Ką veikiam?
Turim kelis variantus. Tupėt namie, eit į centrą/senamiestį pasivaikščiot. Pavažiuot kur toliau pasivaikščiot. Arba į kokį Akropolį.
Akropolis fu… Namie nenoriu būt.
Na tai varom į miestą.
Žiūrėk kaip lyja.
Jo…
Tai ką? Namie?
Ai gerai, lendam į tą Šudopolį. Vis ne namie.
Kamščiai. Panašu, kad pusė Vilniaus sugalvojo taip pat…
Žmonės, žmonės. Smagu daug žmonių. Vadinasi esi gyvas. Gali pasidžiaugti, kad kaip kokiam filme, baisus virusas nesunaikino žmonijos. Visi linksmi. Linksmi nes perka.
Gal pavalgom?
Pavalgom…
Gera pica.
Aha..
Ką dabar?
Į Maxima? Reikia ko nors vakarienei. Nes prieš vakarėlį reiks pavalgyt.
Ok
Einu gal pamiegosiu. Laukia naktis Trakų Vokėje. Šoksiu? Pažiūrėsim. Salomėja
Niekaip nesuprantu, kas per smagumas, kai žmonių daug 🙂 Minia ir grūstis – sukelia visus neigiamus jausmus 🙂
Užtat aš ir esu kaimietis 😀
Smagumo ir nesuprasi, nes žiūri ne taip kaip aš. Aš turiu tokį pultelį, kuris viską sustabdo. Tada eini pro juos, be jokios grūsties. Stebi… Visi žmonės, man stebėjimo objektai. Kieno gyvenimus aš tada spėliočiau, arba išgalvočiau? Vat kai jų nėra aplinkui, tada man neramu. Tik mieliau kitokioj aplinkoj stebėt nei Akropolis. Tačiau, ten galima tikslinių “apsipirkinėjimo” istorijų prikurt. Net nežinau ar aiškiai aš čia…
Kuo aiškiausiai 🙂
O kaime tūkstantį kartų mažiau žmonių. Bet detalės nepaskęsta margumyne. Ir dar visada parduotuvėje galima rasti pažįstamų 🙂
O man keista, kad tiek žmonių nemėgsta namie būti.
Man diena, kai nereikia iš namų išeiti – šventė. Turiu gitarą (ok, ok – kelias), krūvą įdomių gabalų, kuriuos visada įdomu pasižiūrėti, krūvą nematytų filmų, krūvą neperskaitytų knygų, linkų ir pan. Pilna veiklų, kurios ir veža, ir kuriomis kažkiek naudinga užsiimti.
Adi, gal todėl savo savaitės atostogas leidau namie. Klausiau muzikos, užsiėmiau grožio prosedūrom, tapiau paveikslą ir skaičiau knygas. Tačiau įprastas savaitgalis namie reiškia vyras sau (jo kompas, jo muzika ir t.t), aš sau (mano kompas, mano knygos). O išėjus, nori nenori pabūni kartu. Mums kitaip neišeina.