Mes esam dviese. Aš ir yozux. Jau seniai. Jau daugiau nei 8 metai. Nuo paaugliško amžiaus (juk man buvo 17 metų). Viską darom dviese. Gaminam maistą, tvarkom namus, apsipirkinėjam. Keista. Aš galiu lengvai suskaičiuoti, kiek kartų per metus buvau išėjusi kur nors viena. Net pareiškimas, kad šiandien einu su kuo nors susitikt, sukelia šiokių tokių neigiamų minčių. Nes gi na kaip čia dabar mes atskirai? Visigi pastaruoju metu stengiamės gal kiek atskiriau. Norisi ir tik savo draugų.
Kodėl taip? Nežinau. Taip jau susiklostė. Mokėmes ir mus supo vieni žmonės. Po to jie kažkur išvažiavo į užsienius ar šiaip keliai išsiskyrė. Keitėm gyvenamą vietą, darbus. Vėl keitėsi žmonės su kuriais linksminiesi. Vieni vėl atsirasdavo ir vėl pradingdavo. Kiti išliko šalia net dabar. Kai pagalvoju ar turim draugų? Taip tikrai. Tokių į kuriuos gali vidury nakties kreiptis. Tokių, kurie priglaus jei liksim be namų. Turim. Bet kažkaip vistiek viskas susiveda į du žmones.
Kada tai blogai? Kai sumanai, kur važiuot, dalyvaut, surengt… Kur didelei kompanijai būtų daug smagiau nei dviese. Bet tada paaiškėja, kad veini vaikus gimdosi, kiti jau prisgimdė ir negali. Treti vestuvėse, ketvirti stovyklose skautų, penkti draugauja per atstumus, todėl jų savaitgaliai atiduoti meilei. Rengi gimtadienį ir prasideda: vieno nauja meilė neišleidžia ir labai pavydi, trečias laimėjo kelionę tuo metu, ketvirta nevažiuos iš kito Lietuvos galo, penktam metus planuotas renginys. Ir t.t.
Ir vėl dviese. Pasibaškom, paklajojam ir vėl tik du.
Geriau nei vienam:)
Savaitgalis irgi dvienišas:)
Vakar dviese “Transilvanijoj” pasižiūrėjom krepšinį ir paliuobėm alaus. Po ilgų ieškojimų galiu pasakyt, kad “Samsonas” man skaniausias.
Ir pazyziau, kad šeštadienį man norisi prie vandens.
Taigi, šiandien dviese susipakavom ir atsidūrėm prie ežero. Ei, maudžiausi!!! Jėga. Ir kai pamenu maudynes jūroj, tai koks malonumas, kai vanduo gaivina kūną, o ne gniaužia. Mmmmm…. Vandenėėėėėlis…. Šašlykiukai… Vėl “Samsonas”. 🙂
O ryt dviese einam į Bjork. Nekoncertinė aš tokia. Bet gal bus gerai??? Ką?
Tiesa, dar ruošiamės rugpjūtį į Be2Gether važiuot. Vėl esam dviese, bet šį kartą klausiu, gal kas norit prisijungt?
Tag: santykiai
Kantrybinėjimas
Kažkaip šiandien išsišnekėt baisiai norisi :). Krenta mintys iš galvos.
Sako kantrybė turi ribas. Išgirdusi šitą žodį iš karto prisimenu visokius lim iš matematikos. Visgi ne apie matematiką, nors gal šiek tiek. Tiksliau apie matavimus. Kaip surast ribą? Na ne tą, prie kurios artėja kintamieji dydžiai. O tą, kuri apriboja mūsų kantrybę.
Šiaip, jei galvojant bendrai, tai esu labai nekantri. Noriu visko greitai, čia dabar. Nemėgstu laukti, kol pamatysiu rezultatą. Ypač jei daug jėgų tam skyriau. Greičiau, mikliau, nenoriu stovėt eilėje, duokit saldainį dabar.
Tačiau jei kalbame apie santykius su žmonėmis, atrandu, kad daug daug daug tos kantrybės yra pas mane. Gal dėl to, kad stengiuosi atvirai mąstyt? Priimti kitokius žmones. Toleruot visokius nukrypimus nuo tiesios linijos. Nes kai pagalvoju, tai tarp šitiek mane supančių žmoniu, gal tik koks vienas išveda iš kantrybės. Ir tik todėl, kad aš tam leidžiuosi. Pasakysiu kaip paslaptį, tam kad galėčiau paskui pabambėt, pasiskųst ir pagailėt savęs, kur kamputyje.
O dabar turiu dar vieną variantą. Aš žinau, kad mane bando išvest iš kantrybės. Ir kuo labiau žinau, tuo labiau užsispyrusi ramiai į tai žiūriu. Net gi pasufleruoju. Pirmyn. Tau liko nedaug. Jei dabar padarytum šitaip, aš būčiau jau palaužta. Dar pamėgink pašokinėt mane sutrypęs. Nepavyko? Tai atimk visus saldainius. Irgi dar neverkiu? Tai pamėgink šaltu vandeniu apliet. O viduje žinau, užteks man tos kantrybės dar ilgam. O po to atsiras abejingumas bei ignoravimas. Ir tada, man atrodo, kantrybės bandytojas neapsidžiaugs. Nes visai ne to siekia. Tik šiaip nori pažiūrėt, kur Salomėjos kantrybės ribos.