Šiomis dienomis perskaičiau dvi visai skirtingas knygas.
John Irving “Kol tave rasiu”
ir
Anchee Min. „Imperatorė Orchidėja“
Abi jas vienija tai, kad jos yra apie tam tikro vieno pagrindinio veikėjo gyvenimą.
Irvingo knygoje, kaip visada dominuoja sekso tema. Kaip gi be jo? Neradusi vaikų tvirkinimo, kažkokių iškrypimu ar pamąstymų ta tema, manau netgi nusivilčiau. Galvočiau trūksta kažko. Knyga patiko, visus >900 psl., įveikiau greitai. Skaičiau, kad tai pati autobiografiškiausia rašytojo knyga, tai pagalvojau, kad… velnias, nenorėčiau aš tokio gyvenimo. O pabaiga tokia labai holivudinė.
Kitos knygos veikėja, kinų imperatoriaus sugulovė Orchidėja supažindino su rytų kultūra. Žmonių gyvenimai apriboti įvairiomis tradicijomis, horoskopais. Daugelis dalykų daromi nes tiesiog taip reikia. Visa tai paliko man didesnį įspūdį nei knygos siužetas. Tikrai įdomu sužinoti kas vyksta uždaroje teritorijoje, tarp imperatoriaus, septynių jo žmonų ir 3000 sugulovių. Ir net vaikų motinos skirstomos pagal rangą: pirmo rango mama ir t.t. Smagu visa tai skaityti, kai informacija subtiliai įpinta į siužetą. Nes kitu atveju aprašymai mane erzina.
Dabar apie dzin-budizmą šiek tiek.
Blogai jaučiuosi, bet turiu nudirbt daug darbų, kurie tik man įdomūs. Sako draugė įjunk dzin režimą ir eik sirgt savaitę. Sakau, ai dzin. Sako – kur dzin? Patikslinau. Ne kur, o kas ir kam. Tai aš ir man…
Žodžiu man dzin, kad blogai jaučiuosi. Dzin, kad reikia tuos darbus nudirbt. Viskas dzin. Net tai, kad nesupratot šios pastraipos. Tikras dzin-budizmas.
O čia tik man taip šalta pastaruoju metu?
Ir dar. Šiandien man uždavė klausimą, ar nesiruošiu pirkti buto. Sakau, nu ne… Negi jau tokia turtinga atrodau? Gi visada sakiau, noriu senamiestyje įsikurt. Arba kokioj įdomioj vietelėj. Aišku idealu būtų loftas. Bet čia jau fantastikos sritis. Ir va, bet, taigi… Na kainuoja juk tai. Eee tai man atsako, kad taigi turbūt gaila už nuomą svetimiems pinigėlius atidavinėt. Gaila aišku, bet kadangi nuomą mes dalinamės, tai tikrai ne lygiavertė paskolos įmokoms suma. Ir šiaip, kažkaip kol negaliu įsigyt svajonės, tai man dzin kur gyvent. Neprisirišus aš prie namų. Šiandien gyvenu čia, šitos sienos mano. Gal todėl nuomotis patinka aptriušusius butukus, o ne iščiustytus. Net po 6 gyvenimo metų Kaune, visai paprasta buvo susikraut šmutkes (meluoju, nes mažumėlę užgyventa jau buvo) ir išdumti į Vilnių. Turbūt jei Kaune butą būtume įsigiję (juk galvojom), šiek tiek kebliau viskas klotųsi.