Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai

Mano vyras sako: oi koks aš alkanas, neištversiu iki Ukmergės!
Nueiname į kinus šalia namų. Po valandos ir 15 min laukimo aš sakau, kad jau būtume nuvažiavę…

Anksčiau labai mėgau nuvažiuoti į Ukmergės turgaus “skuduryną”. Dabar apima tik liūdesys, kaip skurdu ir nieko gero ten nebėra.

Išsivystė priklausomybė Dolce Gusto kavai. Teko nusipirkti antrą aparatą, į darbą. Dar stalo futbolą reikia nusipirkti ir būsiu wannabe moderni ofiso karalienė.

O dabar niamam mes vyro pagamintą skaniausią pasaulyje žele desertą ir pagalvoju, kad jau tuoj bus 2 metai kai negeriam alkoholio. Ir ant kiek viskas pagerėjo per tą laiką. Natūralu kai nereikia 6 iš 7 savaitėje rytų praleisti galvojant kur aš, kas aš, kodėl man bloga.

Kol kas tiek.

Šiandien kito savo blogo Facebook puslapyje prašiau nuomonę apie like ir share konkursus. Dabar smagu matyti, kad komentuoja ir tie, kurie juos mėgsta, ir tie, kurie nekenčia. O aš ką, aš turiu savo nuomonę. O prie FB tai prisijunkit. Sekėjai nekenkia. Kuo jų daugiau, tuo blogeris solidžiau atrodo. Atseit formuoja nuomonę 😀

Kas pavogė vieną dieną? Buvau šventai įsitikinusi, kad šiandien trečiadienis.

Dienos tragedija: neberandu savo plaukų dažų spalvos pirkti.

• Published (1,281)

Tiek įrašų yra šitame bloge. Prisimenu laikus kai visokias nesąmones rašinėdavau kiekvieną dieną. Dažniausiai tai tam, kad nedirbčiau, arba tam, kad atkreipčiau kieno nors dėmesį.

Bet peržvelgiau… Žiemą įrašai ir visada būdavo depresyvoki. Apie laukimą.

Pagalvojau, kad šiemet neturiu jokio norų sąrašo knygų mugei.

Kartą metuose suskaičiuoju visas atvirlaiškių parduotuvės prekes. Ne tai, kad mano apskaita būtų bloga, bet visko pasitaiko. Paimi dovanai ar reklamai, ar kaip pavyzdį naujam autoriui ir nepasižymi. Tai broką kokį randi ir vėl nepasižymi. Prireikia inventorizacijos. Tokią padariau šiandien. Ir tai sąžiningai 8 valandas skaičiavau. 12005 atvirukai perėjo per rankas 🙂

Baiginėdama jau žvilgčiojau į laikrodį, nes skubėjau į paštą. Ir žinote kokia mintis kirbėjo? Ar dar spėsiu kelis atvirlaiškius užrašyti postcroseriams ar ne. Kitas sakytų, kad jau vemti verčia tie atvirukai 😀

Galva kvadratinė jau.

Ar dar madingi laiškai ateities sau?

Aš tokių nerašau, tačiau kartais pridedu žinučių į darbo kalendorius. Vieną pirkau dar lapkritį ir šiandien radau:

Jau net nepamenu, todėl sukėlė šypseną.

Ir bus 🙂

Būtų visai neblogai iš savęs išmušti pelenės sindromą. Nes vos tik išgirdau, kad reikės sudalyvauti tam tikrame renginyje iš karto pagalvojau kokia aš vargšė atrodysiu šalia kitų damų. Net jei nusipirkčiau ten kokią Statkevičiaus suknią. Jausmas ir nepilnavertiškumo kompleksas.  Reikia palaikymo sau pačiai.

O dar šiandien pardavinėjau batus. Gaila, nu bet mažokoki. Kol viena derėjosi ir kiekvieno šūduko klausinėjo, tai kita nupirko be derybų. Pati šiek tiek nuleidau vien dėl to, kad pirmai jau būčiau gerokai pigiau atidavus. Ir dėl to, kad ima iš karto.

Taip ir gyvenam. Buitiškai kol kas.

Šiandien ta diena, kai geriau patylėt nei rašyti, nes kažkaip negerai gautųsi kalbėti apie iliuziujų pasaulį, kuriame tavimi tiki.

O, kad nebūtų viskas taip neigiamai, tai žiū, kokie faini yra šios dienos gauti atvirukai 🙂 Taip pat galėčiau pavadinti “iliuzijų pasaulis vs realybė”.

Einu šiandien ir galvoju, kad kokia keista diena! Nešalta ir net nelyja. Seniai jau to nebuvo. Tarsi koks pavasaris.

O pastarasis sausis sunkus sunkus, jau sakiau. Vakar pagavau save skaitančia senus pokalbius. Iš tų laikų, kai su G. dar tik pirmą savaitę draugavome ir darbo metu čiatindavome. O šiandien vėl pagavau save skaitančią tų laikų jo blogo įrašus. Kažkokia nostalgija.

Šiandien FB priminė, kad lygiai prieš 3 metus mirė močiutė, reikėjo važiuoti į laidotuves, bet mes dar ėjome į Verslo žinias pakalbėti apie atvirukų parduotuvę. Su pokalbiu ir galutiniu tekstu viskas buvo ok, bet tada pribloškė fotografė, taip, kad net dar po to šiek tiek rutuliojosi ta istorija.

O dar FB priminė, kad pernai šią dieną nešėme pareiškimus į santuokos rūmus. Ir aš atsimenu dieną ne itin džiugiai, nes buvome žiauriai susipykę, o nepasitenkinimas vienas kitu virto per kraštus. Nepaisant to, kad buvau apsižliumbusi, o beeidami vis dar pykomės viešai, vistiek ėjom.

Ai, bet už poros dienų prasidės paskutinis žiemos mėnuo, kai žinai, kad jau tada viskas šviesyn ir šiltyn ir geryn.

Šios rūšies kavą jau trečią kartą paimu paskutinę lentynoje. Ir dar, kadangi jos sukrautos aukštai, tai tą paskutinę reikia traukti iš galo, pasistiebus ant pirštų galiukų. Visos kitos Dolčės sau ramiai juokiasi tuo metu.