Jau daugiau nei tris mėnesius klausausi kažko tokio:
bet kaip tai galėjo nutikti…;
juk jūs taip tikot vienas kitam…;
bet gi jūs niekada nesipykot…;
bet gi jei jūs išsiskyrėt, tai ką kalbėt apie kitus…;
aš maniau, kad esate tobula pora…;
dar susitaikysit…;
šneki nesąmones, darai nesąmones, geriau nerasi, gailėsies…;
tai gal jis ką nors padarė?…;
ar bandei kalbėtis, kažką keisti…;
paaiškink, kaip tai sugalvojai…
Ir nors atrodo, kad jau per tiek laiko sužinojo kas tik nori ir nenori ir … mane vis dar užklumpa ta lavina.
Ir jiems, tiems, kuriems taip jau smalsu, kad net laiškus man rašinėja aš atsakau:
taip, mes išsiskyrėm. iniciatyva mano. apie bbv niekada nepasakysiu nei vieno blogo žodžio. visi 8 metai buvo labai geri. ne, mes nesusieisim ir kitą savaitę pradėsim tvarkyti formalumus. ne, mes net nesusipykę ir bendraujam kuo normaliausiai. man tas pats kaip ir kam viskas atrodė/atrodo. Viskas
Tas beribis smalsumas

Nekenčiu smalsuolių. Nepatogiai jaučiuos, kai kas pradeda ko klausinėti. Ot kad ignorą tokiems..