Mūsų namuose gyvenantys nykštukai, parodė aukščiausio lygio naglumą.
Jau kurį laiką man kirbėjo mintis, kad prieškambariuke kažko trūksta. Kadangi ten būnu tik kai reikia nusiauti/apsiauti, ta mintis vis šmėstelėdavo. Bet nesusiformuodavo aiškiai. Kol vos neprilipome prie sienos. Kaip? Ogi prie dvipusės lipnios tvirtinimo juostos. Tada pagaliau suvokiau, kad trūksta vieno iš mano meno šedevrų.
Žinoma, galėjau pasikelti ir manyti, kad kas nors pavogė šią meno vertybę. Bet:
a) niekas pas mus per daug nesilanko.
b) ten net nepaveikslas, o terlionė, gi ne veltui mažai matomoje vietoje kaba.
Apkaltinti buvo nykštukai. Nes tie visada viską paslepia. Virtuvinis, tai savam stiliuje. Slepia šaukštelius. Ne ne… Jo nedomina nei šakutės, nei peiliai. Užsiciklinęs jis su šaukšteliais. Na ir sėkmės. Tiesa, aną syk, jis net į darbą prisikabinęs nuėjo. Po to Audrius visur šaukštelių ieškojo. Parazitas (nu ne Audrius, o nykštukas…).
Taigi… Išrikiavau nykštukus ir skaičiau moralą kol pradėjo drebėti. Aš gi moku labai pikta būti. Prisipažino ir paveikslėlį radome giliai giliai už spintos. Reikia pasistengti jį ten sukišti dar.
Pakabintas į savo vietą. Mes lengvai nepasiduodam.
Bet pas mus visi keistuoliai susirinkę. Pvz., grįžus iš darbo, Kitė sakė, kad čia visai ne ji atidarė spintą ir išvertė pusę rūbų. Ji čia tikrai ne prie ko. Lygiai taip pat kaip ir kojinė. Ji pati nusprendė nusiskandinti Kitės dubenėlyje. Kitė nežino kodėl. Gal kojinė porą pametė. Ir pasislėpusi Kitė tik todėl, kad niekas neteisingai neapkaltintų. Žodžiu gyvename linksmai:).
Category: Asmeniškumai ir kiti nusišnekėjimai
Apie du žmones
Mes esam dviese. Aš ir yozux. Jau seniai. Jau daugiau nei 8 metai. Nuo paaugliško amžiaus (juk man buvo 17 metų). Viską darom dviese. Gaminam maistą, tvarkom namus, apsipirkinėjam. Keista. Aš galiu lengvai suskaičiuoti, kiek kartų per metus buvau išėjusi kur nors viena. Net pareiškimas, kad šiandien einu su kuo nors susitikt, sukelia šiokių tokių neigiamų minčių. Nes gi na kaip čia dabar mes atskirai? Visigi pastaruoju metu stengiamės gal kiek atskiriau. Norisi ir tik savo draugų.
Kodėl taip? Nežinau. Taip jau susiklostė. Mokėmes ir mus supo vieni žmonės. Po to jie kažkur išvažiavo į užsienius ar šiaip keliai išsiskyrė. Keitėm gyvenamą vietą, darbus. Vėl keitėsi žmonės su kuriais linksminiesi. Vieni vėl atsirasdavo ir vėl pradingdavo. Kiti išliko šalia net dabar. Kai pagalvoju ar turim draugų? Taip tikrai. Tokių į kuriuos gali vidury nakties kreiptis. Tokių, kurie priglaus jei liksim be namų. Turim. Bet kažkaip vistiek viskas susiveda į du žmones.
Kada tai blogai? Kai sumanai, kur važiuot, dalyvaut, surengt… Kur didelei kompanijai būtų daug smagiau nei dviese. Bet tada paaiškėja, kad veini vaikus gimdosi, kiti jau prisgimdė ir negali. Treti vestuvėse, ketvirti stovyklose skautų, penkti draugauja per atstumus, todėl jų savaitgaliai atiduoti meilei. Rengi gimtadienį ir prasideda: vieno nauja meilė neišleidžia ir labai pavydi, trečias laimėjo kelionę tuo metu, ketvirta nevažiuos iš kito Lietuvos galo, penktam metus planuotas renginys. Ir t.t.
Ir vėl dviese. Pasibaškom, paklajojam ir vėl tik du.
Geriau nei vienam:)
Savaitgalis irgi dvienišas:)
Vakar dviese “Transilvanijoj” pasižiūrėjom krepšinį ir paliuobėm alaus. Po ilgų ieškojimų galiu pasakyt, kad “Samsonas” man skaniausias.
Ir pazyziau, kad šeštadienį man norisi prie vandens.
Taigi, šiandien dviese susipakavom ir atsidūrėm prie ežero. Ei, maudžiausi!!! Jėga. Ir kai pamenu maudynes jūroj, tai koks malonumas, kai vanduo gaivina kūną, o ne gniaužia. Mmmmm…. Vandenėėėėėlis…. Šašlykiukai… Vėl “Samsonas”. 🙂
O ryt dviese einam į Bjork. Nekoncertinė aš tokia. Bet gal bus gerai??? Ką?
Tiesa, dar ruošiamės rugpjūtį į Be2Gether važiuot. Vėl esam dviese, bet šį kartą klausiu, gal kas norit prisijungt?
5tadimėjinėjimas
Penktadienis – keista diena.
Vienam forume mačiau apklausą, apie tai kuri savaitės diena labiausiai patinka. Aišku, visas kitas vargšytes dienikes nurungė jo didenybė Penktadienis.
Man skaičius 5 nepatinka. O nemeilė penketui slopina meilę penktadieniui:). Mylimiausi yra 13 , 6 ir 7. Nes susiję su reikšmingomis datomis, gimtadieniais, įvykiais bei įvairiais sutapimais. Gaila nėra tryliktadienio. Tai neabejotinai būtų mano mylimiausia diena. 13 pats pačiausias.
Atrodo diena, kaip diena. Darbas ir tiek. Bet daugelis jau spurda. Ech, kaip bus smagu 16-17-18 val (mes skirtingu laiku baigiam darbą). Jau prasidės savaitgalis. Jaunasis kolega atostogauja. Ir labai keista šiandien negirdėti, kaip jis nardys, nardys, nardys ir dar gers.
Penktadienis. Tingiu dirbt. Ir kam reikia? Darbai pas mane patys pasidaro:) Išdresiravau. Galėčiau eit namo. Arba bet kur. Bet nenoriu. Noriu į knygyną. Vakar, vakare perskaičiau knygelę ir besotiškumas skaityt atgijo. Nes man jos užteko tik nuo 20 iki 23 valandos. Su naršymo pertraukėlėmis.
Penktadieniai darbe man visai patinka. Ką tik už vieną mano ištartą frazę, vos į galvą neatskrido sunkus daiktas. Penktadienis.
Universitete nemylėjau penktadienių. Nes kažkuriamten kurse, penktadienį 16 val būdavo privalomi elektronikos laboratoriniai darbai. Nuo jų nepasiplausi. Praleist laboro niekas nenori, nes teks vienam per skolų savaitę daryt. O vienišam laidukus junginėt, matavimus atlikinėt, tai jau ne taip baisiai ir linksma. Fu, penktadieniai buvo.
O šiandien jau 4 kartus girdėjau frazę “taigi penktadienis”. O kol rašau šį įrašą spėjau išgirst dar 3.
Dar žinau, kad šiandien tikrai gersiu tamsaus alaus. Kur ir su kuo nežinau. Bet taip bus. Nes penktadienis.
Einu pažaisiu online žaidimą.
Niekas
Kas yra niekas?
Tiesiog niekas?
Sunku pasakyti?
Tai dažnai naudojamas žodis. Daug kartų teko girdėti tokius dialogus (ar pačiai dalyvauti juose):
-Ką veiki?
-Ai, nieko…
-Ką čia skaitai?
–Nieko gero.
-Ką veiksi savaitgalį?
-Nežinau, gal nieko.
-Kur važiuosi per atostogas?
-Neturiu pinigų, tai greičiausiai niekur.
O pats geriausias mini dialogas būna toks:
-Ką tau padovanot gimtadienio proga?
–Nieko man nereikia.
Taip dažnai minimas ponas Niekas, tiesiog negali neegzistuoti. Šiandien mąstydami, apie gimtadienio dovaną, vis galvojom, kad na niekas netinka. Ir netyčia atradome, kad nieką visai lengva padovanoti. Ir jis netgi ne taip jau baisiai ir kainuoja.
Štai jis – Niekas!!!
Nieko čia gero neparašiau :))) Niekas ir neskaitė:))) Bet mano ir blogo pavadinimas gi Niekiviskmėjinėjimai
Jei turėčiau mini laiko mašinytę…
Nebūčiau aš Salomėja, jei nuolat negalvočiau, apie tai kas būtų jeigu būtų. Jei tada nebūčiau to padarius, to pasakius, ano pamiršus, o tą nutylėjus… Gal viskas būtų kitaip? Žinau, kad paraleliniuose pasauliuose gyvena mažiausiai dar keturios Salomėjos. Ir kas keisčiausia, mūsų keliai susikerta. Taigi, rezultatas gaunasi tas pats.
Dažniausiai padarau išvadą, kad viskas taip ir turi būti. Dabar yra geriausia. O ir šiaip gi niekas nevyksta šiaip sau. Galų gale galiu numatyt ir rezultataus, nes būrėjos mamos išburti dalykai pasitvirtina 95 proc. tikslumu. Jau daug metų. Ir kai man pasako nedaryk taip, nes turėsi bėdų tokių ir tokių… Na galėčiau gi ir paklausyt, ane?
O visgi. Kai pagalvoju, jei turėčiau mini laiko mašinytę, kuria nuskriejusi į praeitį galėčiau pakeisti kažkokias smulkmenas. Ar tuo pasinaudočiau?
Mokyklos laikai. Kai prisimenu pirmą meilę, tai šiek tiek raudonuoju. Bet kai pagalvoju, nekeisčiau tų nesąmoniu, kurias prikrėčiau. Kokių? Jojo atsiradimas ant Valentino dienos mokyklinio plakato, angelo pavidalu (čia pravertė draugės pagalba, kuri mokėjo itin tiksliai žmones piešt). Arba, kai visai jo klasei nusiunčiau Kalėdinius sveikinimus, tik jam vieninteliam ne. Geri laikai buvo. Ką čia ir bekeisi. Dabar net nenorėčiau, kad mums būtų kas išėję.
Mokslai. Va galvoju, gal reikėjo daugiau gramatikos taisyklių įsidėt į galvą? Ne tik visa širdim rašiniams, matematikai bei fizikai atsiduot. Dabar gi nebūtų gėda dėl kablelių nebuvimo arba jų buvimo ne vietoje. Net velnių už tai iš blogadraugio gavau. O Dailės mokykloje reikėjo nelakstyt iš piešimo pamokų. Bet nors meno istorijos nei vienos nepraleidau.
Dar vis galvoju, kad kaži ar būčiau stojus ten kur stojau. Pirmu numeriu dar. Bet gi nebūčiau tada čia, kur esu. O brolis mokosi ten, kur būčiau perstojusi. Matau, kaip aktyvus ir gerai besimokantis, ir jau daugiau už mane pasaulio matęs žmogus, nusivylęs. Matau ką gauną ir ko nori. Neverta… Gerai, kaip buvo. Nemažai davė.
Jei turėčiau laiko mašinytę, tai nukakčiau į savo 18 gimtadienį. Ir jokiais būdais neleisčiau sau viešai prisipažinti, kad “starkos” nesu gėrusi. Ir tolau sau būčiau vyną gurkšnojus. Gal net pilnametystės atėjimo nebūčiau pražiopsojus.
Jei turėčiau mini laiko mašinytę, gal nebūčiau pasitikėjus tam tikrais žmonėmis. Tačiau, viskas į naudą. Kas nesugniuždo, tas stiprina.
Kai pagalvoji, tai nereikia tos laiko mašinytės. Visas klaidas galima ištaisyti ir dabar. Tikslus bei svajones vis dar galima pasiekti.
Dabar draugiškai nusišypsome. Esam čia. Dabar. Ir tokie, kokie esame. Miau.
Ko teliko neįsijungiat?
Kažkada sugedo televizorius. Seniai. Gal prieš kokius 3-4 metus. Tai buvo tolygu tragedijai. Ką veikti vakarais? Laidos, serialai, ypač naktiniai…
Ir pinigų kitam nebuvo. Teko taupyt. Mažumėlę pasispaudus įsigijome “Taurą” už 300+ litų. Jis buvo pigiausias. Šis televizorius ir dabar mūsų kambariuke užima vietą.
Nežinau, kodėl mes tada TV žiūrėdavome. Gal laidos geresnės buvo? Priminsiu, kad niekada gyvenime neteko turėt kabelinės tv. Visgi ir TV pagalba, ir Dviračio žynios, ir kitas šlamštas buvo ir anksčiau. Tiesa gal kokių kelių į žvaigždes dar ir nebuvo.
Palaipsniui tv žiūrėjau vis rečiau ir rečiau. Koks nors geras filmas. Krepšinis. Eurovizija. Gal šokių dešimtukas. Na ir viskas.
Dabar televizoriaus nebeįsijungiame visai. Užtenka anonsų. Taip, žiūrėjom krepšinį. Manau žiūrėsim ir olimpiadą. Bet gal pavyks tai daryti internetu.
Visas šitos mintys po vakar, kai iš neturėjimo ką veikti pas tėvus įsijungėme tą dėžutę.
Tiesa, prieš tai man sėdint ant sofutės ir kelius šildant savo kompiuteriuku, mama paklausė:
-Ko teliko neįsijungiat?
Klausimas buvo netikėtas. Nes NET NEPAGALVOJAU, kad gi galima jį žiūrėt, kaip atpratau. Įjungiam. O ten puikusis šou. Nuostabu. Ir reklamos 15 min ilgio. Dar nuostabiau. Ir labai intelektualūs anonsai. Manau vieno vakaro užteks pusei metų.
O kažkada anytai, kai pasakėm, kad nežiūrim televizoriaus, ji su užuojauta sako:
– Tai suprantu, dirbat, laiko neturit turbūt…
Ir niekaip nenorėjo patikėti, kad nežiūrim, nes nieko nerodo. Kaip tai nerodo? Taigi rodo našlaitėlius Radžį ir Merūną. Ir dar kartais apie Paksą blogai šneka…
Ai geriau jau mano nemylimą YouTubę aplankyt.
Paburbėjimas. Sveikinimas. Dar kažkas.
Ne, nu kodėl? Sugalvoju viduryje dienos pamiegoti. Tai būtinai turi ateit kas nors ir paklaust:
-Miegi?
Tai ne bliam, Snieguolę vaidinu ir laukiu kol princas pabučiuos.
Bet gi šalis mūsų ne karalystė, tai princų mes neturim.
O šiaip norėjau pasveikinti gi visus su Mindaugo karūnavimo diena:). Man kaip literatūrinių istorijų apie įvairių monarchų gyvenimus gerbėjai, visai smagu, kad tokią dieną minim.
Ką tik viename forume perskaičiau, kad net gi yra švenčiančių, rengiančių teminius vakarėlius, beigi besikeičiančių dovanomis. Tokiomis, kurios su karalystėm asocijuojasi.
O aš, o aš… Irgi jaučiuosi maitinama, kaip karalaitė. Pradedant vakar diena: sumuštiniai su namuose rūkyta mėsyte ir jau užaugusiais pomidorais, šašlykiukai. Šiandien jau kepa lazanija, o ryt bus verdami mantai.
Bet grįšim pirmadienį į Vilnių, pas savo mielą tuščią raudoną šaldytuvą. Baigsis pasakos. Beveik pasiilgau. Noriu į darbą.
Paukščiukas
Dar sykį įsitikinau, kad planavimas yra ne man. Nors esu rami, bet spontaniškumas vistiek būdingas. Planuoti planeliai nuėjo šuniui ant uodegos. Nežinau, kur jis su savo uodega dabar tampo kelionę į “tundros” vestivąlį, bei A. gimimo dieną. Nežinau. Bet man dzin. Planams sugriuvus atsidūrėm ten, kur mūsų visada laukia. Ir visada džiaugiasi kai atvažiuojam.
O aš negaliu atsidžiaugt mane lepinančia raudona spalva. Ir lesu lesu kaip paukščiukas. Nai nai nai…
Visi laimingi. Ir aš lepinuosi mylimiausiom uogom, tiesiai nuo medžio. Ir vakarėjant užuosiu dūmą bei gi kepamų šašlykiukų kvapą. Ir brangusis turi visą kiemą ir galės montuotis sau kolonėles mašinoje. Pasikartosiu. Velniop tie planai. Laikykitės…
Jaunystės privalumai
Senukai verti pagarbos. Jie sunkiai dirbo, augino, kūrė ateitį. Senas žmogus išmintingas. Seno žmogaus kūnas jau nebenori tarnauti. Užjauskime juos. Viskas teisinga.
Todėl užleisti vietą troleibuse yra savaime suprantama. Senukams. Bet ne 60 metų bobelėms (ei, o kiek Madonnai metų? ), kurios turi jėgos tempti maišus, kokių aš nuo žemės neatkelčiau. Ir dar lieka energijos aprėkti jauną žmogų. Dzin. Aš ne apie save. Man tik ranką skaudą. Bet čia per jausnystės kvailystės nuotykius.
Mes iš pagarbos galime net palaukti, kol diedukas vaistinėje paplepės su pardavėja. Jauni gi esam. Ką ten…
Bet šiandien pasijutau hm…
Situacija:
Važiuoju troleibusu. Kalvarijų turgaus stotelė. Nenuostabu, kad prisigrūda bobelių, senelių ir dar visokių su krepšiais.
Viena gerbtino amžiaus senutė (+-65 metai) greitai klesteli į laisvą vietą. Susistato aplink suvo tris krepšius. Iš jų sklinda rūkytų mėsos gaminių kvapai. Fu, tokie kvapai troleibuse. Dar matau obuoliai, nektarinai (gal persikai), bananai. Neblogai apsipirko, pagalvojau. Ir aš taip norėčiau. Bet kai tokios kainos…
Ir tik taip pagalvojus, toji tetulytė MAN sako:
-Mergaite, gal gali man atiduot savo laikraštį (čia 15 min). Nes ten nebėra. O tu JAUNA, galėsi nusipirkti ir mokamą.
Čia Salomėjai pritrūko ir minčių, ir žodžių. Norėjosi truputėlį pasikeikt pagalvojus, kad būdama jauna nenusiperku to kas iš jos krepšių pūpso… Tai gal geriau tiesiog paprašyt? O ne manipuliuot savo senatve. Negaila gi to nemokamo laikraščio. Bet tik ne tokioj situacijoj.
Trumpos ir padrikos mintys
Kodėl katė viską daro būtent tokiu ritmu: pavalgo, palaka, pašika, o tada metas glaustymuisi ir “paglostyk mane” reikalavimui.
Šiandien ryte “Maximoj” dirbo net 4 kasos ir visos laisvos. Nei vieno pirkėjo. Sunku net pasirinkt.
Visada galvojau, kad gyvenime nebūna serialinių situacijų, kai kažkas kažką pamato, ne taip supranta ir kyla visokie bla bla bla. Pasirodo būna.
Nebūtina iš namų išeit 20 minučių anksčiau. Geriau jas pamiegoti. Nes vistiek tas 20 minučių lauki troleibuso.
Padariau išvadą, kad nemėgstu programų, kurių logotipai mėlyni. Ir labiau mėgstu tas, kurių raudoni.
Važiuosim savaitgalį į tundrą turbūt:) Papasakosiu įspūdžius nes jų bus.
Kodėl aš normalioje klaviatūroje nesinaudoju skaičių klavišais dešinėje? Spaudžiu dešinį Alt ir eilutėje viršuje. Mazochistė nautbukistė.