Category: Aplink darbą

Šiais krizės laikais… Kai svarbus kiekvienas litas… Visai teisingas sprendimas buvo darbe atjungti mokestį už keiksmažodžius.
Jei atmestume tuos dirbtinius atseit aš kietas, tai visai linksma tapo. Tikra krizė. Nuo žodžio krizenti.
Linksmi net padūsavimai, kad kaip ir algą jau galėtų sumokėt… …bo net į elektroninį kioską pietums vaflių niekas nebeeina.
Donatas Audriui:
– Gi nežinau kokia tavo nuotaika.
Audrius:
– Tai mano nuotaika nuo tavęs pareina.
Donatas:
– Tai kad ir man nuo tavęs pareina.
O aš tai tarp jų sėdžiu. Ir mindžioja mane ta nuotaika pirmyn atgal lakstydama.

Nuostabi tiesiog… Pasiekiau tokią būseną, kaip po trijų alaus nevalgius. Nors įsigudrinau pavalgyt. Kolegos atnešė. Nors įsigudrinau atšaldyt – tikrai nebuvo laiko.
Silpnokoka, galva sukasi, bet susikaupi, sustabdai ir darai darai darai toliau. Svarbu nieko nepamiršti ir nepalikti vabalų.
Bet darbo diena dar nesibaigė ir nė neketina.
Pazyziau sau tinklaraščio kamputyje ir pirmyn prie darbų.
Update: būna ir gerų dalykų. Šefo sūnus apipiešė mano Irvingo knygą, o aš už tai užsiprašiau ir dykai gavau naują “Juodąjį Obeliską”. Tai gal neblogai viskas.

Taigi taip. Piktas žvėrius Salomėjus spinduliuoja ne pačias geriausias emocijas.
Nesijaučiu neišsimiegojus, nors beveik dvi paras nemiegojau.
Nesijaučiu alkana, nes pasinėrusi į tam tikrus pasaulius – nenorėjau.
Tiesiog visą savaitgalį šiek tiek ne šitame pasaulyje buvau. Nes jei negaliu pasiekti vienaip – naudojuosi kitais keliais.
Bet dabar yra pirmadienis.
Darbe jau galutinis galutinis terminas. Reikia pabaigti, o tam būtinas kolega. O jis gi nusprendžia pamiegoti/pasitvarkyti reikalus/ką žinau ką dar, bet tikrai ne būti darbe.
Salomėja tyli. Skypu liūdnai pasiguodžia Laurai, bet tyli.
Bet net kitame kabinete sėdintis pajautė mano piktą spinduliavimą. Atėjo situacijos aiškintis, o po to pradingėlio ieškoti.
O J.K. sako:
– Salomėja, bet tu ištikrųju labai rami atrodai.
Aha aha, labai rami. Iš tų ramių tokių, kur išsitraukia kulkosvaidį… O tada l.ryto pirmame puslapyje pasirodytų straipsnis “išprotėjusi ragana išžudė jauną ir perspektyvų kolektyvą”.
Skaitykim, kad nauja darbo savaitė pradėta.

Kai leidi žurnalą žaliems žaliems jūzeriams, turi nusiteikti, kad gausi keistų laiškų, dar keistesnių skambučių. Taip jau yra. Bent kiek pažengusiems, tas žurnalas nebeįdomus. Jie kritikuoja ir šaiposi, nesuprasdami, kad mes ir patys mieliau skaitom visai kitokią literatūrą. Bet jei perka, vadinasi reikia, o jei reikia, tai kažkas daro. O tie žaliausieji vis dar nežino kuo skiriasi lentelė nuo lango, įsivaizduoja, kad redakcija yra techninio aptarnavimo centras, ir net sugalvoja paprašyti atsiųsti programų ar žaidimų kodus.
O štai šiandien susidūriau su tokiu linksmuoliu senuku :). Sugalvojo jis gi, kad diske, kurį nusipirko su žurnalu – virusas. Taip, žinau, kad senuosius diskus lievos antivirusinės kartais apšmeiždavo. Bet, kaip supratau, senukas sau sėkmingai naudojosi disku, kol neįsidiegė avasto, kuris gi ir pradėjo kaltinti nebūtais dalykais vargšą CD. Tai senukas pasiėmęs tą diską atkeliavo į redakciją ir pradėjo porinti:
– Va šitą diską paskolinau anūkams ir jie grąžino man jį apkrėstą. Gal jūs galite ištrinti virusą? Avastas gi blokuoja, bet ištrinti tai neleidžia.
Oi sakau, nereikia kaltinti anūkų, nėra ten jokių virusų. Avastas čia kaltas.
Ir čia senukas (+-70 metų, didžiuliais akiniais, susitraukęs toks) mane pribloškia pasakydamas, kad ai tai tada reik mest lauk tą avastą, gal tada kasperskį susidėt, bet jis jo vargšą kompą stabdo, be to sunku nusilaužti (oho!!!), kad gal tada nodą įsidės. Tada dar man papasakojo apie savo kompiuterį, kad anūkai prigadina visko, jis tik sustvarko, o tie piemenys pridiegia visko. Ir paklausė ar negali jis visgi nusipirkt dar vieno tokio disko, nes nori įsitikinti, kad avastas tikrai grybauja. Padovanojau aš jam tą CD. Visą tą pokalbį girdėjusi administratorė, ko tais labai jau šypsojosi.
Ir išvada. Geriau kai jie ateina negu kai skambina. Nekenčiu kalbėti telefonu. Nors kolegos sakė kietai kalbu. Aišku kietai – vienskiemeniais žodžiais.

nervinga. o tada pikta. tada nervinga. o po to vėl pikta. tada vėl nervinga. ir vėl pikta. ir taip be galo. galit pasiūlyt ieškot priežasčių savyje, bet man nieko ieškot nereikia. aš žinau, ant kurios kėdės jos sėdi. todėl nervinga, o tada pikta. nervinga ir pikta.
parašiau ir juokinga pasidarė.

Kažkaip nenuostabu, kad vienas populiaresnių mano įrašų (dažniausiai ateina per googlę paiešką) yra tas, kuriame yra minimas o n e . l t . Tai galvoju reikia nugalėt jį ir pakalbėt apie seksą.
Apgavau apgavau!!!
Ištikrųjų tai Audrius darbe sako:
– Tai kaip suprantu šiandien nebedirbsim?
Dirbkit dirbkit, kas neduoda? Tai jau tikrai ne aš. Bet sunkoka.
Nes gi kaip dirbsi, kai kažkodėl kyla diskusijos apie vyrų pėdkelnes (apie šias įtariu greitai pablogins Laura). Ir DNR pasidaro įdomu, o tai kaip ten su depiliacija. Nežinau kuo pėdkelnės su depiliacija susiję, bet gauna jis visokių pasiūlymų. Telieka pasirinkti.
Nes kyla klausimas kaip pakeisti žodį “triukas”? Stebuklas, pokštas ir t.t. netinka.
Ir aš pasakau, kad bus tikras triukas, jei iš tos bandomos aprašyti enciklopedijos išspausiu puslapį teksto.
Ir kaip galima dirbti, jei spaudžiojant toje enciklopedijoje “random page” – rodomi tik erotiniai straipsniai. Pvz., žinot, kad yra tokia “malūno poza”. O “šokančios varlytės”? Aš tai nežinojau. Ir vistiek iš aprašymo nesupratau, kodėl tos varlytės taip vadinasi… Na, ko? Čia mano darbas, mano aprašinėjama programa, aš neprašiau, kad randomu man rodytų tokią informaciją, tiktų man ir straipsniai apie grybus bei jų klasifikavimą. Bet galvoju, kad taigi gal ir kolegos nežino visokių įdomybių, tai paskaičiau garsiai (vienas žmogus niekaip tuo nepatikėtų). Užkrėčiau. Kadangi mano aprašomoje enciklopedijoje nėra paveikslėlių, tai nupuolė kolegos internete ieškot, kas gi tie malūnai. O tada pasipylė ir taip toliau.
Ale šito negaliu tekstan rašyt. Todėl vistiek bus triukas jei ištempsiu tą puslapį. O aš gi turiu dar tokį pokvailį principą neiužkišinėti tuščios vietos “pagyvinančiomis mergomis ar kitomis iliustracijomis”. Todėl teks susisukti.
Ech… Kas išrado pirmadienius, rytus ir darbus?

Dienos klausimas:
Kas yra myžainė?
O miestelis Zapyškis gan maloniai skamba kai parašytas šveplai. Beveik kaip palinkėjimas.
Ir visa tai tik bandant rast įdomių puslapių interneto skyreliui.
O šiandien šefui pasakiau vieną savo biografijos faktą. Tokį kelių metų senumo. Ir tik todėl, kad aš niekada nemeluoju. O jis sugebėjo netyčia (tikrai) paklaust. O aš gi, kai klausia – atsakau. Ir sakiau, tik niekam nesakykit. Bus paslapties saugotojas. Cha Cha…

Laikotarpis prieš algą. Užeinu į buhalteriją. Net nespėju išsižiot kokiu reikalu, o man jau rėkia (!!!):
-Šiandien, šiandien padarysim pavedimus. Visiems!!!
Hm, šiandien tai šiandien. Visai ne to norėjau paklaust. Bet panašu, kad ne viena aš šiandien užsukau į tą kabinetą.
Ir kai tikrinant sąskaitą reikia suvest 13 slaptažodį atsiranda slapta viltis. Bet ech…
Tokia jau diena. Visi išskyrus šefą sirguliuoja. O šefas siūlo svogūnais apsidėliot. Vėl homoepošūdo prisisklausė. Tarkim veiksminga, tarkim sveika ir naudinga, žmonės tuo vėžius išsigydo, o bet tačiau… pas mus gi kartais užeina visokie ten atstovai gamintojų, gražiai čia tie svogūnai atrodytų.
O šefas tai juokingas, visi šniurkščioja, kosėja, šalikais apsivynioję, A. iš vis kraują rodo, o jis sako:
– Sergat? Taigi visai sveikai atrodot.
O DNR šiandien mane Jėzum pavadino. Ir tik todėl, kad norėjau padėt išvalyt vandenį.
Dar skambina man skaitytojas. Sako pabandžiau jūsų diske įdėtą programos demo versiją, man patiko, nusprendžiau nusipirkt, padariau pavedimą, bet nieko man jie neatsiunčia. Taigi kuo galiu padėt, kreipkitės į pardavėją. Kad jie neatsiliepia, jūs paskutinė mano viltis. Supratau, kad būti paskutine viltimi man visai nepatinka. Jokia aš ne viltis. Nereik prasivardžiuot, gerai?
O nepaisant nuotaikos, ne taip jau mažai ir nudirbau.

Šią savaitę dirbau nuoširdžiai. Kad tik kuo mažiau pašalinių minčių būtų. Kad negalvočiau, kaip prastai jaučiuosi. Fiziškai, morališkai ir visaip kitaip. Dirbau dirbau dirbau… Žūt būt norėjau vėl pasiekti būseną “o man viskas px”.
Dirbau darbe. Beveik su nieku nečiatinau, “kosmoso karus” pamiršdavau. Ir namie taip pat. Dirbau užuot skaičiusi ar piešusi, ar miegojusi… Iki vėlumos. Darbas, sako, geriausias antibiotikas. Taip. Sutinku.
Bet viskas, šiandien žiauriai tingiu.
Na tingiu.
Labai tingiu.
Tingiu daryt bet ką kas susiję su darbu.
Reikia parašyt gi tekstus diskui, surast paveikslėlius, reikia gi užbaigti dar 3 rimtus ir 10 psiaudo puslapių. Reikia.
Bet tingiu.
Labai.
Ko pasekoje tiesiog tingėsiu. Kadangi darbo lankomumas pas mus pradėtas itin griežtai sekti, tai pabimbinėsiu. Svarbu gi valandos, o ne kokybė. Galiu sau leisti už tuos namų darbus, kurių niekas neskaičiuoja. Net aš.
Einu susirasiu, kokią elektroninę knygą. Bus ketvirta skaitoma lygiagrečiai.