Štai pamenu laikus, kai mes katėms neleisdavome laipioti virtuviniu stalu ir virtuvinėmis spintelėmis. Keisti laikai buvo, nes katės suprato, kad negalima, bet turbūt nelabai suprato kodėl, tad sprukdavo kaip tarakonai sujudėjus, bet vistiek lipdavo.
Atsirado Kira, kuri yra ne veidmainis katinėlis. Nelabai jai buvo aišku, kodėl negalima ant to stalo jei:
a) jis yra prie lango, už kurio yra medis, o jame būna zylių.
b) ant to stalo darai daug įdomių dalykų, kuriuos įdomu žiūrėti.
c) ant to stalo yra kavos aparatas, kuris rytais būna šiltas ir faina pasišildyt kojytes užsilipus.
d) ten yra kriauklė, kurioje faina žaisti, ir šiaip gerti, ir dalyvauti kai ką plauni.
Nesąmonė tie draudimai, sakė ji mums naiviai bei pradėdavo murkti barama ir kelis mėnesius pakovoję nustojome.
Argumentai rimti. O mes neturėjome jokių. Na kokių? Higiena? Kai katuką nuolat niurkai, myluoji, bučiuoji, ir tikrai nebėgi po to rankų plauti, tai jau kažkas kitaip, kai ji praeina spintele? Juk vistiek eina kai nematai :).
Ir dabar pjaustom kartu smūčiams bananą, kalbamės, Kira murkia, ir man visai neaišku, kodėl mes anksčiau buvom kažkokie kvaili, juk visiems dabar fainiau.
Absoliučiai teisingai ir labai tiksliai! 🙂