Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

Vartau naujus žurnalus ir galvoju, kiek gi žmonių iš tiesų Naujuosius metus švenčia apsirėdę sukneles atvira nugara, nuogomis kojomis, su basutėmis? Man tai kažkoks itin tolimas pasaulis, nes net prabangesnėje kavinėje, ar Operos namuose aš žiemą neįsivaizduoju savęs pusnuogės. Šalta. Gal tik morališkai.

Sakiau parodysiu savo tattoo. Facebuke jau visi matė, bet čia istorijai. Mano mylimiausias papuošalas šiuo metu.

Jau laukiu kalėdų. Tada lauksiu G. gimtadienio, tada knygų mugės, o jau tada bus pavasaris labai greitai :).

Kalėdų dovanos yra sunkioji užduotis. Daugelis jau apgalvoti, šis tas jau ir keliauja ir tikėsimės spės atkeliauti. Ką dovanosite sau? Aš pasidovanojau “Margos Masės” kuprinę. Laukiu nesulaukiu kol pasius ir atsiųs. Berods dar 1.5 savaitės laukti.

 

 

Teisingai PinkCity gimtadieninio įrašo komentare rašė, kad didžiausia nauda iš mėjinėjimų rašymų yra man pačiai. Gi vakar ryte ramindama nervus nusprendžiau paskaityti savo 6 metų senumo įspūdžius ir atsiverčiau šį įrašą. Jis rašytas iš karto po to kai grįžau iš salono pasidariusi savo pirmąją tattoo. Pirmąją, nes po vakar turiu ir antrąją :). Jei visi įspūdžiai būtų nusėdę į kokį nors feisbuką, tai aš negalėčiau, ar tingėčiau sudėtingai ieškoti, paskaityti kaip ten viskas buvo. Pamenu, koks tada adrenalinas užplūdo. Mano pirmą tatūškę matė jau kas tik norėjo, štai ji: 

Nu graži gi buvau kadaise, nes plonesnė :). Dabar irgi graži, tik kitur žiūrėti reikia.

Naujas grožis gyja. Ir liaudis reikalauja paveiksliuko, sako Pics or it didn’t happen. Bus. Gal čia, gal instagrame (@mejinejimai), gal feisbuke :). Aš gi mėgstu džiaugtis garsiai. Jau iš mano senų pasvaigimų turbūt numanot, kad tai yra sapnų gaudyklė. Na labai man patinka, vis atsitraukiu rankovę pažiūrėt ir pasigrožėt.

O kokia savijauta? Viskas kaip pirmą kartą. Visiems skalambijau, kad noriu noriu noriu piešinio, ir gerieji žmonės mano gimtadienio proga susiprato ir prisidėjo didele dalimi prie to noro įgyvendinimo. Po to aš va kelias savaites tempiau tempiau ir bijojau bijojau. Ne tattoo darytis, o eiti susitarti dėl piešinio bei laiko. Bet gi paėmiau save už pakarpos ir nutempiau, praeitą ketvirtadienį. Sutarėm, užrašė laiką, o po to tik pastebėjau, kad tai 11 mėnesis, 12 diena, 13 valanda. Na nesakykit, bet visokie simboliai man baisiai patinka.

Skausmas? Skaudėjo. Bet daug mažiau nei bijojau, daug mažiau nei mano atmintis ir fantazija piešė apie aną kartą. Na tiesa, buvo jautrių plotų, kuriuos badant aš susikoncentruodavau į ramų kvėpavimą, kaip patarė meistras. O meistras patiko, ir komunikabilus, bet ne per plepus (žinot gi mane), atidžiai paklausiantis kaip jaučiuosi ir pajuokaujantis. Rekomenduoju. Giedrius, salonas “Angis”, Vilnius.

Dabar liko tik išgyti :). Nesuvalgytai, nes Kira pamišo nuo bepantheno, kaip berniukai katinai išprotėja valerijoną užuodę.

Ir štai, nors esu pažymėta vaikščiojanti nelaimė, užtat visi šalia manęs ramiai miegos, nes sapnai bus saugomi. Woohoo!

Pastaruoju metu vis stebiuosi tuo, kad jau seniai nebeturi stebinti. O gi tuo, koks tu esi neįdomus kitiems, ir kokie jie patys sau įdomus. Na ir iš tiesų, o ko jau čia tu turi būt įdomus, na? Gal dėl konteksto?

Na štai pvz., jau pusė mėnesio praėjo nuo to laiko kai facebook’e santykių statusas pasikeitė į engaged. Na įspūdinga, pvz., kad tai soc. tinkle palaikino 70 žmonių, tarp kurių buvo nemaža dalis tokių, kurie per visus metus kiek esu FB nieko neparašė (savo sienoje) ir nepalaikino jokio kito mano įrašo, tikrai galvojau, kad jų nėra :).

Na ir iš viso to seka pasekmės. Matyt jų, tų pasekmių, tokia prigimtis – sekioti. Keli tie nematomi pažįstami pirmą kartą per 6 metus parašė žinutes, tarsi apie nieką, kaip sekasi, kaip gyveni, tai sveikinu. Hm, sakau, taigi, kad su tuo pačiu, nieko naujo iš esmės? Na išskyrus tas nustebinusias žinutes. Dar keli draugai patys save jau pasikvietė į tas tariamas vestuves – tai jau reikia ruošti aprangą, valio valio. Dar keli žmonės irgi išreiškė spaudimą “tai būtinai praneškit, gi suplanuoti reikia”. Čia man iškilo klausimas, ar tikrai visi veržiasi liudininkais būti? Nes mano žiniomis santuokos ceremonijoje privalo dalyvauti besituokiantieji (kažkaip juokingai skamba žodis jaunieji) ir du pilnamečiai liudininkai. Fin.

Nagi niekas neklausė ar bus balius, niekas neklausė kokiam mieste viskas bus, niekas neklausė net kokioje šalyje (juk madinga dabar šiltų kraštų paplūdimiuose, NU!). Ar mes norim festivalio, ar slaptų vestuvių. Kam gi tai įdomu :).

Iš to seka išvados, kad jeigu sugalvosi daryti viską taip kaip nori, pvz. (tik pvz., nes mano fantazija laki, aš galiu daug pavyzdžių sugalvoti ir nė viename jų nebus pasitikimo su duona bei druska), padedam parašą, šokam ant moco, lekiam į kelionę po Europą, grįžę lankom artimuosius su šakočiu ir rodom žiedus bei santuokos liudijimą :), tai bus daug pykčių, nepatenkintų, paniurusių, įskaudintų, neįvertintų.

Kokia viso to išvada? Nesituokti nes būtent šiuo atveju nelieka nuskriaustų, mes gyvenam sau kaip gyvenę, o visi kiti neturi dėl ko piktintis.

Na o jei visgi, tai turiu laiko pradėti badauti, kad galėčiau atrodyti kaip nors taip (nuotrauką iš pinteresto prigriebiau):

 

 

Pastarąsias  porą savaičių jaučiu daug dėmesio. Ne be priežasties. Juk buvo mano gimtadienis. Tačiau jų buvo ir anksčiau, ir jau gana daug, bet tokio malonaus dėmesio nesu išlepinta. Juk buvo tokių gimtadienių, kuriuos sutikau visai viena, arba nuobodžiai, arba lietuviškai nenormaliai girtai :).

Paštas

Gimtadieniniai atvirlaiškiai plaukte plaukė. Siuntinukus vis tempiau namo. Mieli draugai, maloninot mane papuošalais, knygomis, saldumynais. Vos spėjau padėkas rašyti!

Mėlyni kerzai

Kažką ten aną kartą rašiau apie pilkus batus. Bet tereikėjo užeiti į kerzų parduotuvę, kai baisiausiai užsimaniau mėlynų! Kas, kad tokie batai visai nepatogūs. Ar tik ne kerzų nešiotojas kadaise sugalvojo frazę “grožis reikalauja aukų”? Dankešion, g., už dovaną.

 

Rokenroll

Rimtai galvojom, ar Lietuvoje įmanoma pasikeisti savo pavardę į Rokenrol? Man regis, kad ne, nes tiesiog neleistų dėl galūnės, turėtum būti Rokenrolas arba Rokenrolė (Rokenrolienė, Rokenrolaitė). O gal?

Lenkija

Per mano gimtadienį keliavome į Lenkiją. Pajūrio link.

Blogesni dalykai: nebeužteko laiko Gdanskui. :/ Liko visai neažiūrėtas. Na tik truputį. Nuo kalniuko.

 

Ai, dar važiuojant namo, mus pavedė GPS, kuris turėjo nukreipti į Suvalkus, bet praleidus posūkį, kažką taip subalamutino, kad tik po 40km į neteisingą pusę susivokė. Mat kilo įtarimas kodėl Varšuva vis artėja. Dar iš blogųjų – nežinojimas. Pvz., kai netyčia pataikėm į mokamą kelią, tai sustoję prie vartų nežinojom ką daryt. Jei ir yra koks paaiškinimas, tai jis akių nebado. Užtektų net kokio engriš: “tikcket now – pay later”. Nes dabar matai – priekyje mokamas kelias, matai kainas, matai mygtuką, bet nematai kur pinigus dėt. O to visai nereikia gi, pinigai išvažiuojant :).

Geri dalykai: pasirodo, kad keliai Lenkijoje kuo normaliausi. Pvz., tokio koks pas mus nuo Vilniaus iki Utenos, reiktų paieškoti su žiburiu. Važiavom nuo Suvalkų link Olštyno krašto keliukais. Visur lygi graži danga. Gal kokių 40km teko važiuoti labiau sulopytu, bet jokių tokių, kur negali prasilenkti neužvažiavęs ant nutrupėjusio kelkraščio – nebuvo. Tiesa, keliai labai vingiuoti, todėl lenkimai pavojingi. Na ir kelias iš Lietuvos iki Suvalkų ir toliau, gylyn, nėra labai smagus. Bet ne dėl savo kokybės, o dėl intensyvaus eismo. Tai yra fūrų traukinys, ir jei nervina važiuoti tarp jų ant 90 ir labai norisi ant 100 lėkt, tai teks jas visas lenkt. Ir taip visą visą kelią. Nenuostabu, kad tada kelionė atrodys labai sunki.

Va, tokia danga, ir tokie keliukai:

Dar iš patikusių dalykų – požiūris į dviratininkus. Juos aplenkia pagarbiu atstumu. Jei tame siaurame, vingiuotame keliuke negali aplenkti, nes atvažiuoja iš priekio kolona, tai ir nelekia, važiuoja lėtai iš paskos, bet nespaudžia, kaip pas mus būna.

Mūsuose nemėgsta lenkiškų produktų – oi lenkiški obuoliai, fu fu fu! Nors seniai perkame lenkišką pieną, bet visi ten pirkti produktai pasirodė skanūs, kokybiški, nesuprantu kodėl čia taip purkštaujama. Na išskyrus tuos atvejus kai išskirtinai norisi tik lietuviško dalyko. Bet na vistiek, lenkiškas daiktas dažnai kažko blogo sinonimas :).

Įspūdį paliko Olštynas. Mes jį pasirinkome, kaip pirmos nakvynės stotelę. Tiesiog iš žemėlapio, bedėm į didžiausią miestą tame kampe. Namų darbų nedariau, maniau bus toks koks nors ala Ukmergė. Nieko blogo, bet nieko ir ypatingo, tiesiog mesteliūkštis vidury šalies. Nustebino ir dar kaip. Labai gražu! Senamiestis tai toks Kauno senamiesčio dydžio, bet na… gražu gražu ir sutvarkyta. Gera buvo gimtadienio rytą ten, hipsteriškoje kavinėje, su kava ir tortuku :).

Čia prie mūsų viešbučio. Buvo atradimas, kad štai pro tuos vartus praėjus, prasideda visas senamiestis. Sakiau gi, kad namų darbų nedarėm.

Aplankėm ir Malborką su visa jų pilimi. Belekaip milžiniška, pavargau vaikščioti.

Tai va. Kelionė buvo trumpa, labai intensyvi, įdomi. Matėm ne tiek ir mažai, stojome miestukuose, kurių pavadinimų jau neprisiminiau, bet jie primindavo, kad Lenkija sena šalis, su įdomia istorija, o mes tik jų provincija kadaise buvom.

Ne, neužsimaniau Lenkijoje gyventi, kaip kitose savo lankytose šalyse, bet noriu jos pamatyti daugiau, kitų krypčių, kitų miestų. Ir Gdanską taip pat.

 

 

Kasmet spalio 12 dieną rašau tradicinį blogo įrašą. Dabar štai atsiverčiau langą ir neturiu ką pasakyt. Metai buvo labai geri. Daug geresni už užpernykščius. Susipažinau su naujais žmonėmis. Su kai kuriais susidraugavome ir dar nė vienais metais taip nebuvo – paštu visą savaitę plaukia dovanos. Tai ne draugystės rodiklis, bet dėmesio ženklai neleidžia tyliai užsiimti savipisa, kad neturiu draugų, kad niekas nemyli :). Tai tik parodė, kaip keičiasi laikai, draugauti gali internetu, apdovanoti paštu, nesijauti vienišas net būdamas vienas. Kol neišjungtas ryšys. Vertinu.

Gyvenau, verkiau, juokiausi, skaičiau, rašiau, piešiau. Viskas kaip visada. Iš esmės niekas nepasikeitė. Ir tai yra trūkumas. Norėtųsi kitais metais pasigirti kažkokiais pokyčiais. Gyvenime, santykiuose, bet žinoma, kad teigiamais, o ne su liūdesio gaidele.

Ir mano būsimos tattoo fonde (sudarytame iš gimtadieniui dovanotų pinigų) jau ko gero yra 2/3 sumos. Tikiuosi naujokė jau tuoj tuoj. Vien tuo kitais metais jau būsiu kitokia.

 

Rusakalbis vyras su nelietuvišku pasu siunčia kažkam pilną dėžę dovanų. Liepia jam pildyti deklaraciją. Kartu su pašto darbuotoja kuria ką ten parašyti. Vardinti visus triusikėlius, ar užteks tik “drabužiai”. Paaiškėja, kad dar jis ten siunčia didelį butelį degtinės ar kažko tokio. Darbuotoja atranda, kad į tą šalį nelabai gerai tiek siųst, grąžins greičiausiai ir bus labai negerai, tiek sumokėta gi jau. Tada jie įsilaužia į tą didelę dėžę, išima gėrimą. Bet negi paliksi tuščią vietą. Nupirko ir įkišo Pimpačkiuką. Taip va.

Štai pamenu laikus, kai mes katėms neleisdavome laipioti virtuviniu stalu ir virtuvinėmis spintelėmis. Keisti laikai buvo, nes katės suprato, kad negalima, bet turbūt nelabai suprato kodėl, tad sprukdavo kaip tarakonai sujudėjus, bet vistiek lipdavo.

Atsirado Kira, kuri yra ne veidmainis katinėlis. Nelabai jai buvo aišku, kodėl negalima ant to stalo jei:

a) jis yra prie lango, už kurio yra medis, o jame būna zylių.
b) ant to stalo darai daug įdomių dalykų, kuriuos įdomu žiūrėti.
c) ant to stalo yra kavos aparatas, kuris rytais būna šiltas ir faina pasišildyt kojytes užsilipus.
d) ten yra kriauklė, kurioje faina žaisti, ir šiaip gerti, ir dalyvauti kai ką plauni.

Nesąmonė tie draudimai, sakė ji mums naiviai bei pradėdavo murkti barama ir kelis mėnesius pakovoję nustojome.

Argumentai rimti. O mes neturėjome jokių. Na kokių? Higiena? Kai katuką nuolat niurkai, myluoji, bučiuoji, ir tikrai nebėgi po to rankų plauti, tai jau kažkas kitaip, kai ji praeina spintele? Juk vistiek eina kai nematai :).

Ir dabar pjaustom kartu smūčiams bananą, kalbamės, Kira murkia, ir man visai neaišku, kodėl mes anksčiau buvom kažkokie kvaili, juk visiems dabar fainiau.

Jau ne vieną kartą vaikštinėdama mieste pastebėjau labai gražiai apsirengusias merginas. Tik viena bėda, kad vienodai. Sakydama vienodai, aš neturiu omenyje, kad ir ta, ir ana su juodomis kelnėmis bei pilku megztuku. Ir ta, ir ana yra su tokiomis pačiomis juodomis kelnėmis ir tokiu pačiu pilku megztuku. Greičiausiai jos nėra sesės ir negavo dovanų iš nusenusios tetulės, kuri visais laikais dovanodavo dvi vienodas lėles. Kad nesusipeštų. Tos merginos tiesiog apsirengė taip, kaip aprengtas manekenas Zara, H&M, Mango ar kitos populiarios parduotuvės vitrinoje. Tie patys deriniai šmėžuoja ir šių parduotuvių lauko reklamose, žurnaluose.

Perdedu? O kaip kitas variantas. Skaitau stilistės Agnės J. FB puslapį, kur ji kas dieną įmeta kokį nors derinuką. Tai savo, tai šiaip pasiūlymą, kaip rengtis darganotą penktadienį. Spėkit kokie būna komentarai? Iš kur paltas, iš kur batai, iš kur šalikas? Ir toji Agnė visada sako, kad iš bet kur, kad tokių šalikų galima rasti nuo turgaus iki Prados, tokių rudų batų nuo Danijos iki prabangaus butiko, tik reikia įvertinti savo piniginės galimybes ir gali atrodyti taip pat šauniai, o ji parodo tik tendenciją, outfit’o apmatus, kas su kuo dera, idėją. Ir vistiek visi komentarai “iš kur”, “iš kur”, “iš kur”.

Man, pavyzdžiui, visai neįdomu iš kur yra violetinis paltas. Žinau, kad tikrai nelėksiu į kokią Mexx parduotuvę jo ieškoti. Bet jei man įstringa, kad šį sezoną aš noriu violetinio palto, tai čiupinėju visus tokius antrarankėse parduotuvėse. Ir jei man tikrai reikia tai randu! Nesu radusi tik gražios spalvos žalio paltuko, bet įvertinus kokie yra mano likę aksesuarai ir drabužiai, tai toks pirkinys būtų sukėlęs tik problemas, o ne džiaugsmą.

O dabar mano wishlistas. Man labai norisi ir reikia pilkų ilgaaulių. Su patogiu padu, tinkamų eiti eiti eiti, ir prie sijono taip pat 🙂

Na kokių nors tokių tik gražesnių:

 

Dar man reikia paltuko, ar dviejų. Žiemai, ir “ant dabar”. Čia aš daug reikalavimų neturiu – kad tiktų figūrai. Na ir nebūtų pretenzingai margas.

O kur jam dar būt? Bet tarp visų el-knygynų naujienlaiškių, siūlymų pasididinti savo penį bei pranešimų, kad laimėjau milijoną, kažkaip prajuokino.

 

 

Šiandien galvodama apie tai ką veiksiu per pietus prisiminiau savo kolegą, kuris visada gerai apgalvoja savo maršrutus 🙂 Nes pagavau ir save donatiškai galvojančią kaip čia geriau padaryti :). Mat turėjau nueiti į dvi vietas – paštą ir Omnivą paštomatą, kuris truputį nei pakeliui, nei ką. Tuo pačiu būtų gerai užsukti į parduotuvę, na o kadangi jau biblioteka + kanceliarinių prekių krautuvė irgi paštomato pusėje, tai dar ir ten :).

Tai vat ir svarsčiau, kaip čia geriausiai eiti, kad a) nereiktų grįžti tuo pačiu keliu (nu žinokit nemėgstu, tad renkuosi geriau kokį žiedinį maršrutą), ir būtų mažiausiai nešulių. Nes parduotuvė yra ir ten kur paštas, ir ten kur paštomatas :).

Taigi gavosi taip: namai -paštas – nusikratyti siuntinių, biblioteka – pasikeisti knygas (1 iškeičiau į 3, tai gyvent lengviau netapo), paštomatas (rankinė sunkėja), kancialerinės (sunkėja), parduotuvė (ten kur paštas – žiedas užsidaro) – namai.

Čia aš pagalvojau, kad o gal ir neblogai būtų buvę kokiu dviračiu važiuot…

O čia nauja draugė, dėl kurios visas erzelis 🙂