Author: salomeja

Mirksniukai

Mirkt mirkt.
Šiandien netyčia aptinkau užsieninį vienos mergiotės blogą, kur viskas taip gražu. Stylish girl. Fashion blog (oi, aš gi nemėgstu anglizmų bloguose). Nukeliauju iki 33 puslapio. Ach, kokie namai, kokios nuotraukos (jums nerodysiu. Patys gūglinkitės).
Mirkt mirkt.
Gūglytės paveikslėliuose ieškau. Raktinė frazė “hippie style handbag”. Mur, gražu. Projektai formuojasi. Ane?
Mirkt mirkt.
Muzika. Groja jau septinta ką tik užrekomenduotos grupės daina. Sėdžiu išsišiepus. Beieškodama iš kur dar be torrents.ru galima parsisiųsti diskografiją, atrandu neblogą talpyklą (jums nesakysiu, patys gūglinkitės).
Mirkt mirkt.
Kolega šiandien visoms merginoms padovanojo po rožę. Kvepa žaluma. Ačiū.
Mirkt mirkt.
Atsiverčiu užrašutę, reikia pasipiešt vieną mintį. Kol nepamiršau. Ir kažkuriame puslapyje atrandu linkėjimą. Jį parašė pernai 10 31 bare “būsi 3” atsitiktinai sutikta mergina. Aha, tada kai liuobėm liuobėm. Geras… Aš buvau visai pamiršus.
Mirkt mirkt.
Mano šiukšlynėlis užsidarė ir atsidarė kitur.
Mirkt mirkt.
Šiandien man nieko nebeskauda. O ir šiaip. Penktadienis gi.

Jei

Jei rašyčiau šiandien įprastą įrašą, tai pasiskųsčiau, kad prastai jaučiuosi.
Bet…
Bet, mane besiskundžiančią sunku išgirsti. Nors ir sudariau tokį įvaizdį, bet gi ar iš tikro kas nors girdėjo?
Bet, nesugalvoju, kas ir kuo galėtų būt taip nusikaltęs, kad užversčiau, priversčiau klausytis skundų.
Bet, dėl prastų savijautų esu pati kalta, o savęs gi neskųsi.
Ryt vėl penktadienis.
Trylikta diena.
Pilnatis.
Darbinio pašto aš netikrinsiu tai jau tikrai.

Socializzzzacija

Kad mano žaviame gyvenime viskas pasikeitė, tai nereikia net įrodinėt. Ale bet gi va, kad socializuotis teks taip intensyviai, tai tikrai netikėjau.
Jau trečią dieną priiminėjame svečius. Šitas butas tiek žmogų iš viso dar nematė, kiek jų čia buvo per 3 dienas. Net jei kiekvieną anksčiau apsilankiusį svečią suskaičiuotume, kaip atskirą šiam pakartotinai užsukus. Trečią dieną jau ir kalbėt pradėjau.
Ir katinas su zuikiu (nes kodėl visi pamiršta zuikį) iškeliavo į naujus namus. Bus tų katinų, čeburekai nebemadingi.

Fragmentas

Stovėdama stotelėje pamatau tai ko noriu, bet niekaip jau ilgai nerandu.
Pasakau tai garsiai.
Man atsako, kad tai gali pasiūti/pagaminti, tik reikia įsigyti medžiagų ir pasipiešti.
Jei tikrai noriu.
O aš noriu.
Turėčiau dirbti, bet jau valandą brauzinu po gūglės paveikslėlius.

Tikri normalumai

Žinot, kaip aš vaikystėje valgydavau saldainius “kregždutė”? (jap jap, kai kas tikrai žino). Taigi pedėdavau saldainį (su popieriuku) ant žemės ir ant jo atistodavau. Tam kad susiplotų į blyną. Tada išlupdavau. Tada nuvalgydavau sutrupėjusį šokoladą. O tada tą likusį blynčiką.
Išsitraukiu darbe iš stalčiaus “kregždutę”. Hm. Nu ir padariau taip kaip vaikystėje. Taip pat skanu. Atsiminimai nepavedė.
O darbe prie monitoriaus kaupiasi sugedusių papuošalų-gyvūnėlių ferma. Atsitiktinis katinas ir dar nuo mokyklos laikų lydintis korkodilas. Nieko sau:

Moteriškai. Tikrai tikrai…

Jup, mieli vyrai, čia bus labai moteriškas pasvaičiojimas apie skudurus ir kitas šmutkes, todėl nu tikrai galit neskaityt…
Tokios jau mintys, kad neseniai čia kalbėjom apie fotosesijas, persirengimus. Apie tai kokios gražios yra nespalvotos nuotraukos, o bet tačiau, aš gi labai spalvinga… Ir iš to spalvingumo man vis kyla vizijos. Vėl aš noriu kamufliažinio sarafano. Apžiūrėjau pas tėvus tą, kurį siuvausi prieš kelis metus. Nu ne toks. Va todėl man ir patinka, gatavos šmutkės – pasimatavai ir matai ar tinka. Nes, kad ir kaip modeliuotumeisi, galutinis variantas ne visada toks, kaip vaizduotėje. Ir aš jau du (!!!) kartus siuvausi kamufliažinį sarafaną. Pas skirtingas siuvėjas. Ir bliam, bet nu ne tai ko man reikia. O su kuo aš jį vilkėčiau? Kamufliažas lyg ir įpareigoja slėptis, bet tai ne mano būdui. Todėl ir šį trečią kartą aš jį įsivaizduoju tik ant raudono golfo ir tik su raudonom pėdkelnėm. Nu mur mur mur kokia graži būčiau.
Ir dar vis galvoju apie neseniai matytą vilnonę violetinę suknelę trumpomis rankovėmis. Nu gi ir vėl save matau su geltonu golfuku po ja ir geltonom kojinėmis. Ir žalia rankine. Įtariu reikia pasižiūrėti ar ta suknelė ant manęs atrodo taip pat gerai, kaip ant pakabos.
O dar man labai reikia grubių, vyriško stiliaus batų. Iš esmės tai man ir reikia vyriškų batų, ale nu pas juos kanopos tokios, kad nebūna mažų dydžių (domėjausi), jei tai ne uniseksiniai conversai ar kerzai.
Ir dar man reikia nu tokio per didelio (norėjau rašyt oversaizinto, nes šis žodis labiau iliustruoja, bet gi nemėgstu kalbų mišrainės, užtenka jau stiliaus nukrypimų ir gramatikos netyčinio nepaisymo) megztinio su kapišonu. Bet tokių koks yra mano vaizduotėje tiesiog nebūna, arba aš niekada niekur nemačiau.
Ir dar aš turiu savybę nusavinti tai ko man reikia. Iš vyrų. Iš bv buvau nusavinusi du diržus bei džinsus (visi dėvimi ir dabar), o iš bg nusavinau skarą ir žiedą. Čia viskas geranoriškai, jei ką. Nieko nemušu, per prievartą neatiminėju. Patys atiduoda.
O šiaip tai man reikia džinsų naujų. Ir auskarų.

Kasdienybė

Labas,
taigi, kai jau užmiršti, kad turiu tau parašyti laišką, gauni naują :). Juk žinai, kad vistiek pablablakinsiu ką nors.
Kas gi pas mane naujo? Na pagalvokime. Nauja buitis. Jau daugiau nei mėnesį nereikėjo gaminti valgyti. Jis atėjo ir išgelbėjo mane.
Dargi, jei aš deklaruodavau, kad gimiau visai neseniai, vasaros pabaigoje, tai per trumpą laiką man reikėjo skubiai susivokti kas aš esu. Taigi vieno žmogaus dėka supratau, kad galiu būti tokia kokia noriu, o kito žmogaus dėka supratau, kokia noriu būti.
O šiaip žinai, problemų kaip ir nėra. Tai vis mąstau, gal reikia prisidaryti? Kaip tik matau porą vietikių iš kurių galima visai padorias problemas iškept. Bet čia tik svarstytinas klausimas.
Rašau darbe. Tai čia toks jausmas, kad maras praūžė. Kadaise kabinete glaudėmės septyniese. Atitinkamas triukšmas, keiksmai, kuriuos litu buvo apmokestinę, skirtinga muzika iš ausinių. Šiandien mes čia tryse. Sakyčiau nejaukoka. Ir šalta.
Tokia ta kasdienybė. Šiandien man sakė, kad kiekvieną dieną Kalėdos. Tai kur dovanos? Tai kodėl aš darbe? Nes po to buvo pasakyta, kad per Kalėdas dirba tik iškrypėliai :). Ok, gal aš irgi tokia, nes tikrai turiu slaptų nukrypimų (o nukrypimas nuo iškrypimo skiriasi?). Bet tu gi žinai, tai ką čia.
Ai tai gal jau ir baigsiu. Visą kitą parašysiu ir atsiųsiu slaptuoju paštu.
Iki,
Salomėja
P.S. Žinok, tikrai Kalėdos.

Reakcijos ir kt.

Niekšas troleibusas. Pravažiavo anksčiau. Pusę valandos laukėme kito. Išsiskyrimas stotyje. Pasukame skirtingomis kryptimis.
Autobuse. Skaitau. Knygos formatas nedidukas, šriftas itin mažas. Todėl knygą laikau kiek kilstelėjusi. Atsisukęs vyriškis gali perskaityti pavadinimą. Iš pradžių perbėga. Žvilgsnis stabteli. Tą sekundę prisimenu kaip manoji knyga vadinasi. Šypteliu. Jis nužvelgia mane. Kelionės metu dar tris kartus atsisuka. Kas, kad skaitau. Aš viską matau. Ir net girdžiu pokalbį už manęs. Mergina draugei bando nupasakoti, kokio stiliaus yra Murakamio knygos. Po to diskutuoja, apie krizę vertimų iš lenkų bei prancūzų kalbų srityje.
Svetimas kompiuteris. Reikia padirbėti (nežinau ar prisiversiu). Mano mylimoje naršyklėje atsiveria mano tabai. O buvau čia pernai… Visai kitomis mintimis. Bandžiau susitaikyti su pabaigomis. Su tuo, kad Kalėdos ne tokios.
Dabar vėl viskas kitaip. Gyvent yra įdomu.

Planavimas

Niekada negalvojau, kad Salomėja ištars žodžius:
– Mums reikia šiek tiek susipalnuoti laiką, nes…
Mano meniška siela visada prieštarauja bet kokiems planavimas, rėmams, apribojimams. Jei yra planas, tai tik tam, kad žinotum ko reikia nesilaikyti.
Bet gi va. Atėjo toks laikas, kai minčių, įdėjų, veiklų, norų, bei nenonoriubetbūtinaireikiadaryti tiek daug, kad teks susikurti kažkokį palną. Nes nei miegam, nei darom. Chaosas. Nu kaip visada. Kaip aš šiandien sakiau, kad gal jei pasiplanuosime tik porą savaičių ir pasistengsime laikytis, tai mūs bohemiškos sielos labai didelės traumos nepatirs?
Ale kita dar bėda. Tą planą reikia suplanuoti. Ties šita mintim man regis visi planavimai ir baigiasi. Šitas tekstas tai jau tikrai neplanuotas, nes visai neturiu/ėjau jam laiko.