Category: Aplink darbą

Negaliu gi nepareklamuot DNR įrašo, nors jis ir gauna pylos už tai, kad dažnai minimas šitame bloge.
Čia pradžiai, kad linksmiau būtų.
O šiaip, dažnai susidūriat su situacijom, kai kas nors sako:
– Norėčiau padaryt tą ar aną.
Ir tu jam pasakai, tai davai, darom, aš pasirašau. Ir anas tada pasimeta, pradeda laužytis, ieškot atamazkių???
Nugi jau du kartus taip šiandien. Tai žmogai mieli, gal jūs atsargiau kalbėkit, nes visada pašonėj beprotė Salomėja, kuri gali ir sutikt su įvairiomis avantiūromis.

R: Kur jūsų vyr. red.?
Mes: Tai va jau rūpinamės.
Jaunasis kolega: Taigi jo nebus šiandien.
R: Aaaaa, taigi jam mamadienis…
————————————————————————————-
Salomėja: Donatai, paskolink vaiką savaitgaliui. Viena būnu, pabendraučiau.
Donatas: Koks tavo tarifas?
Juoko priepolis.
————————————————————————————-
Laura: Tai aš pasiimsiu sesę tokio pat amžiaus.
Donatas: Tai jo, faina su 4,5 metų vaikais jau.
Salomėja: Ir mes su Laura eisim bernų kabint, nes gerai kabinasi kai su vaikais vaikštai.
Donatas: Jo?
Laura: Donatas susimąstė kodėl jo žmona vis vaikšto ir vaikšto su vaiku.
————————————————————————————-
Donatas: Aš rašau tau tekstus, o tu paimi mano vaiką. Barteriniai mainai.
Salomėja: Tai bliam, gauni pinigus už tekstus ir vaiką iškiši. Naglai…
————————————————————————————-
Jaunasis kolega: Ką daro katės kai joms morčius?
Laura: Seilėjasi, myžčioja, kniaukia, kankinasi.
Donatas: O kas tau būna per morčių?
Jaunasis kolega: Eik nafik.
————————————————————————————–
Donatas: Nu baigiam nes geruoju nesibaigs.
Laura: Kam čia geruoju nesibaigs?
Salomėja: Jo kam?
Donatas: Nu man nu…
————————————————————————————–
Donatas: Šūdžiai, šūddažiai, šūdvėdžiai, šūdvežiai, šūdežiai.
Laura: Bet šūdvežys tai normali profesija.
Donatas: Šūdą veža.
————————————————————————————–
Donatas: Artūro pojūtis man. Eik dirbt.
JK: Gal monopolį pažaidžiam.?
Donatas: Turi?
JK: Jo, kamščiuose pažaidžiu.
————————————————————————————–
JK: Kaip tavo šonas?
Donatas: Jau praėjo,.
Salomėja: Tai padarė Audrius masažą ir praėjo.
Donatas: Kokį masažą.
Laura: nu ne mum žinot.
JK: Kam Audrius darė masažą?
Laura: Donatui.
JK: Erotinį?
Donatas: Nu ne. Jis tiks sakė pasisuk čia, pasisuk čia.
————————————————————————————–
Laura: Kada įdėsi šitą įrašą?
Salomėja: Nu va nesibaigia niekaip pokalbiai.
Laura: Tai čia niekada nesibaigs…
Salomėja: Ai dar palauksiu.
—————————————————————————————

Šefas:
– Užeik, Salomėja, turiu tau gerą naujieną.
[[nagi nagi, ir ką? algą sumažinti susiruošė? papeikimas? papildomas darbas, koks nors iš šlykštesnių?]]
Salomėja:
– Na?
Šefas:
– Tai gal tu prisėsk, nes čia labai gera naujiena.
[[hm, net taip? tai jau ieškotis šablono, kaip rašyti prašimą atleisti iš darbo?]].
Salomėja:
– Sėdžiu.
Šefas:
– [[išdėsto reikalą]].
Blogoji pusė: mano nuotaika dabar yra ble ble ble, nx nx nx. Ką sumušt? Į ką akmenį mest? Gal ką žvilgsniu nužudyt?
Geroji pusė: nors kartą šefo nuomonė (ne jis sugalvojo viską) sutampa su mano.
Realybė: išsiliejau, einu sprendimų vykdyti.

Gerbiamas A. išėjo iš darbo, tai niekas čia per daug ir neverkė. Nusprendė okupuoti jo vietą. Donatas. Ech… Nebesitrinsim nugarom ir nežvengsim paslapčia. Bet nieko. Gaunu Laurą į kaimynes. Bus linksma. Ir šiandien linksma. Visuotinis apsitvarkymas. Taip mes rašome straipsnius:

Susitvarkiau ir aš. Švaru sterilu. Prisėdau ir sakau:
– Bliam, tai kaip dabar dirbt? Kaip ligoninėj? Dulkių nėra, teks dulkintis…
:)))
O Audrius bandė ant mano aptvarkyto stalo patupdyti kažin kokį žaislą. Ha ha ha, nusižudyt sumanė:)))

Man užeina nedarbadieniai. Maždaug kas du mėnesius. Ir trunka apie savaitę. Apie vienetinius nedarbadienius aš čia nekalbu. Na niekaip niekaip negaliu prisiverst daryti to darbo. Neužmotyvuoja manęs irgi niekas. Nei sau skiriami bonusai, nei provokaciniai šefo klausimai. Tą darbą vistiek tenka padaryti. Tą darbą ir padarau. Truputį vėliau.
O nedarbadienių metu manęs net negraužia sąžinė. Galvoju gal pas mane tokios jau seniai nebėra. Dar čia pradės visokios mergos (sąžinė gi moteriškos giminės) graužt.
Sakytum ką veikiu tada? Vakar vakare čiatindama su kolega supratau, kad net jokių delfių neskaitau, nežinau kas pasaulyje vyksta. Ir nebepliurpiu jau tiek, kiek anksčiau per patį darbymetį pasitaikydavo.
Bet per šią savaitę gerokai apsikuopiau kompiuteryje. Prisikaupė per tuos du mėnesius visokio šlamšto, nereikalingų programų. Dviejų mėnesių periodo pabaigoje visas darbalaukis užsiteršė failais, kuriuos čia trumpam laikinai padėsiu. Žiūrėk kol viską tvarkingai susirūšiuoji, pervadini, jau ir diena prabėgo.
Kai baigi kankinti kompą kritišku žvilgsiu apžvelgi stalą. Ojoj koks jis būna prieš/po numerio pridavimo. Krūvos prispauzdintų maketų. Tokių, kuriuos subraukė redaktoriai, tokių kuriuos subraukė korektorės. Šimtąjį kartą perspauzdinti planai. Teisingos versijos, teisingi pavadinimai, naujos reklamos. Su skirtingais nuspalvinimais. Čia sumaketuota, čia parašyta, tiek liko… Išmėtyti žurnalai, sugadinti diskai… Kol apsitvarkai… Reikia vietos naujoms šiukšlėms.
Dargi net randi laiko skaitytojų laiškams. Privalomoji darbo dalis, kuri visada stumiasi tolyn.
Taip, manau šiandien paskutinė nedarbadienio diena.. Po to vėl nauji du mėnesiai 🙂

Nuolatos taip būna. Viskas arba nieko.
Gali sau sėdėt ir dirbt ramiai, planuotai arba neplanuotai… Niekas nerukdo viskas ok…
Bet tik susiplanuok ką nors. Pvz., va dabar iki 11 val. parašau tą ar aną… Įsijauti, pardedi rašyti. Ir neeee, ateina koks nors dizaineris, išsitempia ir priverčia sėdėt prie jo. Dažniausiai tai tas pats…
Ir sėdi. Stebi darbą. Nes aš jau įpratinau, kad tikrai pati nedarysiu svetimų darbų.
Čia pastumk, čia pakelk, šitą gali nukadruot. Na ištrink tą žodį, matai, kad negražiai atrodo. Čia nenuvesi rodyklės, dėk į tekstą mygtuką. Ne šitą. Truputį padidink. Čia šitą reikia apibraukti. Trink. Ne, per daug. Grąžink atgal. Duok prirašysiu. Na… Tai sutrumpinsiu. Va. Dar padidink. Dar. Nu matau, kad netelpa, tai geriau pritrumpinsiu. ir t.t. ir t.t. ir t.t… Taip ir nenuveiki nieko rezultatyvaus per dieną.
O kodėl antraštė tokia? Nes jis teisinga.

Nusikračius bjauriausio darbo viskas taip paprasta ima atrodyti…
Maža to, kad jei noriu nusikratyti bjauriausio darbo reikia jį padaryti, dar būtina pakalbėti su valdžia, paskambinti vienam žmogui, o po to kitam.
Skambinti!!!
O visi žino, kad Salomėja be baimės skambina tik vip sąraše esantiems žmogiukams. Į vip sąrašą patekti labai laaaaabai sunku. Ir tas žodis “sąrašas” čia nelabai tinka. Nes vienos rankos pirštų suskaičiuoti narius būtų per daug. Ir darbiniai reikalai tai jau tikrai, kad neįsipaišo tame sąraše.
Skaitysiu, kad šiandien gera diena.
Darbas užbaigtas gana neskausmingai. Su valdžia pašnekėta. Užklupau netikėtai, jiems labiau skaudėjo.
Pirmo skambučio išvengiau įtraukusi kolegą, kuris skambino tam žmogui… Negi sunku paklaust tuo pačiu ir apie mano reikalą.
Antro skambučio išvengiau, nes jau beveik renkant numerį… …paskambino man. Atsiliept yra drąsiau nei skambint.
Ot laimingas žmogus:)

– Noriu namo…
– Eik.
– Tai šefas po to skambinės, nervins.
– Išjunk telefoną…
– Negaliu taip. Bet vistiek jau stumsiu laiką.
Vadinasi reikia pažaisti. O kur mūsų kamuoliukas? Kur kur kur? Dingo!!! Jis dingo. Visa redakcija meta darbus. Kas kad žurnalo pridavimai, darbo daug… Juk kamuoliukas dingo!!! Ieškom ieškom ieškom. Gal po šitom septyniom monitorių/pelių/kitųdalykų dėžėm. Ne… Palangės? Stalai? Ne… Gal stalčiai? Mikliai patikrinami kolegų stalčiai. Ne… Kur jis, kur jis… Štai jis, štai jis. Radau AŠ! Spintoje. Guli liūdnas. Neliūdėk, kamuoliuk! 20 minučių mėtymosi ir juoko. Kodėl Donatas piktas? Nes daro nepriklausančius darbus. O aplink skraido kamuoliai. Jie net į galvą pataiko. Mėto mėto. Audrius taria:
– Taip naujienos ir rašosi…
Taukšt taukšt…

Laura sako:
-Koks ten garsas? Lyja taip smarkiai?
Donatas pažiūri per langą. Atsako:
– Taip. Smarkiai lyja.
Salomėja mesteli:
-Einam pasivaikščiot?
Ne mūsų stilius normaliai ką nors daryt. Tai mes šokoladukus rūkom, tai kavą.
Ėjom į statoilą submarinų. Lijo žiauriai. Dabar norėčiau džinsus nusimaut. Bet ai tiek to.
Vos tik grįžom lietus baigėsi.
Pietus užskaitau.