152/366 Vilnius-Zakopanė-Vilnius

Kodėl Lenkija ir Zakopanė?

Atostogų mes neplanavome. Tiesiog vieną dieną G. pasakė, kad pavargo dirbt, reikia atostogaut. Nu ir pasiėmė kitai savaitei po tokio pareiškimo. Ir taip pas mus būna nuolatos, todėl neturim jokių ambicijų pirkt pigius skrydžius prieš 3 mėnesius ar kitaip planuot. Taigi, atostogos bus, tai ką veikiam? Minčių buvo visokių. Latvijos pajūris, Estijos miškai, Norvegijos gabaliukas, Gdanskas, Šventoji, Londonas. Na ir galiausiai, likus kokioms 3-4 dienoms nusprendėm sukt į kalnus. Tiesiog nes. Be jokio plano, tik tiek, kad aš norėjau pakeliui pamatyti Krokuvą. Niekada nebuvau.

Pirma diena, sekmadienis. Apie šūdą ir tiesiog važiavimą.

Woohoo, sugebėjom išvažiuot iki 7 ryto. Mums, tokiems miegaliams, tai kažkas nuostabaus. Nors kaip išvažiuoti iš Lietuvos viskas kaip ir aišku, bet mes pasikliavome GPS, kuris mus užvedė visokiais žvyrkeliais. Ir vienu metu skriejant tokiu mažu keliuku įlėkėme į šviežią karvašūdį. Įsivaizduokite traškią plutelę, minkštą viduriuką, tikras sufle. Plerkšt, šliuprt šliurpt. Tas garsas. Maniau teks džiovinti kelnes po tokios juoko dozės.

Toliau viskas klostėsi tiesiog įprastai. Važiavom, važiavom, važiavom. Daugiau nei 9 h, beveik nestojom. Apsistojom išvakarėse užbukintoje vietoje netoli Krokuvos, keli km buvo likę. Čia susiieškojom kur apsistosim kitas tris dienas ir nuėjom miegoti.

Antra diena, pirmadienis. Krokuva ir lietingas pasivaikščiojimas.

Antrą dieną ilgai nemiegojom ir išsibeldėm Krokuvos žiūrėti. Mašiną priparkavom, gaila, tik susimokėti nepatogu, nes automatai korteles lyg ir ima, bet gal tik VISA, o pas mus tokios nėra. Sumetėm visas turėtas monetas, gavom apie 5 val pasivaikščiojimui. Kiek yra, tiek užteks. Pirmas dalykas, kurį padarėme, tai šovėme į pirmą rastą jau veikiantį hipsteryną susiversti pusės litro kavos. O tada zyliojom. Matėm tuos jų rūmus.

Ir turgų centre.

Ir šiaip visko matėm, ėjom, ėjom, fotkinom, ėjom, žiūrėjom.

Labai gražus miestas ta Krokuva, patiko, Vilnių primena, jauki, sena, vakarietiška. Aišku, labai juokingai atrodo tie kiniški pliušiniai slibinai suvenyrų kioskuose. Kičas pramuša ir ten.

Prisivaikščioję, nutrinę kojas mes pasukome Zakopanės link. Labai smagu matyti kaip važiuojant artėja kalnai.

Zakopanėje nuėjome iki keltuvų, susižinojome kainas ir patraukėme į nakvynės vietą. Ją užsirezervavome tyliame miestuke Male Ciche. Regione su nakvynėmis nėra problemos. Zakopanėje pamatysite ne vieną “bobutę” su plakatais, o iš užrašų sprendžiant, tai kaip ir Palangoje – kiekvienas namas nuomoja plotą. Mes savo namus radome per booking.com, kaip ir visada. Gavę kambarį nusprendėme pasivaikščioti ir papuolėme į milžinišką liūtį. Ne veltui lietaus drabužius vežėmės. O aš dar delfyje prisiskaičiau, kaip Lenkijos kalnuose prieš kelias dienas net kelis žmones nukalė žaibai, tai truputį paranojiškai bijojau tų visų debesų nuolat besisukusių aplink.

Trečia diena, antradienis. Keltuvas, kanai, bedugnės.

Štai ir atėjo ta diena kai eisime į kalnus. Pirminė mintis buvo pasikelti keltuvu ir nusileisti kojomis. Keltis man buvo labai įdomu. Buvau skaičiusi, kad prie keltuvo būna milžiniškos eilės, žmonės laukia po 3-4 valandas. Na, dabar taip nebuvo. Max trukome 15 minučių. Bilietai į vieną pusę dviems žmonėms kainavo 96 zlotus. Viršuje yra bufetas. Dvi latte ir vienas pyragėlis kainavo 36 zlt. Užkilus kvapą atima vaizdai. Iš pradžių galvojame iš karto leistis, bet apsidairę dar nusprendžiame paeiti iki kelių “kalniukų”. Atrodo smagūs.

Ten mes kopėme.

Galima paliesti debesį:

Truputį trikdo, kad yra mažoka informacijos kokio sudėtingumo yra trasos. Mes manėme, kad juodai žymėta yra sudėtingiausia, bet po to supratome, kad visai ne, žodžiu, nėra žinių  kur gali eit tik patyrę, kur ne, kur praeisit ir su vyresniais vaikais, o kur jau reiks rimtesnių pastangų.

Pvz., ėjome raudona trasa, kuri nors man ir buvo fiziškai sunkoka (aš gi storas meškiukas), bet iš lėto pūškuojant visai reali. Na kopi akmeniniais takeliais, kopt sunku, bet na ir tiek. Tačiau kažkur priėjom vietas, kur reikėjo pereit sniegą vien įsikabinus į grandines. Rimtiems ar net šiaip šiek tiek patyrusiems kopinėtojams tai yra visiškas juokas. Op op ir nueini sau. Bet silpnesniems viskas ne taip paprasta. Supranti, kad tavo sandalai sniegui netinka, nes labai slidu, supranti, kad rankoms labai šalta laikytis už sniego ir metalinės grandinės ir dar supranti, kad jei neišsilaikysi – garmėsi žemyn į bedugnę. Kas man beveik ir nutiko ir čia rašau tik Gedo ir netikėtai atsiradusio kito vyro pagalbos dėka. O tas vyras mums pasakė toliau neiti, tik ne su mūsų batais. Tai ir nėjome. Tačiau pusė tos raudonos trasos buvo įveikta, tad ir suprask kaip nori tą jos sudėtingumą. Pusę praeini tik šiek tiek pašnopuodamas, kitos pusės jau negali įveikt be įgūdžių. Nusileist buvo nelengva, bet na… O po to laukė ilgas kelias žemyn. Šiaip į viršų sunku kopti, bet žemyn irgi ne pyragai, raumenys visai nebenorėjo dirbti, o mes vis ėjome ir ėjome.

Eidami matėme gelbėtųjų sraigtasparnį nuleidžiantį gelbėtoją… Ėjom ėjom ėjom, ir galiausiai, vakarop jau ir nusileidome iš kalnų. Galvojau gyvenime daugiau nebepaeisiu.

Ketvirta diena, trečiadienis. Šikna. Tai kur tas ežeras?

Rytą Gedas pradeda žodžiais, kad šiandien nelabai nori sunkiai ir daug eiti. Aš pritariu, nes kojas skauda. Nuo visiškai nutrintų pėdų iki pat šiknos. Vos galiu paeiti. Pasiūlau važiuoti pažiūrėti “morskie oko” ežero, nes buvau skaičius, kad ten reikia eiti 9km asfaltuotu keliu, bet galima pasisamdyti arkliuką. Pažiūrėjęs žemėlapius Gedas pasiūlo nuo ten eiti iki kito ežero. 4km treilas, kuris pagal reljefą neturėtų būti sudėtingas, tai suvaikščiotume pirmyn atgal apie 8km ir gal labai nenusikaltume. Tinka.

Tik nutinka taip, kad pradedame eiti truputį ne nuo ten kur planuota ir truputį ne link to ežero. To dar nežinodami pėdiname sau akmenuotu takeliu ir ant tako pamatome šikną. Iš tolo. Klausiu G. kas čia vyksta. Jis gūžteli pečiais. Einam arčiau. O ten moterytė atstačiusi patranką daro reikalus tiesiai ant kelio, o šalia sėdi jos diedukas. Nu hello, pasisveikiname, praeiname, bet ta šikna lieka galvoje. Įdomu buvo pamatyti tuos, kurie daro tiesiai ant tako, nors aplink pilna krūmelių ir kt.

Tada prieiname laiptus, kurie man damuša iki ašarų. Ir jais užkopiame į kažkokio “kalnelio” viršūnę.

Gražu. Žmonės pietauja, o mes patraukiame toliau. O tas toliau yra akmenimis ir šaknimis aukštyn žemyn, aukštyn žemyn. Kelis kartus kertame nuostabias upes. Iš po vakar skaudančiomis kojomis eiti žiauriai sunku.

Artėja vakaras, bet ne ežeras iki kurio einame. Ateina suvokimas, kad iki tamsos bus nebeįmanoma grįžti tuo pačiu keliu. O grįžti gi reikia iki mašinos kaip nors. Gedas žemėlapiuose suranda kelią, kuris turėtų būti lengvas ir po 5 km (o tas skaičius kalnuose tai oi oi koks kitoks nei mieste) išeisim iki plento. Plentu dar sukorus kokius 5km galima pasiekti namus. Tas kelias yra juodoji trasa ir iš tiesų gana nesunkus (pravažiuojamas net automobiliu būtų). Tiesiog labai labai akmenuotas aštriais akmenimis ir po tiek nueitų km labai sunku taikyti kojas, kad jų neišsisukinėti, plius per netinkamus batus labai jaučiasi kiekvienas smaigas.  Po kokių 3 km, Gedas sužiūri, kad nuo išėjimo į plentą iki mašinos “tik” kokie 10km ir nusprendžia bėgti palikęs mane pėdinti iki to kelio. Šaunuolis į kalną (!) nuvarė per vos daugiau nei valandą, sakė iš autobusų vairuotojų akių matėsi, kad serpantinuose jie nepratę sutikti bėgikų. Na, o at atpėdinau iki to plento, ten trasos pradžia, tad yra visokių informacinių stendų. Viską paskaičiau, sulaukiau karietos ir Zakopanės pardėje apsidovanojome kalnu saldainių. Kojos medinės – negaliu net švelniai perbraukti ranka, norisi staugti. Visumoje paaikškėjo, kad nuėjome 17km, neįvertinant kilimų ir leidimosi. Uf tie lengvieji ryte planuoti 4km :D.

Penkta diena, ketvirtadienis. Namo.

Kalnų jau kaip ir gana, nes su tokiomis kojomis nieko nenuveiksi, o ir planas toks jau buvo sukt namo. Tik neplanavom ar iki pat Vilniaus šausime ar dar kur nors panakvosim. Nesibukinom, manėm, kad jei ką – imsim motelį. Na ir važiavom. Tiesa, prieš tai turėjom nutikimą, bet pacituosiu Gedą:

“pilu žalią skystį į langų plovimo bakelį, o mintys sukasi maždaug taip: “kažkoks brangus, hm spalva labai ryški, kaži kodėl kalniečiai naudoja minustrimpenkių langų ploviklį, gaila kad visas tekstas tik lenkiškai, pala pala, minus kiek?.. spalva per ryški… spirito kvapo nėr… akfak…” maždaug tuo metu suprantu, kad pilu antifrizą, o degalinės berniukai pro langus tūsinasi. Turėjom gerą laiką išpumpuot viską atgal. O koks jūsų rytas?”

Prie Krokuvos dar įsigudrinu rasti Rossmanną ir nusipirkti špakliaus 🙂

Varšuvoje truputį pasukome ne ten, tai spėjau viena akimi pamatyti miesto. Už jos nusipirkome kašiką braškių, kurias visas ir surijau. Tiesa, navigacija vėl truputį pakiaulino nukreipusi mus į Balstogę, o į ten nuo Varšuvos – kelio darbai. Greitis 50-60. Ir policijos nuo pat Zakopanės iki mūsų pasienio – belekiek. Pastoviai nukirsdavo visus mus aplenkusius :). Vienu metu stovime kamštyje dėl kelio darbų. Nuobodu. Išsitraukiu telefoną, sakau gal koks Wi-fi viduryje miško? Yra net trys, visi secured, iš pavadinimų panašu, kad telefonuose gal kas dalinasi. Norisi iškišt galvą ir sušukt Androidxxx savininkui koks slaptažodis! Po to Gedas į kamštį įleidžia iš kažkokio miško šalutinio keliuko išnirusį autobusą, o aš sakau, kad šis mistinis atsiradėlis tikrai turi turėt Wi-fi. Akurat. Pasitikrinu paštą, paskaitau naujienas ir autobusas dingsta kaip ir atsiradęs. Į kažkur…

Po 888.8km ir 18,3 val. važiavimo pasiekiame namus ir pasiilgusias kates.

Apie kainas.

Nebrangi ta Lenkija. Visos 4 nakvynės kainavo po 16 eurų. Tiek pirmoje, tiek antroje vietoje gavome kambariuką su privačiu dušu. Antroje vietoje dar gi ir bendro naudojimo virtuvėlę. Kitų svečių nebuvo, tad ja džiaugėmės tik mes. Man tai čia atrodo labai pigu, nes Druskininkuose ar Juodkrantėje nepavyksta taip iš vakaro rasti pigiau nei už 30-50 eurų nakvynę. Maistas pas lenkus pigesnis ir skanesnis.

Nespausdami (taip, pirkom daug kavos degalinėse, ir sumuštinius dar) išleidome apie 400eu. Gal šiek tiek mažiau. Čia įeina kuras (apie 1700km???), nakvynės, maistas, kavos, bilietai į nacionalinį parką, bilietai už keltuvą, visos dienos automobilio parkavimą prie parko, parkavimą Krokuvoje ir visokias smulkmenas. Norint galima pasispausti, rasti pigesnių nakvynių, neišlaidauti, nes tarkim po antros dienos kalnų, mes parduotuvėje šlavėm viską nežiūrėdami ką, labai jau norėjosi ir saldainių, ir bananų :), ir kažkokių prabangių koldūnų…

Apie nudegimus.

Saulės reikia saugotis, net jei ji vos kyšo iš po debesų. Kalnuose, ji labai pikta. Tiesa, mano kojos liko baltos kaip sūris, bet čia jau atskira istorija.

Ta va tiek va. Kol kas nelabai galiu paeiti. Rimtai.