip šachtininkas, kad batus rastum du vienodus
Salomėja: taip
2.
Įdedu skelbimą. Parašau kainą. Sulaukiu žinutės: “kokia galutinė kaina?”.
Nu blyn, tai jau viską už jus padaryt reikia, net pasiderėt su savim?
O man labai patinka kai būna parašyta “kaina sutartinė”. Iš pradžių suima įtūžis dėl to, kad fiksuotos kainos išnyko kaip mamutai iš karto po to kai atgavome nepriklausomybę ir kainas pradėjo reguliuoti paklausa ir pasiūla, bet po to išgeriu validolio ir paaiškinu pardavėjui, kad kainos gali būti tik pinigais. Na eurais, litais, doleriais ar kokiais nors “tiugrikais”, bet jokiu būdu ne sutartinėmis! Sutartinės yra lietuvių liaudies daugiabalsės dainos ir man nesinori prigriebus keletą draugų važiuoti kažkur ir už kažkokį vogtą “mobiliaką” atsiskaitinėti sutartinėmis…